Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Lobis
Agnės Marcinkevičiūtės „Lobis“ – visiškai kitoks filmas režisierės filmografijoje, nei iki šiol. Žinoma kaip dokumentinio kino kūrėja, A.Marcinkevičiūtė ėmėsi save išbandyti vaidybinio kino, ir dar vaikams, žanre. Ir koks rezultatas? Ogi kiek keistas gerąja prasme eksperimentas – jame vis vien juntamas režisierės dokumentinis žvilgsnis, nors siužetas ir kuriamas kaip vaidybiniame filme. Filmo scenarijų ji kūrė kartu su taip pat puikiai žinoma ir įvertinta tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų literatūros autore Renata Šerelyte, kuri meistriškai geba pasakų pasaulį sujungti su nuotykiais ir tikroviškumo efektu. Toks ir „Lobis“ – tarsi sapne vykstanti istorija, tačiau kartu ir labai reali, netgi baugiai tikroviška.
Filme vaizduojama tipiška šių dienų Lietuvos miestiečių šeima – dirbantys, karjeros laiptais kylantys, materialinės gerovės siekiantys tėvai (akt. Monika Valkūnaitė ir Valdas Jaskūnas) ir jų dukra Austėja (akt. Patricia Volkova). Ir štai vieną dieną nusprendžiama mergaitę rudens atostogų išvežti pas senelius (akt. Vladas Bagdonas ir Janina Matekonytė) į kaimo sodybą. Tačiau pas juos niekas nenori važiuoti, nes visa šeima yra susidariusi įspūdį, kad kitokias vertybes puoselėjantys seneliai yra keistuoliai, be to, jie gyvena miškų apsuptoje sodyboje, kur nėra tokių patogumų ir pramogų, kurių gali pasiūlyti miestas. Visi šie išankstiniai nusistatymai po truputį griūva čia pasilikus Austėjai, jos pakviestam kartu vykti kiemo draugui Martynui (akt. Jonas Šumskas). Filmo pradžioje istorija vystosi gana aiškiai, tačiau, vaikams pasilikus sodyboje, ima dėtis paslaptingi dalykai – seneliai netikėtai dingsta (pavirsta varlėmis), o miestiečiai vaikai, prie kurių prisijungia ir netoliese gyvenantys kiti du: Rytė (akt. Bernadeta Mikutaitė) ir Augustas (akt. Ainis Radkevičius), leidžiasi ieškoti lobio ežero saloje.
Kad ir kaip ši istorija atrodytų įprasta ir su nuspėjama pabaiga vaikams skirtuose kūriniuose, filmas netikėtai apgauna. Jo plakatų dizainas kelia asociacijų su „Hariu Poteriu“, tad eidamas į filmą spėlioji, kad greičiausiai čia pamatysi keistų mistinių būtybių ir burtų lydimą fantastinį nuotykį. Magijos netrūksta ir filme, tačiau ją A.Marcinkevičiūtė atranda mūsų kasdienybėje. Visų pirma, stipriais burtais alsuoja filme gausiai vaizduojama Lietuvos gamta. Filmas daugiausia filmuotas Anykščiuose, kur paslaptingi rudens gamtos peizažai keri ne ką menkiau nei Hogvartsas. Iš paukščio skrydžio, ant žemės, po vandeniu filmuoti kadrai leidžia pajusti lietuviškos gamtos paslaptį – ne vaizduotės sukurtą, o tikrų tikriausią. Gamta čia veikia kaip savarankiškas personažas – motiniškai globoja personažus, jiems gelbsti ir netiesiogiai pasakoja užmirštus, tačiau kažkur giliai mūsų genuose slypinčius lietuviškus mitus. Ir, žinoma, leidžia surasti tikrąjį lobį – nors vaikai ieško įprasto materialaus, skrynelėje paslėpto, jį suranda kitur: tai – nuoširdi draugystė.
Būtų galima ginčytis, kad „Lobis“ – vaikams skirtas filmas. Akivaizdu, kad jis puikiai tinka ir suaugusiesiems (kartais atrodo, kad net ir labiau), tad į šį filmą drąsiai gali eiti visa šeima. Suaugusiųjų personažai ir jų santykiai su vaikais, taip pat ir vaikišku pasauliu, filme irgi labai svarbūs – juose galima atpažinti save, pažįstamą ar kaimyną, kurie elgiasi ir mąsto panašiai kaip Austėjos tėvai. Režisierė filme sulaužo daugelį šiandien egzistuojančių klaidingų stereotipų apie tarpusavio santykius, požiūrį į kitokį žmogų ir į tai, kas yra tikroji realybė ir vertybė.
Rekomenduojama: vaikystėje mėgusiems ieškoti lobio ir neabejingiems Lietuvos gamtos grožiui.
Nerekomenduojama: besitikintiems greito vartojimo nuotykių filmo.
Kernagis
Kino teatruose pasirodė dokumentinis režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmas „Kernagis“. Neabejotina, labiausiai jis turėtų patikti artisto gerbėjams – filmą sudaro iki šiol niekur nematyta archyvinė paties Vytauto Kernagio filmuota medžiaga. Filmo herojaus ar kitų žmonių rankomis vaizdo kamera užfiksuotuose išlikusiuose autentiškuose kadruose – tikrasis artisto veidas, be herojaus aureolės ir neretušuotas. Kurti filmą būtent iš šios medžiagos, o ne iš dabar nufilmuotų artisto artimo rato žmonių prisiminimų, kaip kad įprasta dokumentiniam kinui, – įdomus ir netikėtas režisieriaus sprendimas.
Prisipažinsiu, savęs negalėčiau priskirti prie V.Kernagio prisiekusiųjų gerbėjų, ir ką labiausiai pamenu – vaikystėje per radiją ar televiziją girdėtas dainas „Žemutinių pilių šventė“, „Širdele mano“, „Kaip gražu miške“ ir „Kolorado vabalai“. Šias kultines dainas ir atlikėjo balsą prisiminsiu visą gyvenimą, tačiau niekada specialiai nesidomėjau jo asmenybe. Tad į filmą ėjau nusiteikusi, kad jis padės užpildyti šią spragą. Jeigu ir buvo apie šį kūrėją atmintyje įsirėžusi prieštaringa nuomonė, kurią greičiausiai formavo praėjusio amžiaus pabaigai būdinga informacijos stoka, tai filmas šias dvejones paneigė. Filmo kadrai, apimantys sovietmetį ir nepriklausomybę, atvirai pasakoja artisto biografiją nuo jo kūrybinės veiklos pradžios iki pabaigos. Pasirodymai už kadro ir gyvenimo kadrai dėlioja kitokį maestro portretą – gyvą, nuoširdų ir pažeidžiamą, nuo šlovingų akimirkų iki tuštumos pojūčio.
Kartu filmas tampa ir visos šio laikmečio Lietuvos dokumentiniu liudijimu, ką reiškė sovietmečiu išvažiuoti į Ameriką, ten koncertuoti ir net paragauti pirmą kartą ananaso ar kokoso riešuto. Kaip keitėsi mūsų visuomenė, siekdama išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos režimo. Filmas suteikia puikią galimybę prisiminti ir įvertinti, ką žmonės išgyveno tuomet ir išgyvena dabar, kokią vietą užėmė anuomet kultūra – ypač ką reiškė kurti kitokią muziką, kuriai to meto žmonės dar nebuvo pribrendę. Pažintinės funkcijos ir galbūt istorinės tiesos prasme filmas turi neįkainojamą vertę. Labai nustebina jau pats faktas, kad V.Kernagis dar sovietmečiu nusipirko vaizdo kamerą ir daug metų, it dienoraščius, filmuodavo savo grupės koncertus, turus, šeimos susibūrimus, gyvenamąją aplinką ir savo paties monologus.
Vis dėlto kyla ir nemažai klausimų kalbant apie patį filmo kūrybos procesą. Pavyzdžiui, koks buvo filmo režisieriaus A.Lekavičiaus sumanymas ir indėlis, jeigu filmą sudaro vien archyvinė medžiaga? Atsakymo tenka ieškoti spaudoje publikuotuose režisieriaus interviu. Pasirodo, filmas kurtas net ketverius metus, o surinkti visą medžiagą ir padaryti, kad ji būtų techniškai tinkama žiūrėti kino teatre, nebuvo taip paprasta; daug laiko užtruko viską peržiūrėti ir atrinkti – iš viso buvo peržiūrėta apie 60 VHS kasečių. Režisierius siekė atrinkti tuos kadrus ir juos taip sujungti, kad juose labiausiai atsiskleistų ir pati V.Kernagio biografija, ir vaizdo kamera užfiksuotas jo žvilgsnis į žmogų ir pasaulį.
Na, ar iki galo pavyko pasiekti šį tikslą, galime įvertinti kiekvienas, pažiūrėję filmą. Neginčytina tai, kad A.Lekavičių būtų galima laikyti nepamainomu tarpininku tarp V.Kernagio ir žiūrovų, leidusiu pačiam artistui papasakoti apie save. Be režisieriaus pagalbos šios istorijos greičiausiai nepamatytume. Išėjus iš filmo atmintis išsaugo ne tiek pačius įvykius, o emociją, lydinčią šią asmenybę ir jos likimą. Žodžiais apibūdinti ją keblu, galima tik patirti. Tad rekomenduoju filme apsilankyti ne tik V.Kernagio kūrybos gerbėjams, bet ir tiems, kurie nori iš naujo ar visai naujai jį atrasti, o gal tiesiog praplėsti savo istorines žinias.
Rekomenduojama: V.Kernagio gerbėjams ir norintiems labiau pažinti šią asmenybę.
Nerekomenduojama: nemėgstantiems dokumentinio kino.