Rašė Dovydas Kiauleikis
Iš novelių apie futbolą išsirutuliojo pandeminis romanas. Vasario pabaigoje Juozas dar spardė kamuolį Liepkalnio stadione, o kovą – jau neatsitraukė nuo kompiuterio kaip paklaikęs sekdamas kovidines naujienas. Tokia yra naujos Kęstučio Šapokos knygos laiko skalė. Ši antiutopija atspindi naujojo normalumo realybę. Gerai, kad dabar žiūrėdami atgal į 2020 m. pavasarį jau galime ir pasijuokti, kokie buvome tada rimti. Su Kęstučiu aptariame tas dienas ir jo romano įvairias briaunas.
– Pirmoji tavo knyga „Pušis, kuri juokėsi“ žaidė su Justino Marcinkevičiaus apysaka tuo pačiu pavadinimu. Dabar naujame romane „Sakmė apie Juozą“ girdime Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“ aidus. Kodėl vis interpretuoji lietuvių literatūros klasiką?
– Nesu tikras, kad šiuo atveju tiktų žodis „interpretuoti“, nors gal ir tiktų… Iš dalies tai, ko gero, įtakojo mano kita profesinė ‒ akademinė dailėtyrinė / filosofinė ‒ terpė. Pavyzdžiui, įprotis matyti (kultūrinius) tekstus ne tik ir ne tiek suštabeliuotus istorijoje, tačiau patirti kaip kalbinį tinklą, kuriame visi (kultūriniai) tekstai vienodai veiklūs ir įaugę vienas į kitą. Čia nėra „klasikos“, nei „šiuolaikiškumo“, kaip nėra „aukštosios“, nei „žemosios“ literatūros. Yra tik tekstų ir (ideologizuotų) naratyvų pynės.
Bet kokiu atveju, labai patogu yra tiesiog imti ir įlįsti… įsirangyti, tarsi kokiam parazitui, tarsi askaridei ar spalinei, per (kultūrinę) išeinamąją angą… į kitų tekstų semantinį „žarnyną“.
Ir ten (dvasiškai) augti (juokiasi)!
Be to, vadinamoji mūsų klasika, tame tarpe ir sovietinė… istorija apskritai, juk tebėra įaugusi į šiandieną, joje tebeveikia. Sovietinėje (ar sovietmečio) „klasikoje“ telpa daug kas ‒ nuo valsiūnienių, gudaičių-guzevičių, liepsnonių, meškauskienių, bieliauskų, sirijos girų, iki bubnių, baltušių, marcinkevičių, granauskų, jacinevičių, gavelių, ivanauskaičių. Trumpai tariant ‒ „nuo baroko iki roko“.
Justino Marcinkevičiaus „Pušyje“, tiek ir Juozo Baltušio „Sakmėje“ (ne)sąmoningai bandoma suderinti „aukštąją literatūrą“ su socioideologiniu kiču. Nors sovietmečiu „euroromano“ ‒ rinkodaros triukais grįstos literatūros ‒ dar nebuvo, tačiau Vytauto Sirijos Giros kai kuriuos kūrinius, kaip ir Baltušio garsųjį epą, taip pat ir Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“, jau galima iš dalies vadinti ir komercinės lietuvių literatūros šaukliais…
„Komercija“ yra ne tai ‒ perka ar neperka, o veikiau specifinis mąstymo ir rašymo principas. Iš čia, matyt, kyla ir neįtikėtinas (taip pat ir įtartinas) „Juzos“ populiarumas… Nors sovietmečio literatūriniams tekstams gal labiau tiktų žodis konjunktūra, nes komercija buvo tiesiogiai sujungta su ideologinės stratifikacijos mechanizmais. Nors, žinoma, ne tik sovietmečiu, tačiau ir tarpukario literatūroje buvo apstu garsių rašytojų literatūros kūrinių su muilo operų elementais. Kad ir Antano Vienuolio „Viešnia iš Šiaurės“…
Kiek sąmoningai savo kūrinių populistinės politinės ekonomijos potekstes suvokė ir naudojo Baltušis arba Marcinkevičius ‒ sunku vienareikšmiškai atsakyti. Ties Marcinkevičiaus palikimu iki šiol laužomos literatūrologų ir/ar ideologų ietys, tačiau rišlesnių išvadų neprieita… Nes juk niekada visiškai aiškiai ir objektyviai nepatirsime, „ką žino upė“… Pats Poetas kadaise yra sakęs, kad apie jį liudys „laukas, kelias, pieva… upė“… Tačiau kol jie ir jos tyli… tenka tenkintis prieštaromis sociokultūrinėje plotmėje. Tačiau kaip tik tose prieštarose, mano manymu, ir slypi visa intriga, įdomumas!
Aš naudojuosi tomis prieštaromis kaip intertekstais, kartu diskutuoju su ta „klasika“, taip pat mūsų istoriniais naratyvais platesne prasme. Dar turėkime omenyje, ir per visą mūsų sovietmečio literatūros klasikų kūrybą „raudona gija“ einančią seksizmo liniją… Tačiau mano kūriniuose nereikia ieškoti ir supergudraus „konceptualizmo“. Priešingai ‒ bent kol kas stengiuosi dirbti „kritinio ar socialinio realizmo“, o gal netgi natūralizmo, kaip jį suprantu aš, tradicijoje. O ši tradicija labai turtinga. Turiu omenyje ne vien, ar gal netgi ne lietuvių literatūrą.
– Ką iš Juzos perkėlei į savo Juozą?
– Iš Juzos į Juozą perkėliau dalį charakterio ir kartu apskritai dalį „lietuviškumo geno“ ‒ atsiribojimą, konservatizmą, provincialumą, savotišką konformizmą, laikantis pozicijos „nieko nežinau ir nieko nenoriu žinoti“, tarsi kurmio psichologiją. Galima būtų įsivaizduoti, kad Juozas yra koks tolimas ar nelabai tolimas Juzos giminaitis. Gal Juzos brolio vaikaitis… tik nebe žemdirbys ir ne kolūkietis, o šiandieninis kultūrininkas, gyvenantis sostinėje.
Beje, savo „Sakme“ taip pat iš dalies dubliuoju dar ir Jono Avyžiaus „Chameleono spalvas“. Tas kūrinys irgi problemiškas ir, beje, nemėgstamas daugelio dabartinių „literatūros gurman(i)ų“, atseit, dėl „žemo meninio lygio“, ir apskritai romano sukūrimo miglotos istorijos (sakoma, kad rašytojui liepė jį parašyti „organai“). Šis Avyžiaus kūrinys iš tiesų yra „duobėtas“, tačiau XX a. 8-jo dešimtmečio „kultūrininkų“ psichosocialiniai portretai, ir apskritai vadinamoji kultūros sistema, mano subjektyvia nuomone, atkurta stebėtinai tiksliai.
Tiesa, 1989 metais pastatytas dviejų dalių filmas „Chameleonas“, gal vis dėlto geresnis ir vientisesnis už knygą. Tai apskritai yra vienas mano mėgstamiausių lietuvių filmų, galbūt, kartu su 1987 metų filmu „Parodų rūmai“. Kaip ir apskritai perestroikos laikų visas sovietinis kinas ‒ vadinamosios „černuchos“ kine formavimosi, brendimo etapas.
Taigi, manau, būtent dėl kultūros sistemos tikslaus pjūvio, o ne vien dėl „žemo meninio lygio“, tas Avyžiaus romanas nelabai mėgstamas. Ir Baltušis anais laikais, kiek skaičiau jo dienoraščiuose, nuolat burbėjo dėl jo… Ir tame burbėjime yra dalis tiesos, nes Avyžius ėmėsi preparuoti sistemą, kurioje pats jautėsi perdėm komfortabiliai… savęs su ja tarsi nesiedamas… Todėl ir dirbtinumo, veidmainiavimo išvengti nepavyko.
Prisipažinsiu, kad esu numatęs panašią neigiamą reakciją ir į savo „Sakmę“ ‒ ir tokia reakcija, matau, jau atsiranda feisbuke. Nes romano „nulinė išliekamoji vertė“ yra koncepcijos dalimi. Knyga ‒ tarsi dabartinės lietuvių smulkiaburžuazinės (kultūrinės) moralės „veidrodis“. Ir ta moralė, pati mūsų kultūra, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra mažai tepasikeitusi nuo brežnevizmo laikų. Jeigu tai, ką matai veidrodyje, nepatinka, kaltini veidrodį…
„Sakmė apie Juozą“ tarsi atrodo visiškai lėkšta, tačiau tam, kad „perskaityti“, „pagauti“ tariamo lėkštumo niuansus reikia kiauše turėti sukaupus šiokį tokį kultūrinį, tame tarpe ir literatūrinį, bagažą… Tačiau tai nėra komercinis/konjunktūrinis triukas. Muilo operų nekuriu. Ir apskritai nebandau ir nenoriu kurti „žanrinės“ literatūros. O realizmą, ar natūralizmą suprantu ne kaip „žanrą“, o kaip pasaulėžiūrą platesne prasme. Gal net ideologinę poziciją.
– „Sakmė apie Juozą“ – pandeminis romanas. Kaip pats išgyvenai 2020 m. kovo beprotybę? Kaip kilo mintis apie tą laiką parašyti knygą?
– 2019 metų rudenį pradėjau rašyti apsakymų rinkinėlį apie mėgėjų futbolą. Pavyzdžiui, 35+ turnyre dalyvauja dvylika komandų, kurios per sezoną (du ratus) susikala tarpusavyje du kartus. Taigi, išeina ‒ jeigu teisingai skaičiuoju (?) ‒ dvidešimt dvi rungtynės. Po vienerias rungtynes per savaitę. Maniau, kad tokiu būdu per pusmetį ar gal kiek ilgokesnį laiką, surinksiu nepretenzingų, nesensacingų, ir būtinai ‒ nedvasingų (!) ‒ apsakymėlių knygutę. Ir bandysiu siūlyti leidyklai… Sezonas prasidėjo, galima sakyti, lygiagrečiai pandemijos pradžiai, tačiau sužaidus vos kelias rungtynes ‒ kovo viduryje ‒ buvo „užbanintas“!
Prasidėjus pandemijai streso tikrai buvo! Iš pradžių su žmona Benigna, turbūt kaip ir daugelis, psichologiškai jautėmės nekaip. Tai buvo dar pirmoji pandemijos banga! Kaip ir daugelis, pastoviai lindėdavau internete ir „sekdavau“ pseudo(?)žinių srautą ‒ kas bus?! Kaip bus?! Ar jau pasaulio pabaiga?! Aplink visur vaidenosi virusai! Ta vieta mano knygoje, kai parduotuvėje bijojau suspaudyti pinkodą, nes reikės paliesti „užkrėstus“ mygtukus ‒ teisybė! Taigi, tarp žiniasklaidos ir masinių psichozių ‒ ryšys, mano galva, yra glaudus. Apskritai, reikėtų „padėkoti“ už visą tą stresą komercinei žiniasklaidai… Manyčiau, kad jai tai buvo aukso amžius!
Tačiau vienu metu mane užtrumpino… Pamaniau, kad galiu pabandyti tą srautą kažkaip „suvaldyti“, tarsi „nugalėti“. Atsimenate, kaip Raselo Krou (Russel Crowe) įkūnytas personažas filme „Nuostabus protas“ išsikėlė sau užduotį įveikti šizofreniją tarsi loginės dedukcijos būdu… Struktūruoti tai, kas, atrodytų, yra nestruktūruojama! Pamaniau, kad mano protas irgi gali būti nuostabus (juokiasi) ! Sugalvojau kaupti tekstinius failus ir tokiu būdu „nudrenuoti“ neigiamą energiją! Tačiau kaupti ne viską iš eilės, o bandyti atsirinkti pagal dar kokį nors kriterijų… Nes kai pradedi informacinį spamą vertinti „formaliai“ ‒ kaip tinkamą ar netinkamą medžiagą „lipdymui“, mažiau kreipdamas dėmesio į patį turinį, ‒ streso lygis iš tiesų pastebimai nukrinta. Žiniasklaidos nuolat kurstomas ir palaikomas grėsmės ir bejėgiškumo pojūtis, žinoma, nedingsta, tačiau jie nebėra tokie stiprūs ir aštrūs.
Taigi, pirmoji paskata atrinkinėti ir kopijuoti straipsnelius ‒ buvo veikiau (savi)terapinė. Tik vėliau kilo mintis, kad visą tai galima pabandyti dar susiliteratūrinti ir sujungti su pradėtais keliais apsakymėliais apie futbolą… Tokiu būdu, nenusižengsiu „realistiniam“ principui ‒ socialinė tikrovė, kokia fantasmagoriška ji bebūtų, dalyvauja toliau.
‒ Pasitelkiant realius žiniasklaidos pranešimus ir garsių Lietuvos žmonių pasisakymus romane demaskuojamos visuomenės baimės. Kurios jų tau atrodo svarbiausios, keliančios daugiausia nerimo?
‒ Nesakyčiau, kad stengiuosi demaskuoti visuomenės baimes. Veikiau išryškinti procesus ir mechanizmus, kurie padeda toms baimėms formuotis, daugintis, vešėti. Nerimą ir liūdesį kelia tai, kad paversti preke įmanoma bet ką ‒ netgi baimes. Ir, žinoma, akivaizdžiai išryškėja labai efemeriški vadinamosios demokratijos kontūrai. Tai, kas atrodė savaime suprantama ir nepajudinama, pasirodo besąs rūkelis… O alternatyvų sugalvoti greitomis, panašu, irgi nepavyksta… Užtenka vadinamojoje tikrovėje „persisukti“ kokiam varžteliui ar dviem, ir socialinis mechanizmas staiga pradeda byrėti arba „pakimba“. Ir tada iki, atrodytų, neįsivaizduojamų, beprotiškų dalykų ‒ vienas žingsnis. Ir tarsi be piktų kėslų…
Belieka tikėtis, kad viskas kaip nors užsirauks savaime, kaip Herberto Velso „Pasaulių kare“, ir tada galima bus apsimesti, kad sapnavome ar fantazavome.
‒ Koks tavo požiūris į šiandieninę Lietuvos žiniasklaidą?
‒ Normalus požiūris. Aš tą vadinamąją žiniasklaidą, tiesą sakant, skaičiau intensyviau tik pirmos pandemijos metu, ir ypač tuo metu, kai jau sugalvojau kaupti tekstinį „archyvą“… Tada kiekvieną dieną netgi laukdavau naujų „žinių“… Vis dėlto, manyčiau, kad savo amžiaus, šiokios tokios patirties ir šiokio tokio išsilavinimo dėka, jau daugiau ar mažiau sugebu atsirinkti reikiamą informaciją ir nevartoti viso urmu brukamo srauto. Be to, kur kas kokybiškesnės analitine prasme informacijos paprastai ieškau ir, žinoma, randu anglakalbėje, prancūzakalbėje ir rusakalbėje (turiu omenyje, ne oficiozinėje-propagandinėje, o nepriklausomoje ‒ tiek liberalioje, tiek, žinoma, ir kairiojoje) interneto žiniasklaidoje. Su jomis palyginus, mūsiškė žiniasklaida, pripažinkime… vis dėlto yra… ar bent jau didelė jos dalis ‒ schematiška, kupiūruota ir primityvoka. Tačiau tai yra daugumos kultūrinių provincijų problema.
‒ Dirbi bibliotekoje, veikėjas Juozas – tavo alter ego. Kiek romane yra tikrovės?
‒ Romane daug tikrovės, realaus socialinio fono. Kalbant filosofiniais terminais ‒ man svarbus ne idealizmas, o materialistiniai-dialektiniai išeities ir atspirties taškai. Tačiau, apskritai, tai nėra „autobiografinė“ knyga, kokia iš dalies buvo pirmoji mano knyga ‒ „Pušis, kuri juokėsi“.
Autentiškiausia romane yra, ko gero, futbolo dalis, nors irgi su kompoziciniais vykrutasais. Tačiau visi kiti siužetiniai vingiai ‒ sugalvoti. Žinoma, remiantis tikrovės medžiaga. Iš pradžių tikrai maniau, kad Juozas ‒ tarsi aš pats. Tačiau dabar, jau išleidus knygą, pažvelgus į ją iš šalies, matau, kad Juozas vis dėlto nėra mano alter ego tiesiogine žodžio prasme. Gal geriau būtų sakyti, kad alter ego šiuo atveju įsikūnija ne kokiame nors viename personaže, o skleidžiasi romano visumoje, ir mano, kaip romano autoriaus, ideologinėje pozicijoje apskritai.
‒ Panašu, kad šiuolaikinis kultūros vadybininkas iš tikrųjų yra šių laikų juodadarbis: maža alga ir jokio įkvėpimo tiesiog pildant projektų „Excelio“ lenteles. Ar tikrai? Ar čia stipriau pašaržuota?
‒ Taip, ir ne. Viena vertus, visi dabartiniai žemesniosios grandies vadybininkai, tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje, tam tikra prasme yra sukultūrinti juodadarbiai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebėra tikrų juodadarbių. Proletariatas niekur neišnyko, nepaisant peršamos priešingos nuomonės susidvasinusių humanitarų tarpe. Su tais proletarais palyginus, vadybininku būti nėra taip jau blogai! Pavyzdžiui, kai apytikriai prieš dvidešimt penkerius metus iš juodadarbio (mojavau kirviu Pavilnio miškuose) perėjau į (kiek pritempiant) sąlygiško juodadarbio bibliotekoje darbą ‒ skirtumas vis tiek buvo milžiniškas! Visomis prasmėmis! O kai po daugelio metų tapau dar ir „kultūrinės veiklos vadybininku“, tai apskritai ‒ triumfavau! Žinoma, tik kurį laiką… Beje, šiuo metu jau nesu vadybininku ‒ dirbu mokslinį-tiriamąjį darbą.
Kita vertus, „Excelio“ lenteles ir jų pildymą beprasmiškais punktais-punkteliais, kažkokiomis „biudžeto eilutėmis“, kažkokiomis „veiklomis“, kažkokiais „tikslais“, kažin kokiais „uždaviniais“ ‒ visu tuo biurokratiniu briedu ‒ galima būtų suprasti kaip… Velnias ‒ negaliu pakęsti žodžių „metafora“ ir „simbolis“! Vos kurį jų išgirstu, ar pastebiu tekste ‒ man pradeda sukti vidurius!
Tačiau grožinė literatūra, nekalbant apie poeziją, yra toks keistas dalykas, kad net, atrodytų, kruopščiai išvalius tekstą… jame tuojau pat vėl tarsi savaime pradeda veistis ir daugintis visokios „metaforos“ ir „simboliai“… nesunaikinami ir amžini, tarsi tarakonai! (ir vėl „metafora“, po paraliais…)
Taigi, „Excelines“ lenteles šiuo atveju galima būtų suprasti ir kiek platesne prasme ‒ nebūtinai kaip „metaforą“ ar „simbolį“, tačiau vis dėlto kaip dabartinės mūsų vadinamosios Kultūros esmę. Tiksliau, netgi kaip kultūrkę, visus mus ‒ kultūrininkus ‒ kiaurai persmelkusį neobrežnevizmą!
