Rašė Toma Vidugirytė
Su elektroninės muzikos kūrėja Monika Zenkevičiūte-Monikaze, šių metų M.A.M.A. Metų elektroninės muzikos atlikėjo nominacijos laimėtoja, susitikome dar prieš baisiąją žinią apie karą Ukrainoje. Be nerimo ir nežinomybės nuotaikų smagiai šnekučiavomės apie albumus, nuostabų projektą su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru „Laws of Distraction“, jos požiūrį į kūrybą ir kitus smagius dalykus. Kūrėja pasakojo, kad trumpam išvyksta į Didžiąją Britaniją norėdama pakeisti aplinką ir paieškoti įkvėpimo, nes kurį laiką yra paskendusi kūrybos procese – ruošia naujus albumus savo gerbėjams. Kartu su Monika siunčiame jums mažą gaivaus oro ir muzikos gūsį iš šviesesnių dienų.
– Pirmąjį savo albumą „Chicken Wings“ išleidai kaip nepriklausoma atlikėja. Kaip dabar vertini savo debiutą?
– Man pirmasis albumas buvo tarsi eksperimentų kratinys, toks vaikiškas žaidimas, nes buvau ką tik pradėjusi gilintis į elektroninę muziką. Tuo metu studijavau akademijoje ir per akademines atostogas buvau išvažiavusi į Bristolį. Kūrybos procesas truko ilgą laiką, nes gyvai groti pradėjau anksčiau, nei išleidau albumą, ir daugumą kūrinių pasitikrindavau su auditorija. Mačiau, kas žmonėms patinka, atsirinkau tam tikrus dalykus ir viskas visai gražiai susidėliojo.
Man patinka, kad albumas žaismingas, ironiškas, juokingas. Kai klausaus „Chicken Wings“, atsiranda šypsena veide. Vis dėlto vėlesni darbai man labiau patinka. Matau, kad patobulėjau, bent iš savo perspektyvos.
– Ką albumas davė tau kaip kūrėjai?
– Nėra taip, kad per muziką noriu kažko išmokti. Na, šiek tiek to yra, bet nenoriu kažkur užlipti, kažką pasiekti. Man patinka pats procesas. Kurdama atradau daug naujų dalykų, pajutau, kaip dar kitaip muzika ir garsai gali veikti žmogų.
– Po albumo pasirodymo tave atrado garsi įrašų kompanija „Moshi Moshi Records“. Kaip tai nutiko?
– Seniai sekiau „Moshi Moshi Records“ veiklą Jungtinėje Karalystėje ir vienas iš komandos narių kažkaip paklausė mano albumo ir parašė man per feisbuką. Geriausia, kad tai viena mano mėgstamiausių leidybos kompanijų ir aš norėjau būti jos dalimi. Man labai patinka, kad komandos nariai atsipalaidavę, atrodo, jiems visai nerūpi, ką galvoja kiti. Ir Annos Meredith muziką mėgstu jau labai seniai. Dabar gal net turėsiu progą su ja susipažinti.
– Ar dabar lengviau, kai atsirado leidykla, kuri padaro dalį darbų? Galbūt jau galvoji ir apie vadybą? Iki šiol viskuo rūpinaisi pati…
– Manau, kad apie vadybą reikia galvoti tada, kai nebegali visko padaryti pats. Kol kas bandau pati kapanotis, bet jau po truputį ateina tas momentas, kai nebesimėgauju atlikdama vadybos darbą. Čia tas pats, kaip parduoti orą, kuriuo kvėpuoji. Arba kaip parduoti savo manieras, balsą ar kažkokį įprotį. Man visą laiką tai buvo gana keista ir nenatūralu.
Aš būnu labai užsimalusi procese ir man ta vadyba kelia nerimą ir nuovargį. Muzikos industrija – įdomu, bet man tai atrodo labai sudėtinga. Tikrai žinau, kad gera vadyba turi padėti rasti būdą kūrėjui bendrauti su savo auditorija ir prisitaikyti. Čia kaip santykiuose – jeigu tau nepatinka žmogus ir nori kažkokias jo savybes keisti, tai geriau nebūkite kartu. Jeigu tu vadybininkas ir pasirenki menininką, kurį nori kreipti kita linkme, tai kam tau jis? Manau, kad gera vadyba turėtų padėti menininkui atsiskleisti jo pasirinktoje kryptyje.
Atrodo, kad mano asmenybėje, be muzikos, nieko daugiau nėra. Ir draugai sako: tu darai dar ką nors be to?
– Viename interviu esi sakiusi, jog kartais kūrėjai užsiciklina, kad kažką dar reikėtų išmokti, sužinoti, bet pamiršta tai daryti. Kas tau dar svarbu kaip kūrėjai?
– Aš dirbu su savimi, ieškau būdų save motyvuoti ir tą norą puoselėti. Reikia kartais save pagirti, paprogramuoti, pasikalbėti su savimi ir įtikinti, kad to nori. Aš nekvestionuoju savo noro, neleidžiu sau analizuoti, kodėl noriu kurti muziką. Aš tiesiog sakau, kad to žiauriai noriu ir man tai teikia be galo didelį malonumą, absoliučiai išpildo mano gyvenimą. Šiek tiek programuoju save, nes, galbūt, jeigu per daug pasikapstyčiau, galvočiau: velnias, ne, man vis dėlto reikia kažką kita daryti. Aš to taip bijau, kad niekada gyvenime nesu to savęs paklaususi ir galvojusi apie tai. Reikia dirbti su savimi ir būti savo didžiausiu palaikytoju, savo treneriu.
– Po debiutinio albumo – sutartis su garsia leidybos kompanija, po antrojo albumo – didesnis dėmesys ir M.A.M.A. Metų elektroninės muzikos atlikėjos apdovanojimas…
– Iš vienos pusės, atrodo, kad man pasisekė, bet iš kitos – aš tikrai labai daug dirbu. Tikrai. Nehiperbolizuoju – sėdžiu naktimis ir turiu išsivysčiusi neblogą fizinę priklausomybę nuo savo veiklos (šypsosi). Atrodo, kad mano asmenybėje, be muzikos, nieko daugiau nėra. Ir draugai sako: tu darai dar ką nors be to? Nenori pradėti piešti ar kažkuo kitu domėtis? Kartais net būna truputį gėda, kad taip esu susikoncentravusi ties muzika. Dabar geras jausmas apima turbūt ir dėl to, kad kažkas pripažįsta ir duoda tau signalą, kad visa tai, ką darai, kažkam patinka ir suteikia gerų emocijų. Kitaip tariant, jauti, kad realiai kažką duodi. Tai geras jausmas. Man muzika yra savotiška komunikacija ir labai bendruomeninis dalykas, o kuo bendruomenė didesnė, tuo smagiau.
– Esi sakiusi, kad nesitikėjai gauti M.A.M.A. apdovanojimą… Kodėl?
– Nė per plauką (šypsosi). Mano muzika yra labiau orientuota į nišinę auditoriją, todėl tikėjausi, kad popkultūros renginyje turėtų nugalėti labiau į popkultūrą orientuoti prodiuseriai. Labai nustebino apdovanojimas ir tikrai labai džiaugiausi, kad žmonės įvertino mano darbą ir kūrybos originalumą.
– Minėjai, kad visą laiką skiri muzikai. Taigi, atitinki tą elektroninės muzikos kūrėjo, kuris visus vakarus ir naktis leidžia studijoje kurdamas, stereotipą?
– Grynai aš (juokiasi). Šiaip dauguma prodiuserių turbūt taip daro, nes karjeros pradžioje dienomis turi dirbti kitus darbus. Neturime pasirinkimo ir sėdime studijoje naktimis.
– Kuri elektroninę muziką, bet pradėjai nuo rimtosios.
– Taip. Kurti pradėjau dar vaikystėje, bet įstojusi į kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjau gana rimtai į tai žiūrėti ir supratau, kad tai gali būti ir mano profesija.
– Kokią įtaką tavo kūrybai padarė klasikinis pagrindas?
– Kompozicijos studijos man labai padeda mąstyti apie formą. Ir, žinoma, įgijau daug žinių, kurias iki šiol galiu naudoti ir daryti sudėtingesnius projektus, tarkime, jungti instrumentinę kūrybą ir elektroniką. Kai pradėjau kurti elektroniką, vis tiek apgalvodavau visą kūrinio formą, tik tam naudojau elektronines priemones. Turbūt mano muzikos skambesį ir suformavo akademiniame kelyje padėti pamatai.
– Šiek tiek gyvenai Jungtinėje Karalystėje. Papasakok apie tą laikotarpį…
– Tuo metu mokiausi LMTA ir po kelerių metų studijų, pasiėmusi akademinių atostogų, išvažiavau į Bristolį. Ten įsiinstaliavau „Ableton“ ir savarankiškai pradėjau kurti elektroninę muziką, o po metų grįžau, pabaigiau akademiją ir kūriau toliau.
Tas laikotarpis mane išmokė dar labiau mėgti muziką. Sutikau daug bendraminčių, fainų žmonių, su kuriais pradėjau eiti į visokius dub-techno vakarėlius. Išgirdau daug labai geros muzikos ir tuose vakarėliuose pamačiau, kaip jiems smagu groti, kaip jie visiškai be jokio ego pasikeisdami groja prie DJ pulto… Jie nesuasmenina muzikos, tiesiog dalijasi tuo, kaip gražiai gali skambėti kažkokie garsai ir kaip garsas gali tave veikti. Mane tai labai įkvėpė. Labiausiai ten mane paveikė pabėgimas nuo visokių įrankių, nuomonių, akademinių standartų ir blaškančių dalykų.
– Antrąjį albumą „Waste of Space“ pristatei kaip aštuonis laiškus tau tuo metu svarbiems žmonėms. Papasakok plačiau. Jie buvo labiau skirti tiems žmonėms ar pačiai?
– Albumas pasirodė spalio 14 d., o albumo pristatymas vyko lapkričio 17 d. „Kablyje“ su Tomo Stonio šviesų instaliacija. Tuo metu, kai kūriau „Waste of Space“, buvo karantinas ir daugeliui žmonių tai buvo pasaulėžiūrą ir įpročius keičiantis metas. Per jį aš supratau, kad būnu ganėtinai uždara su žmonėmis ir, susidūrusi su sunkesnėmis situacijomis ar nepatogiomis temomis, pasirenku bėgti, slėptis, nutylėti ar kažkaip nenuoširdžiai sureaguoti. Tie „laiškai“ yra susiję su tam tikromis aštuoniomis situacijomis ir žmonėmis, su kuriais nebuvau nuoširdi ir pasirinkau pabėgti nuo nepatogios situacijos. Kūriniai buvo nuoširdumo forma – vienintelė, kuria sugebėjau jausmus išsakyti tuo metu. Nenorėjau, kad jie išgirstų, tiesiog kažkaip natūraliai sukūriau muziką, inspiruotą tų potyrių.
– Pirmasis tavo albumas, kaip pati sakei, buvo daugiau žaidimas, o antrasis – jau tarsi konceptualus albumas. Kaip tau labiau patinka kurti? Žaisti ar įgyvendinti koncepciją?
– Antras albumas konceptualumo įgavo netikėtai. Kurdama supratau, kad tai natūraliai vyksta – reaguoju į tam tikrą mano gyvenime įvykusią situaciją ir perduodu tai per muziką. Man patinka klausytis albumų nuo pradžios iki galo ir labai vertinu tą kūrybą, kai žmogus turi gerą koncepciją ir ją įgyvendina – tarsi ilgametražį filmą. Tai didesnis iššūkis.
Pastarasis mano projektas buvo iššūkis sau pačiai – nuo pradžios iki galo sukurti kažką konceptualiai bendro ir ne atsitiktinai jį atrasti, bet apgalvojant viską.
– Kalbi apie savo naujausią darbą su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru – „Laws of Distraction“. Kaip gimė šis projektas? Esi užsiminusi, kad pats orkestro vadovas su tavimi susisiekė…
– Modestas Barkauskas parašė man ir pasiūlė sukurti kažką su orkestru. Iš pradžių bijojau, nes negalvojau, kad galėčiau susidoroti su tokia užduotimi, bet mane paskatino bičiulis iš studijos, kuris sakė, kad turiu daryti tai dabar, nes nežinia, kada tokia proga dar pasitaikys. Tai buvo mano svajonė, apie tai galvojau jau kurį laiką ir staiga tokia galimybė iš dangaus nukrito… Galvojau, po dešimties metų tai darysiu, bet pavyko dabar ir labai džiaugiuosi, kad perlipau save. Pusę metų sėdėjau užsidariusi studijoje, bet nebuvo nė vienos dienos, kad, įsitraukusi į tą kūrybos procesą, jausčiausi blogai. Man tai buvo didžiausia kurta koncepcija – valandos trukmės darbas, kuris turėjo naratyvą ir organiškai papasakotą istoriją. Procesas labai patiko, o ir rezultatas suteikė tiek pat euforijos. Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir smagu ne vienai jame būti. Atsimenu tą momentą, kai įrašinėjome – atrodė, kad groji ir jauti, kaip muzikantai reaguoja į vieną ar kitą dalį…
„Laws of Distraction“ istorija yra apie ėjimą deadline‘o link. Man tai gana artima tematika, ir dar gali visiškai įsijausti ir mėgautis tuo bendru buvimu muzikoje su visais kartu. Pati nustembi tuo momentu, kaip garsai gali tave veikti, ir atrodo, kad muzika su tavimi šneka.
– Kas toliau? Esi numačiusi sau naujų iššūkių?
– Dabar norėčiau kažko neįmanomo, žinai (šypsosi). Kažko sunkaus, bet ne visada to reikia. Dabar ruošiu EP „Nobody Cares About The Fish“, kuris irgi bus įrašomas su instrumentininkais. Įrašydama tarsi nardau vandenyne – kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, bet pats procesas labai smagus, nes vandenyne ramu, viskas perleista per low-pass filtrą, daug ambiento ir kitų ausiai malonių garsų – visokių burbuliukų, vandenėlių. Jau vieną kūrinį įgrojo Giedrius Gelgotas, bus ir kitų instrumentininkų, bet būtent pučiamųjų instrumentų. Kitame projekte taip pat dalyvaus instrumentalistų, tik jis bus daugiau orientuotas į istoriją. Tai bus albumas, kuriame pasaulis matomas vaiko akimis. Bet apie jį – vėliau, o dabar planuoju išleisti „Laws Of Distraction“ skaitmeniniu formatu.