Kaip niekada anksčiau svarbi bendrystė, arba „Kad būtum, reikia kito“

Rašė Monika Augustaitytė

„Per vieną naktį festivalio šūkis „Kad būtum, reikia kito“ tapo dar aktualesnis, įgijo naują prasmę“, – sako kovo 24–balandžio 3 d. vyksiančio „Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė. Nors ieškant pagrindinės šių metų festivalio programos temos atspirties tašku tapo noras patyrinėti individo santykius su socialine, ekologine ir politine aplinka pandeminiame nuovargio ir vis aštrėjančių visuomenės susipriešinimų fone, šiandieniame Ukrainos ir Rusijos karo kontekste kaip niekada anksčiau tapo aišku, kad kiekvieno mūsų egzistencijai būtinas kitas žmogus, o įrodymų kasdien matome vis daugiau ir daugiau. „Kviečiame susiburti kino teatruose ir šį nerimo ir chaoso kupiną laikotarpį išbūti kartu, bendrystėje“, – drąsina A.Račaitytė ir paaiškina, kaip bent trumpam stabtelėti, suvaldyti kylantį nerimą ir per kiną geriau pažinti, priimti kitą ir pasaulį.

– Aiste, koks bus šių metų „Kino pavasaris“?   

– Ieškojome temos, kuri tiksliausiai padėtų užčiuopti dabarties laiką. Matant pandemijos išvargintus žmones, paaštrėjusį susipriešinimą visuomenėje, atrodė, kad svarbu mąstyti ir reflektuoti apie tai, ar individualizmas yra įmanomas, ir ieškoti turinio, kuris tyrinėja individo santykius su aplinka: socialine, ekologine, politine. Esame nutolę vieni nuo kitų, stokojame integralaus ryšio su aplinka. Mes manome, kad žmogaus egzistavimui reikalingas kitas žmogus, dėl to pagrindinę ir didžiausią festivalio programą pavadinome „Kad būtum, reikia kito“. Tema, jungianti programą, „Kino pavasaryje“ santykinai yra naujovė. Įdomu tai, kad autoritetą kino pasaulyje turinčių režisierių darbai rodomi kartu su kūrybiniame kelyje dar tik debiutavusiais režisieriais. Vienas kitą papildo seni ir nauji filmai.  

Audriaus Solomino nuotr.

 Vienas iš filmų, tapusių šių metų temos įkvėpimo šaltiniu, – dokumentinė Marion Neumann juosta „Žodis – grybams“ (The Mushroom speaks). Šveicarijoje kurtas filmas tyrinėja grybų karalystę. Pagrįstas įvairiais moksliniais tyrimais, su gražiu poetiniu ir filosofiniu polėkiu perduoda grybų pamokas žmonėms. Priklausomybė nuo medžių, mineralų ar kitų aplinkos elementų yra neišvengiama gyvų organizmų išgyvenimo sąlyga. Filme grybų karalija tampa puikia visko pasaulyje kopriklausomybės iliustracija ir kartu įkvepia vilties, nes grybai su žmonių pagalba ateityje gali išspręsti daugybę Žemę ir žmoniją slegiančių problemų.  

 Taip gamta mums primena apie tai, kad visiškas individualumas yra sunkiai įmanomas, nes ir mes, žmonės, nuolat judančių organizmų visuma, visada būrėmės į bendruomenines ir politines sistemas, kuriose pasikliauti tik savimi – nei būtina, nei įmanoma. Mūsų gyvenimai neišvengiamai susipynę, esame priklausomi vieni nuo kitų ir negalime išgyventi visiškoje izoliacijoje. Tik klausimas, kaip mes sugyvenome, sugyvename ir sugyvensime kartu ne tik su mus supančiais kitais – žmonėmis, kultūromis, santvarkomis, gamta,  lieka esminis.   

– Kaip žinutė – „Kad būtum, reikia kito“ – atsispindi filmuose?   

– Programoje nugulė ne vienas kino pasakojimas įvairių bendruomenių koegzistavimo tema. Vienas tokių – režisieriaus Spike’o Lee „Elkis teisingai“ (Do The Right Thing, 1989) apie vieną Bruklino rajoną, kuriame vyksta nuolatinis kivirčas tarp piceriją juodaodžių kvartale atidariusių italų ir už savo garbingą vietą ne tik savo rajone, bet ir Amerikos kultūros istorijoje kovojančių juodaodžių. 

Tiesa, Amerikos šioje programoje bus nepaprastai daug – apie jos kūrimąsi pasakoja ir festivalio atidarymo filmas „Pirmoji karvė“ (First Cow, rež. Kelly Reichardt), kuriame šilta draugystė tarp keliaujančio virėjo ir nuo bausmės už nužudymą bėgančio kinų imigranto tampa poetišku daugiakultūrės šalies kertiniu akmeniu. Cheryl Dunye filme „Arbūzė“ (The Watermelon Woman, 1996) jauna režisierė atlieka tyrimą apie Holivudo auksinės eros homoseksualią juodaodę aktorę slapyvardžiu Arbūzė, tarsi ieškodama kažkokios atramos arba atspirties taško ir savo pačios būčiai ir tapatybei. Tai gražus pavyzdys, kaip  mūsų aptariamas būtinas kitas yra nebūtinai šalia esantis asmuo, tačiau kartais tiesiog reikšmingas autoritetas. Kaip mokytojas Bachmanas mažame Vokietijos mieste gali tapti akstinu ne tik vaikų, bet ir jų šeimų atvirai, tolerantiškai, saugesnei pasaulėjautai „Sidabriniu lokiu“ apdovanotame Marios Speth filme „Mokytojas Bachmanas ir jo klasė“. 

Amerika, kaip ne tik draugiška, bet ir daugybę iššūkių turinti žemė, atsiskleidžia ir hibridiškame Chantale‘s Ackermann filme „Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija“ (Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy, 1989), kur žydų imigrantų liudijimai apie gyvenimą Europoje ir atvykus į Niujorką iliustruoja nelengvą žmogaus prisitaikymą ir nuolatinę grėsmę nuolat kintančioje aplinkoje. Apie tai pasakoja ir vienas reikšmingiausių filmų apie pabėgėlius – net trims „Oskarams“ nominuotas Jonaso Poherio Rasmusseno animacinis dokumentinis filmas „Bėglys“ (Flee). Iš tiesų istorijas apie besikeičiančius kontekstus ir juose vis iš naujo randamą vietą pasakoja daugybė filmų – tarp jų ir armėnų kilmės kanadiečio Atomo Egoyano savasties paieškos į travelogą panašiame filme „Kalendorius“ (Calendar, 1993).  

 Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanotas Carlos Simon filmas „Alkarasas“ (Alcarràs) šią programą vainikavo uždėdamas akcentus ne tik ant bendražmogiškų santykių šeimoje ir bendruomenėje, bet ir žmogaus santykio su savo žeme, tradiciniu gyvenimo būdu ir tektoninius smūgius, kai kyla grėsmė tai prarasti. 

 Pokyčiai baugina, kartais net paralyžiuoja. Ištikus krizei, kad pasijustume saugiau, mums skubiai tenka įsivardyti gėrio ir blogio konceptus. Tai viena pagrindinių gynybos formų. Neapgalvotas kitų teisimas – svarbus šių laikų simptomas. Kalbant apie visuomenės įsielektrinimą, puikiai šiuolaikybę užčiuopia Laurent’o Cantet filmas „Arthur Rambo“ (Arthur Rambo) apie staiga išpopuliarėjusį jauną arabą, kurio rašytojo šlovė pernakt sugriūva demaskavus jo praeities tweet’us. Čia kalbama apie inertiškai atliekamus žmonių veiksmus, paveiktus nepaprastai greito medijų ritmo ir noro „čia ir dabar“ tapti reikšmingiems. Tai filmas apie medijose tarpstančią visuomenę ir vienadienę bendrystę.   

– Reaguodami į Rusijos vykdomą karą su Ukraina, priėmėte sprendimą „Kino pavasario“ festivalio programoje atsisakyti visų rusiškų ir bendros gamybos su Rusija filmų. Ar festivalyje rodysite Ukrainos kūrėjų filmus?

– Taip, „Kino pavasaris“ jungiasi prie Ukrainos kino industrijos kvietimo boikotuoti rusišką kiną. Mes atsisakėme rusų režisierių filmų, o programą papildėme Ukrainos kūrėjų darbais, kurie mūsų festivalyje jau buvo rodyti ankstesniais metais. Prieš festivalį, kovo 23 d., bus specialiai Ukrainos kinui skirta diena Vilniaus „Pasakoje“, šiuos filmus bus galima žiūrėti ir virtualiosiose kino salėse. 

Iš naujų filmų „Kritikų pasirinkimo“ programoje bus galima pamatyti slovakų režisieriaus Peterio Kerekeso Ukrainoje kurtą hibridinį filmą „107 motinos” (107 Mothers) – stilizuotą tyrimą apie moteris, kurios mamomis tampa kalėjime. 

– Užpernai festivalio seansai vyko neįprastoje erdvėje – Vilniaus oro uosto teritorijoje, pernai kvietėte į atostogas su „Kino pavasariu“ – festivalio kino naktis viešbučiuose. Kokios naujovės žiūrovų laukia šiemet? 

– Šiais metais keturiems vakarams savo salę kino seansams užleis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT). Pagaliau parodysime Charlie Chaplino komediją „Cirkas“ (The Circus), kurio garso takelį gyvai atliks Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Šią idėją svajojome įgyvendinti dar 2020-aisiais, tačiau dėl pandemijos turėjome renginį atšaukti. Festivalio perkėlimas į operos aplinką yra bandymas pajusti, ką reiškė į kiną eiti 1930-aisiais. Žiūrėti filmą salėje kartu su 1000 žiūrovų turėtų būti magiška patirtis.  

 LNOBT žiūrovai galės pamatyti laukiamiausius filmus, kurie yra šių metų festivalio vėliavnešiai: geriausiu režisieriumi Kanuose apdovanoto Leoso Caraxo miuziklą „Anetė“  (Annette), kritikų vienu įdomiausių šiuolaikinių režisierių laikomo norvego Joachimo Triero filmą  „Blogiausias žmogus pasaulyje“  (The Worst Person In The World), režisieriaus iš Tailando Apichatpongo Weerasethakulo juostą „Memoria“ (Memoria), „Auksinį lokį“ šiais metais laimėjusį katalonietės Carlos Simon „Alkarasą“ (Alcarràs), režisierės Céline’s Sciammos filmą „Mažytė mama“ (Petite Maman), didžiojo kino provokatoriaus meksikiečio Michaelio Franco „Saulėlydį“ (Sundown) ir Fernando Leóno de Aranoa juodojo humoro komediją apie kartais slidžias teisingumo, arba gėrio, ribas „Gerasis bosas“ (The Good Boss).

„Kino pavasaris“ kartu su lietuvišką kiną palaikančiu pagrindiniu projekto partneriu „Telia“ pristato unikalią idėją – kovo 17 d. vos kelioms dienoms vienoje filmo lokacijų atveriamą kino teatrą Karmėlavoje, skirtą tik vienam filmui – Venecijos kino festivalio liūtą laimėjusiai Lauryno Bareišos debiutinei ilgametražei juostai „Piligrimai“. 

 – Kokių lietuviškų filmų bus galima pamatyti „Kino pavasario“ ekranuose? Kokios tendencijos šiemet išryškėjo lietuvių kine? 

– Šių metų lietuviška programa džiugina savo įvairumu –  ji yra tarsi sumažintas Lietuvos kino atspindys veidrodyje. Lietuvių kiną dabar kuria ne tik lietuvių kūrėjai. Prieš penkerius metus net negalėjome pagalvoti, kad galėtų atsirasti koprodukcija tarp Lietuvos ir Pietų Korėjos. Tačiau šiemet turime Indijoje filmuotą dokumentinį filmą „Veidrodis“, kurį Arūnas Matelis koprodiusavo su režisieriumi Siddhantu Sarinu, o filmui muziką kūrė Gintaras Sodeika. Kitas įdomus bendradarbiavimo pavyzdys – Marijos Razgutės su Sakartvelo kino kūrėjais kurtas Iosebo Bliadze-Soso filmas „Gyvenimo kaina“.  

 Šiemet Europos debiutų konkurse – net du fantastiški lietuvių debiutai: Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ ir L.Bareišos „Piligrimai“. Tai režisieriai, kuriais aš labai tikiu: abu turi labai skirtingus ir savitus stilius ir, mano galva, labai svarbu tai, kad kuria stiprų ryšį su žiūrovu. Jų filmai tikrai puošia mūsų programą. Linkėdama sėkmės konkurse tikiu, kad jie sulauks sėkmės ir tarp žiūrovų. 

Taip jau sutapo, kad net trys lietuvių filmai vienaip ar kitaip susiję su gedulo tema. Lauryno filme jis įgauna piligrimystės į nelaimės vietą išraišką, o Dovilės juostoje grįžimas į jautrias vaikystės akimirkas tampa meilės laišku tėvui, su kuriuo nebuvo spėta atsisveikinti. Kristijono Vildžiūno filme „Dainos lapei“ pinasi folkloro ir šiuolaikinės alternatyvos elementai. Čia Luko Malinausko įtaigiai vaidinamas herojus mokosi valdyti sapnus, kad susigrąžintų akimirkas su mirusia drauge, atidėliodamas savo gyvenimo tąsą. 

 „Panoramoje“ rodysime ir puikų Lino Mikutos dokumentinį portretą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Manau, dabar tinkamas metas iš naujo aktualizuoti šitą asmenybę. Ir ne tik dėl to, kad Vilniuje vyksta jo paroda. Šiandien aktualu kalbėti apie jo, kaip emigravusio kultūros šviesulio, patirtis: kaip gyveno ir kokį santykį palaikė su Lietuva jos išeiviai.  

 Trumpame Europos debiutų konkurse rodysime penkis trumpametražius filmus: jautrų ir įtaigų Birutės Kapustinskaitės „Motinos“, Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmą „Elena“, Jurgos Šeduikytės animacinį filmą „Mora Mora“, šiuolaikinio žmogaus jauseną užčiuopiantį Urtės Sabutytės „Sausra“ ir Jorūnės Greičiūtės santykių dramą „Išvyka“.

 – „Kino pavasaris“ drauge su tarptautiniu Kopenhagos dokumentinio kino festivaliu „CPH:DOX“ tapo pirmaisiais pasaulyje kino festivaliais, perkeltais į virtualiąją erdvę. Ar per pandemiją atsiradusią virtualiąją kino salę bus galima lankyti ir šiemet? 

– Pandemijos metu festivalis persikėlė į virtualiąją erdvę, todėl tapo labiau prieinamas žmonėms, kurie negali palikti namų, nes prižiūri mažą vaiką ar pagyvenusį tėvą, arba gyvena vietovėje, kur nėra kino teatrų. Sulaukėme įkvepiančių ir įprasminančių mūsų veiklą žmonių padėkų. Jaučiame, kad patenkinome žmonių poreikius, kurie egzistavo dar iki pandemijos, todėl virtualiojoje kino salėje paiksime ir šiemet trečdalį festivalio programos. 

 – Jau dešimt metų dirbate „Kino pavasaryje“. Papasakokite, kaip vyksta filmų atrankos procesas?  

– „Kino pavasario“ programos sudarytojams viena svarbiausių vertybių yra išvysti filmus ten, kur jie ir pradeda savo gyvenimą – didžiųjų kino festivalių ekranuose. Per metus peržiūrime apie 700 filmų. Paprastai didiesiems kino festivaliams (Berlyno, Kanų, Venecijos, Lokarno, San Sebastiano ir kt.) patys prodiuseriai ir pardavimų agentai siunčia savo filmus, o tada jau atrankos komitetai sprendžia, kurie yra verti būti įtraukti. Neturėdami tikslo būtinai rodyti tik pasaulines premjeras, turime privilegiją rinktis iš geriausių – keliaudami po skirtingus festivalius ieškome, ką Lietuvoje būtų svarbu ir įdomu parodyti. Paprastai pusę filmų pažiūrime festivaliuose, o pusę – namuose. 

 „Kino pavasaris“ yra panoraminis festivalis, todėl mūsų žiūrovai turi tam tikrų lūkesčių pamatyti ryškiausius praėjusių metų filmus. Trys ketvirtadaliai programos atrenkama iš didžiųjų festivalių, o likusi dalis – iš mažesniųjų. Mums, kuratoriams, taip pat svarbu parodyti ne tik laukiamiausius filmus, bet ir įsimintinų, gražių, bet mažiau žinomų, nes kitais kanalais informacija apie jų premjeras Lietuvos žiūrovų nepasiekia.  

 – Kokiais kriterijais vadovaujatės atrinkdami filmus festivaliui? 

– Svarbiausių atrankos kriterijų trejybė yra turinio aktualumas, formos originalumas, meistriškumas ir tai, ar filmas bus populiarus Lietuvoje. Visi programos sudarytojai turi meno kritikos ar kino kuravimo sferų išsilavinimą. Tad yra tam tikras filmų atrankos objektyvumas, grįstas žiniomis apie kiną. Žinoma, neišvengiama ir subjektyvumo. Dėl to labai svarbu, kad programos sudarytojų komanda būtų didelė ir įvairi. Šiais metais ilgametražių filmų programą sudarėme keturiese: aš su Andrei Tănăsescu, Marija Fridinovaite ir Igne Smilingyte. Trumpametražių filmų vadovė Aušra Umbrasaitė su Ugne Balsyte ir Milda Valiulyte rūpinosi trumpųjų filmų programomis. Ateityje laukiame prie mūsų prisijungsiančios Dovilės Grigaliūnaitės, kuri anksčiau kuravo dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programą.  

 Mes jaučiame atsakomybę skirtingiems auditorijos segmentams. Yra žiūrovų, kurie pernelyg nesidomi kinu, bet „Kino pavasario“ metu ieško tos intensyvios žiūrėjimo patirties, festivaliavimo, kur ne tik konkretūs filmai, bet ir heterotopiška festivalio prigimtis būti nuo kasdienybės nutolusiu laiku ir erdve tampa pagrindiniu akstinu ateiti. Vienus festivalio lankytojus labiau domina eksperimentinis kinas, kiti ieško tradicinės naracijos istorijų. Mums svarbu neaplenkti aktualių temų, apdovanojimus pelniusių kino juostų ir gerai žinomų kino meistrų, kurių naujų filmų Lietuvoje žmonės labai laukia. Visą šią įvairovę kasmet bandome lipdyti į vientisą kūrinį, kuris kiek įmanoma labiau atspindėtų ir pasaulines tendencijas.