Rašė Lina Simutytė
Autorės portretas Karolinos Wv
Nuotraukos iš parodos Ievos Trinkūnaitės ir Karolinos Wv
Prieš penkerius metus menininkė Dovilė Bagdonaitė vienoje esė rašė: „Nuo pat įstojimo (į doktorantūrą) mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su manimi, taip pat atsidūrė nežinioje. Dirba darbus, kurių nekenčia. Kiti ieško, bet neranda. Baigus studijas atsiveria visiška nežinia.“ Šiandien parodų salės „Titanikas“ erdvėje veikia Dovilės paroda „Pastoralė. Aitvarų ganyklos“, o menininkė netrukus gins baigiamąjį doktorantūros meno projektą „Kaip kurti ir kaip gyventi. Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas“. Apie laiko ir patirčių atveriamas naujas perspektyvas, pastoralės prasmę šiandienos kontekste ir tai, kas slypi po blizgiu kičo paviršiumi, Dovilę pakviečiau pasikalbėti pavasarį pranašaujančioms tulpėms besiskleidžiant vazose ant staliukų kavinėje „Sakwa“. Gyvename realybėje, kurią labiau nei bet kada norisi praskaidrinti pastelinėmis spalvomis ir šventiniais siužetais. Būtent tokių elementų netrūksta ir šios menininkės kūryboje, nors Dovilė pripažįsta, kad jos kuriama pastoralė turi ir tamsiąją pusę.
– VDA parodų salės „Titanikas“ erdvėje iki kovo 12 d. veikusi tavo vaizduojamojo meno darbų paroda „Pastoralė. Aitvarų ganyklos“ lankytojus pasitinka kvietimu: „Ei, lankytojau, paimk už lyno ir tapk fantastiško gyvūno – aitvaro ganytoju. Nusifotografuok, įkelk nuotrauką į instagramą su grotažyme #aitvaruganyklos“. Šis kvietimas tiesiogiai nurodo į vieną parodos bruožų – darbai yra atviri santykiui su auditorija megzti. Kuo ryšys su auditorija svarbus tau?
– Šiuo sakiniu lankytojus kiek lengvabūdiškai kviečiu į parodą – taip norėdama jiems suteikti raktą, leidžiantį suprasti, kaip joje galima elgtis. Lankytojas kviečiamas fiziškai įsitraukti, dalyvavimu užbaigti parodą, jo ten trūksta. Juk ganyklose turi būti ganytojų. Interaktyvumą lemia ir pačios pastoralės idėja, ji tiesiog reikalauja, kad auditorija įsitrauktų. Taigi, galima sakyti, kad jis yra antrinis produktas. Žiūrovo trajektorija parodoje taip pat sukuria judesį. Tam, kad sukurčiau parodos atmosferą, iš anksto galvojau apie erdvę – pagal salės mastelį kūriau joje esančius objektus. Šį kartą netgi pasidariau jos maketą ir žiūrėjau į jį valandų valandas – bet tai veikiau pasitarnavo kaip nusiraminimo / kontrolės, o ne struktūrinimo priemonė. Maketas mažas ir visąlaik priešais akis, todėl galiu jį aprėpti.
Pastoralė parodoje – ne vien graži idealizuota scena iš piemenų gyvenimo. Ji yra ir situacijos aidas, atkartojantis zoologijos sodų lankytojų fotografavimąsi su plėšriais tigrais ir didžiuliais drambliais, kurortų paplūdimiuose – su kanarėlėmis ar beždžionėmis. Gyvūnai, tampantys savotiškomis dekoracijomis, iš tiesų gyvena sudėtingomis sąlygomis, prieš juos smurtaujama, siekiant priversti paklusti. Pozuodami šalia gyvūnų žmonės siekia įgyti liūtams ar ereliams būdingų savybių, susijusių su seksualumu, patrauklumu ir galia. Parodoje lankytojus skatinu patenkinti šiuos poreikius.
Žinoma, galiu būti apkaltinta pataikavimu madai, nes parodoje vaizduojami vandens gyvūnų motyvai yra tapę tendencija. Tačiau sąmoningai tai suvokiu, šiuos įvaizdžius naudoju kaip pastišą.
– Ar mene pati mėgaujiesi interaktyvumu? Ar vis dėlto svarbiau išlikti tik žiūrove?
– Jei teatre per spektaklį aktoriai pakviestų lipti ant scenos, tai trikdytų, aš norėčiau visada likti tamsioje savo kėdėje ir patogiai stebėti tai, kas vyksta scenoje. Parodose kitaip – ten tavęs visų akivaizdoje niekas neverčia nieko daryti, na, jei ta paroda ne performansas, per kurį gali nutikti visko. Tikslus interaktyvumo pavyzdys galėtų būti prieš keletą metų ŠMC vykusi paroda „No pain no game“, kurioje galėjai žaisti su tam tikrais aparatais. Jei pralaimi, tave gali nutrenkti lengva elektros srovė. Bandžiau ir visai patiko (šypteli). Literatūra, manau, mažiausiai pasiduoda interakcijoms. Tiesa, prisimenu Žygimanto Kudirkos-Mesijaus poezijos knygą „XXI a. Kudirka“, kurią gali ne tik skaityti, bet ir atlikti veiksmus – paskambinti nurodytais numeriais, siųsti bučinius, nuskaityti QR kodus ir pan. Tačiau ne itin mėgstu knygas su keliomis skirtingomis pabaigomis, nes kartais kyla įspūdis, kad autorius ir pats ne visai dėl jų apsisprendęs, o man reikia aiškumo. Negaliu sakyti, kad interaktyvumas man įdomus pats savaime, jis gali būti gera priemonė kurti pakitusį santykį su erdve ar patirtines sąlygas.
– Pastoralė (lot. Pastoralis – piemenų) yra peizažo kryptis, vaizduojanti idiliškas ir idealizuotas scenas iš piemenų gyvenimo. Kaip minėjai, tavo kuriama pastoralė turi tamsiąją pusę. Vis dėlto ši grėsmė tavo darbuose pateikiama pastelinėmis, mažorinėmis spalvomis ir šventiniais siužetais. Kuo tave žavi ši dviprasmė vaizduojamoji maniera, kurią galima suvokti tiek kaip (sąmoningai naivų) žaidimą, tiek kaip socialinę kritiką?
– Savo darbams mėgstu suleisti tam tikrą kiekį nuodų. Kažkada patikėjau mintimi, kad kiekvienas meno kūrinys turi savyje turėti bent šiek tiek nuodo. Tokią strategiją pasirinkau tapydama gėles tada dar veikusiame Lukiškių kalėjime. Visos gėlės freskoje buvo nuodingos, tačiau apie tai nepranešiau nei kaliniams, nei jų prižiūrėtojams. Freską tik dėl to ir leido kurti – juk gėlės visada gerai ir gražu. Taip, galima sakyti, sukūriau nelegalų grafitį, padariau nusikaltimą kalėjimo viduje, o pats poelgis ir freska man atrodė išties gražūs. Tuo metu sukurtas kortas su nuodingomis gėlėmis įtraukiau ir į šią parodą – pastoralės siužete jos tinkamos, gali tapti pereitos pievos simboliu ar sėklų kolekcija.
– Kalbėdama apie tavo parodą, negaliu nepastebėti ir kičo estetikos. Lankydamasi „Titanike“ atkreipiau dėmesį į eksponatų išdėstymą. Pagrindinė salė primena žmonių susibūrimo aikštę, miesto stadioną švenčių metu ar Palangos J.Basanavičiaus gatvę su įvairiomis atrakcijomis ir pramogomis. Prisiminiau cukraus vatą, batutus, žaidimų automatus, fotografijas su smaugliais. Kita parodų salės erdvė – tarsi prekybinis mugės miestelis, kur gali „įsigyti“ auksinių žuvyčių, gėlių, suvenyrų, knygų. Gali net rankas „nusiplauti“! Arba pažvelgti į savo iškreiptą atvaizdą veidrodyje, kuris čia atkeliavo tarsi iš atrakcionų parkuose veikiančių veidrodžių kambarių. Visi šie elementai lankytojui leidžia patirti miesto švenčių atmosferą, kuri lyg ir nuteikia bendrauti su kitais, tačiau iš tiesų yra tokia triukšminga, kad dažnai tampa sunku net susikalbėti. Kuo kičo estetika kūryboje yra svarbi tau?
– Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią atmosferą, nes to ir siekiau. Kičo estetika mane lydi gana seniai, jos elementus neretai naudoju savo kūryboje. Tačiau manau, kad ši paroda yra labiausiai nutolusi nuo tiesioginio kičo panaudojimo.
– Tiesa. Atrodo, kad šįkart kičas labiau veikia kaip koncepcija, nuoroda į visuomenės įpročius, kurie taip pat gali būti kičiniai. Galbūt kičas per veiksmą?
– Geras pastebėjimas. Pats pastoralės žanras yra gana kičinis – saldus, lengvas, idealistinis peizažas, kurio fone – laimingi piemenys, o visa situacija – gryna iliuzija. Man kūryboje kičas – greta sąmoningo naivumo strategijos. Kičas po blizgiu savo paviršiumi vis kažką slepia. Pavyzdžiui, po ceremonijų prie Santuokų rūmų rinkdavau likusius konfeti. Sukaupusi jų pakankamai, išbarsčiau ir sulipdžiau į permatomą, užuolaidą primenančią plėvelę. Eksponavau sakydama, kad čia yra žvaigždžių dulkės. Ir man tai iš tiesų buvo žvaigždžių dulkės, nes tokia aš sąmoningai naivi. Objektas, skirtas svarbiausiems šventiniams momentams pažymėti, per akimirką tampantis šiukšle. Kokia tai išties drama, ar ne? Tačiau tik dabar supratau, kad kičas mano darbuose veikia ne vien kaip objektas, bet ir kaip veiksmas. Man nuoširdžiai patinka miestų šventės provincijose ir tradicinės vestuvės, kuriose žmonės pasipuošia, jaudinasi, stebi vieni kitus, apkalbinėja ar net konfliktuoja, o paskui atsiprašinėja, susitaiko ir kartu šoka. Iš dalies tai atrodo ir naivu, ir nuoširdžiai gražu – juk švenčių metu neretai sakomos įvairios kalbos, o man patinka stebėti žmones rimtais veidais, be ironijos linkinčius vieni kitiems gero. Tada noriu jais tikėti ir viliuosi, kad viskas bus gerai: jaunieji gyvens laimingai tol, kol mirtis juos išskirs. Ceremonijos pakeičia realybę, jose veriasi kažkas egzistenciško ir tiršto.
– Kovo 8 d. ginsi doktorantūros meno projektą „Kaip kurti ir kaip gyventi. Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas“. Kiek paroda susijusi su tavo meno projektu?
– Paroda yra doktorantūros meno projekto gynimo dalis. Svarsčiau, ar ji turėtų surinkti į vieną vietą per penkerius metus sukurtus meno kūrinius, ar kaip tik turėtų būti kažkas visai atskiro ir naujo. Galiausiai nusprendžiau surengti parodą, kuri turėtų savitą koncepciją, ir atsisakyti darbų retrospektyvos, nes šis kelias atrodė neįdomus ir dirbtinis. Norėjau pajusti, kad tai pabaiga, ir padėti tašką. Pastoralės tema išsivystė natūraliai kaip išeities taškas. Tyrimą pradėjau ir baigiau Don Kichotu – antrame knygos tome, po kelionių gulėdamas mirties patale, jis svajojo apie pastoralę – pasveikęs būtų tapęs piemeniu ir su Sanča Pansa ganytų avis. Tačiau jis mirė, ir troškimai neišsipildė. Sumaniau, kad doktorantūros pabaigoje galiu pati sukurti savo pastoralės versiją, į kurią Don Kichotas nepateko, ir taip išeiti iš šio etapo. Pastoralėje veikia anamorfinės perspektyvos, judesys ir gyvybės siekis, iliuzijos, povandeninės svajos, į save nurodančios struktūros, teksto ir vaizdo santykis, įvietinimas – temų raktažodžiai, kuriomis domėjausi tyrimo metu.
Savo darbams mėgstu suleisti tam tikrą kiekį nuodų. Kažkada patikėjau mintimi, kad kiekvienas meno kūrinys turi savyje turėti bent šiek tiek nuodo.
– Projekto dalis „Kaip kurti ir kaip gyventi“ priminė „Šiaurės Atėnuose“ publikuotą tavo esė „Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas“, kuriame aptarei amerikiečių psichologių Pauline’s R.Clance ir Suzanne’s A.Imes apibrėžtą apsišaukėlio sindromo sąvoką. Prieš penkerius metus rašei: „Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su manimi, taip pat atsidūrė nežinioje. Dirba darbus, kurių nekenčia. Kiti ieško, bet neranda. Baigus studijas atsiveria visiška nežinia.“ Kaip magistro ir doktorantūros studijas matai iš dabartinės perspektyvos? Ar vis dar jautiesi apsimetėle?
– Per visus šiuos metus sekdama doktorantūros studijų procesams skirtus instagramo profilius šia tema pririnkau daug memų. Nors apsimetėle jaučiuosi ir dabar, tačiau nebe taip stipriai. Tai vis dar amerikietiški kalneliai, bet su šiek tiek mažesnėmis kreivėmis. Magistro studijos ir doktorantūra man suteikė galimybę formuotis kaip menininkei, kurti ir tyrinėti, brėždamos tam tikras ribas ir reikalavimus, suteikdamos santykinį saugumą. Didžiausia dovana – laikas kūrybai ir tyrinėjimams. Didžiausia kaltė, kad kartais jo neišnaudojau arba neišnaudojau geriau, jausdamasi jo tiesiog neverta. Prie to prisidėdavo lyg nebylus, iš kažin kur atsiradęs reikalavimas nuolat save pateisinti – užtrukdavau ten, prieidavau iki tokių smulkmeniškų detalių, kad dingdavo visas ryžtas. Kita vertus, kartais yra svarbu suprasti kai kuriuos dalykus, bet verbalinis to formulavimas yra visai kitas dalykas. Užtrukdavau, norėdama pateisinti ne tik save, bet ir studijas, įtampa apimdavo klausiant, ką aš ir visi kiti čia išdarinėjame.
– Sąmoningas naivumas, kaip ir donkichotiškos savybės, tau nesvetimos ne tik vaizduojamajame mene, bet ir poezijoje – eilėraštyje „kurį supras tik skaitę Harį Poterį“ savo pirmojoje knygoje „Mėlynojo banginio širdis“ (2016) rašai: „noriu būti akiniuota didvyre / akinius jau turiu / visa kita – tik detalės. Kovoti su Voldemortu / sugebėtų kiekvienas / o štai būt keturakiu / reikia drąsos / visuose pasaulio hogvarstuose“. Manau, kad naivumas, ypač sąmoningas, šiais laikais reikalauja drąsos. Kaip donkichotiškos savybės menininkui gali praversti?
– Naivumas turi nemažai formų. Šventas naivumas nėra kažkoks gerumo ir mielumo įsikūnijimas. Jis gali būti žiaurumo sinonimas. Logiška, kad sąmoningas naivumas reikalauja kuo geresnio išsilavinimo. Rašydama pirmąją knygą jaučiausi sąmoningai naivi, tačiau kai paskaitau ją dabar, suprantu, kad knygoje buvo daug paprasto naivumo, kurio pati nepastebėjau. Tačiau menininkui naivumas gali padėti neprarasti vilties, kad pasiseks, kad verta stengtis, kurti, tikėti, jog viskas bus gerai.
Kartais – kad tavo darbai išties kažką reiškia.
– LRT radijo laidos „Pirmas sakinys“ vedėjai Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta kultūros leidinių redaktorius Gytį Norvilą ir Moniką Krikštopaitytę pakvietė pokalbio tema „Įvairovė. Negalima palyginti, bet palyginkime. Literatūra tarp kitų menų“. Pašnekovai išsakė savo nuomonę, kad literatūra, palyginti su kitais menais, yra gana skurdi ir plokščia, o bendruomenė – uždara ir verdanti savo sultyse. Kaip šiuos procesus, kurdama skirtingų disciplinų meną, vertini tu?
– Vizualieji menai patys savaime yra labiau įvairialypiai, juose daug daugiau žanrų ir veikimo būdų nei literatūroje. Ta pati doktorantūra ir meninis tyrimas skatina bendradarbiauti su kitų sričių kūrėjais ir mokslininkais, filosofais, pati peržengia ribas, yra hibridinė. O kur dar visos tarptautinės parodos, bienalės, rezidencijos. Nors pats kūrybos procesas dažnai yra vienišas ir uždaras, atviram būti galbūt išties yra lengviau. Literatai susitinka festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“. Lankydamasi juose pastebiu susiformavusias grupeles pagal stilistines ar kitas pažiūras, o vizualiųjų menų renginiuose tokias išskirti tikrai sunkiau, nors jos taip pat egzistuoja. Galbūt literatams reikėtų atviresniu žvilgsniu domėtis kitomis meno sritimis, nebūti skeptiškai nusiteikusiems šiuolaikinio meno atžvilgiu. Pastebiu, kad to netrūksta, bet nenoriu apibendrinti. Situaciją galima palyginti su stereotipiniu nusistatymu, kad poezija turi būti rimuota, kitaip ji ne poezija, o menas, jei tai ne paveikslas ar apčiuopiama skulptūra, jau – ne menas. Stereotipinis požiūris užkerta galimybę gilintis toliau.
– Eilėraštyje „Akademinis piešimas“ rašai: „priešais apipieštas studijos sienas / palangių sąmokslai, žiūrėjimas / per gatvę į parodų salę, ten žmonės gyvena / o mes čia išprakaituojam vis atbunkančiais pieštukų galais“. Lyrinis subjektas, net suvokdamas paradoksalią realybę, vis dėlto renkasi joje likti. Kaip dažnai tau pačiai norisi iš studijos pasprukti ten, kur „žmonės gyvena“?
– Kūryba išeikvoja labai daug energijos – tiek fizinės, tiek psichinės, visada susiduriama su išorės, materijos ir socialinės aplinkos pasipriešinimu ir todėl kartais atrodo, kad geriausia būtų nebekurti, pasirinkti ką nors kito ir ramiai gyventi – kaip tiems piemenims pastoralėje.
Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba.
