Eiti ar neiti. Teatras. Nr.122 (spektaklių recenzijos) |

Recenzavo Goda Dapšytė

NT DRAMA

Jokūbo Verbickos nuotr.

Nekilnojamojo turto kainos, nors ir nestipriai, tebekyla, paskolų palūkanos, deja, taip pat. EURIBOR kyla, o žiniasklaida skaičiuoja, kiek spėję pasiimti paskolas mokės šiemet, ir svarsto, kokiomis sąlygomis bus suteikiamos naujos paskolos. Nerimo rinkose kontekste dar rudenį Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ pristatė premjerą – Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „NT drama“ pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę. Ši žaisminga, tragikomedijos elementais pagardinta drama, pasakojanti apie gana rimtus šiuolaikinių suaugusiųjų iššūkius su itin netikėtais siužetiniais posūkiais, 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“ buvo įvertinta tarptautine pjesių autorių premija.

Šiuolaikiniame mieste skiriasi šiuolaikinė, ne santuokos, o finansinių įsipareigojimų saistoma pora: jis pirko butą, ji investavo palikimą – butas pagal dokumentus jo, o dokumentais nepatvirtintos skolos klausimas komplikuotas ir suteikia galimybę skirtingoms interpretacijoms. Tačiau ši drama ne apie nesantuokinių įsipareigojimų teisines peripetijas, bet apie nekilnojamąjį turtą, jo įsivaizduojamą ir realią, finansinę, psichologinę ir emocinę vertes, apie bankų vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime ir negailestingą jų poziciją žmogaus gyvenimo atžvilgiu.

Nedidukėje „Atviro rato“ studijos erdvėje spektaklio scenografė Laura Luišaitytė įkurdino kartoninį didmiestį, jo daugiabučius ir nedidelius, detaliai miniatiūriniais kartoniniais baldais apstatytus butus, turinčius virsti svajonių namais. Juose apgyvendinamos aktorių nešiojamos pieštinės jų personažų figūrėlės, taip 3D erdvėse įkuriant 2D gyventojus (kokius gyvenimus jie gyventų esant tokiai matavimų kombinacijai, lieka neaišku).

Labai realistine nesantuokinių skyrybų scena prasidedanti „NT drama“ po nekilnojamojo turto rinkos ir paskolų mėsmalės baigiasi fantasmagoriška kanibališka vakariene. I. Stundžytės spektaklyje yra situacijų komedijos, lėlių teatro, buitinės, psichologinės ir absurdo dramos elementų. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriantys aktoriai Benita Vasauskaitė, Giedrius Kiela, Matas Pranskevičius ir Justina Smieliauskaitė į visas išorines aplinkybes reaguoja daugiau ar mažiau taip pat, tad žanro pokyčius stebėti gana sunku, juos užgožia buitis. Pasikeitimai spektaklyje vyksta lyg tarp kitko, juos nusineša beprotiška gyvenimo skuba, jungianti spektaklio scenas, tad netikėti pjesės siužeto posūkiai spektaklyje pribloškia vidinio lūžio ir motyvacijos stoka.

Spektaklyje žaismingai ir smagiai perteikiama bet kuriam kada nors ieškojusiam buto įsigyti ar nuomotis lengvai atpažįstama pažinčių su netikėčiausiais būstų savininkais, agentais ir interjerais karuselė, susitikimų banke, mėginant įveikti finansinę biurokratiją, kančios. Dramaturgė realius paskolos suteikimo procesus paverčia žaismingomis scenomis su aitriu kapitalizmo kritikos prieskoniu. Deja, jau minėta skubi, sentencijomis jungiamų spektaklio scenų kaita nepalieka pakankamai erdvės ir laiko suskambėti aštresniems komentarams, perteikti šios idealią laimę žadančios ir kartu į žmogų kaip į grynai finansinę investiciją žvelgiančios, tad ir mirtį tik kaip potencialų nuostolį traktuojančios sistemos absurdiškumo. Socialinė kritika „NT dramoje“ pasislepia už utriruotų tipažų, komiškų situacijų, buities ir tarsi pradingsta.

Rekomenduojama įsitraukusiems į nekilnojamojo turto ir paskolų rinką.

Nerekomenduojama nemėgstantiems iracionalių siužeto posūkių.

ERINIJOS

Lauros Vansevičienės nuotr.

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Kaip kalbėti apie karą, kai jis visai čia pat, ranka (tiksliau, automobiliu) pasiekiamas? Naujausias ir bene daugiausia išankstinių (ikipremjerinių) diskusijų sukėlęs Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Erinijos“ pagal prancūziškai rašančio amerikiečių rašytojo Jonathano Littello 2006 m. romaną „Gero linkinčiosios“ siūlo atsigręžti į istoriją, prisiminti Antrąjį pasaulinį karą ir pasigilinti į nacistinės Vokietijos vykdytus nusikaltimus. Spektaklį sukūręs ir su juo teatro scenoje debiutuojantis pasaulyje pripažintas baltarusių kilmės ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica scenoje konstruoja dokumentinių detalių pripildytą pasakojimą apie tai, kaip, pasak jo paties, „kuriamas mechanizmas, įgalinantis vieną grupę žmonių žudyti kitas“.

Šio mechanizmo (de)konstravimas ir yra pagrindinis pusšeštos valandos (su pertraukomis) trunkančio spektaklio tikslas ir veiksmas. Kita, mažiau sėkmingai artikuliuojama, todėl grandiozinio spektaklio sceniniame šurmulyje sunkiau užčiuopiama jo linija – karas bet kurį gali paversti ir žudiku, ir auka. Ar tokia spektaklio kūrėjų pozicija įtikinanti – kitas klausimas.

Spektaklis pradedamas visų, beveik 30 aktorių, įkūnijamų, vėliau priešingose pozicijose atsidursiančių personažų choru, kurį keičia pogromų vaizdai, o vėliau vis skirtinguose interjeruose vykstančios (scenografas Kirilas Šuvalovas), nesiliaujančios SS ir Vermachto kariuomenės diskusijos dėl to, kam labiau tinka žudyti, kurias keičia debatai, kaip žudyti efektyviau, paįvairinami eugenikos (toks daug gyvenimų ir gyvybių kainavęs kvazimokslas, kuriuo rėmėsi ir naciai) postulatais ir karo prasmės dialektika. Ne veltui spektaklio afišoje – kraniometras (toks prietaisas žmogaus kaukolei matuoti), nemažai pasitarnavęs naciams rūšiuojant žmones. Kas bendro tarp spektaklio pavadinime minimų graikų keršto deivių ir šio prietaiso? Tirštasis J. Littelo romanas, kuriame gausu istorinių ir kultūrinių nuorodų ir interteksto. Tačiau sunkiau visa tai suvesti stebint „Erinijų“ spektaklio veiksmą. Spektaklio tekstas (scenarijaus autorius S. Loznica) preciziškai išvalytas, paliekant tik nacistinės Vokietijos kuriamo žudymo mechanizmo formavimosi istoriją beveik neutralaus stebėtojo Donato Želvio elegantiškai įkūnijamo SS karininko Maximilieno Aues žvilgsniu.

Nepaisant milžiniškų pastangų, gausios trupės, nuolat besikeičiančių dekoracijų ir vaizdo projekcijų, „Erinijose“ labai daug butaforijos ir labai mažai gyvybės. Jos čia, regis, sąmoningai atsisakoma: eliminuojant gyvus ryšius, reakcijas ir pokyčius, kuriama vaizdų pripildyta erdvė apmąstymams, o ne emocijoms. Tačiau nesiliaujantys elegantiškų nacių filosofavimai, enciklopedinių žinių pripildyti monologai ir monotoniškos diskusijos ją užgožia ir suteikia informacijos, o ne skatina mąstyti, eksponuoja, bet ne komentuoja, nes nekuria ryšių su platesniais kontekstais, nepateikia politinės pozicijos, nekelia šiandien tokių aktualių pasirinkimo ir atsakomybės klausimų, o lieka butaforijos įrėmintose, preciziškai atrinktose aplinkybėse, kurių, remiantis spektaklio logika, pavieniai veiksmai pakeisti negali. Tad mirtis čia butaforinė (kaip ir naujagimis, nacio išmetamas į šiukšliadėžę), ji statistinė, nes kūrėjai čia gilinasi ne į aukų, kaip dažniausiai pasitaiko, o į žudikų psichologiją ir pasakojimą. Viena vertus, teatre (ir kine) tai gana natūralu, bet, šiuo metu realiai vykstant karui scenoje minimose vietovėse, filosofavimą apie karą norisi palikti taikos laikui.

„Erinijose“ susipina skirtingos teatro ir kino kalbos, be to, gerokai išsiskiria spektakliui suburtų skirtingų mokyklų aktorių sceninės egzistavimo tomis pačiomis aplinkybėmis formos, tad, vis keičiant sceninio žaidimo taisykles, režisieriui nepavyksta iki galo įgyvendinti visų išsikeltų tikslų. Stilistinė ir žanrinė įvairovė „Erinijose“ niekaip nevirsta vientisu sceniniu pasakojimu, galinčiu paskatinti siužetines ribas peržengiančias išvadas.

Vis klausiantiems, ar šis spektaklis antiukrainietiškas, kaip buvo nuogąstaujama žiniasklaidoje dar iki premjeros, galima atsakyti taip: ukrainiečių dalyvavimas Holokauste nėra šio spektaklio tema, tačiau visi civiliai, dalyvaujantys žudant, komentuojantys šaudomus ir niekinantys pro šalį einančius žydus, – ukrainiečiai. Tad pasakyti, kad nesvarstomas jų indėlis į žudynes, net jei iš istorijos žinome, kad nesunkiai galėtume juos pakeisti lietuviais (juk spektaklis sukurtas Lietuvoje) ar lenkais, negalima.

Rekomenduojama tiems, kuriems karas – tema intelektualiai diskusijai.

Nerekomenduojama tiems, kuriuos šalia vykstantis karas skatina veikti.

I SLAVE: ŠIUOLAIKINĖ MEILĖS ISTORIJA

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt

Kas yra meilė? Gal kiek keistokas, gal kiek nuvalkiotas, bet sunku paneigti, kad amžinas klausimas. Šiuolaikinės meilės istorijos kitokios nei Renesanso ar Romantizmo laikais, bet vis dar meilės, ir vis dar istorijos. Šiandien kitaip suvokiame ir save, ir kitą, kitaip įsivaizduojame ir (idealius) poros santykius. Tačiau mus vis dar veikia praėjusių kartų ir praėjusių amžių įsivaizdavimai, nusėdę mūsų pasąmonėje pasakų, dainų, vaidybinių ir animacinių filmų ir serialų nuotrupomis.

Kūrybinė „Be kompanijos“ komanda su šokėjomis ir choreografėmis Greta Grinevičiūte ir Agniete Lisičkinaite, dramaturge Sigita Ivaškaite ėmėsi šiuolaikinės romantinės meilės sąvokos tyrimo, remdamasi bendra kultūrine patirtimi ir asmeninėmis vienišos (lietuvių kalboje šis terminas turi neigiamą konotaciją, tad čia labiau tiktų „single“) ir įsipareigojusios moterų perspektyvomis. Tad šiuolaikinės moters pasirinkimai šioje meilės istorijoje įkurdinami tarp asociatyvios „swipe / slave“ opozicijos, kur galima rinktis nepriklausomybę ir atsitiktinius susitikimus per programėlę, arba priklausomybę kitam, kai turi įsipareigoti. Tačiau tarp šių dviejų visuomenėje dominuojančių pasirinkimų spektaklio kūrėjai brėžia dar dvi – meilės sau ir moterų ryšio linijas. Kertinis spektaklyje tampa iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis frazėmis perteikiamas savo vertės ir meilės sau būtinumo suvokimas. Šokėjų duetas scenoje ne tik atkartoja poroms būdingus judesius, cituoja kino filmus, bet ir palaiko viena kitą, tampa atsvara viena kitos istorijai ir požiūriui. Tad greta romantinės meilės būtinojo priedo – dviejų žmonių santykių – skleidžiasi ir kito santykio – draugystės, kuri, kaip ir meilė, besąlygiškai atvira skirtumams, tema.

Ilga, stačiakampė scenos aikštelė, padengta baltu linoleumu, primena podiumą (scenografė ir kostiumų dailininkė Morta Nakaitė), kuriuo lydimos Dominyko Digimo elektronikos juda, veikia, savas istorijas kūnais ir pasakojimais (de)konstruoja efemeriškais kostiumais apsivilkusios save ir viena kitą nuolat filmuojančios šokėjos. Taigi atviroje ir sterilioje, tačiau išorinės akies nuolat stebimoje erdvėje eskiziški, efemeriški, lengvai plazdantys M. Nakaitės kostiumai ne tik atliepia šiuolaikines mados tendencijas, bet ir papildo prasminį spektaklio lauką: permatomi balti marškiniai ir tokia pat perregima žalia suknelė – tarsi menamos prabangos, tobulo grožio projektas, tarsi svajonė, kurią galima pasimatuoti, kuria galima dalytis, kurią galima ir išaugti.

Šokio spektaklis „I Slave: šiuolaikinė meilės istorija“ – maksimaliai koncentruotas minimalių veiksmų ir priemonių darbas. Čia maišosi daugiakultūriai pasakojimai, pasakų, stereotipų, filmų ir lyčių vaidmenų kaitos skaidulos ir elementai. Ironiją keičia nusivylimas, sarkazmą – romantika, o filmų (ir ne tik) citatas – asmeniniai pasisakymai. Užuominos ir citatos miniatiūrinės, bet aiškios, gerai žinantiems – nesunkiai atpažįstamos, tad pats spektaklis – minčių ir suvokimų romantinės meilės dabartiniu laiku koncentratas, esencija, kurią praskiedęs sava patirtimi kiekvienas gali išsinešti kitonišką pasakojimą. Spektaklyje keliami klausimai, kuriuos ne vienas pateikia psichoterapeuto kabinete, iš kurio, kaip ir iš šio spektaklio, ne visi išeina su tenkinančiais atsakymais.

Įdomu, kad, pasak lietuvių kalbos žodyno, mūsų saulė yra vieniša žvaigždė, nes neįeina į daugianarę sistemą, bet ar jai nuo to vieniša – nenurodo.

Rekomenduojama kvestionuojantiems stereotipų, (socio)kultūrinių mitų ir išankstinių nuostatų kuriamus įvaizdžius.

Nerekomenduojama praėjusio laiko romantikams.

SIEROS MAGNOLIJOS

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Socialinės apsaugos ir kitos sistemos valstybėje sureguliuotos taip, kad funkcionuotų visais gyvenimo atvejais. Visiems numatytos ne tik išmokos, bet ir įsipareigojimai. Visi žinome, kad tėvai iki pilnametystės turi išlaikyti vaikus, bet ar žinote, kad įstatymiškai numatyti ir vaikų įsipareigojimai rūpintis tėvais senatvėje? Na, tiems atvejams, jei rūpintis pritrūktų noro. Prieš metus pristatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“, režisuotas jaunosios kartos kūrėjos Eglės Švedkauskaitės, ir pasakoja būtent apie tokią situaciją.

Estų scenaristo ir aktoriaus pjesė vaizduoja sėkmės lydimą šiuolaikinę vidutinio amžiaus porą, atsidūrusią pareigos ir sistemos spąstuose, ir to paskatintus vidinius jų virsmus. E. Švedkauskaitės spektaklyje gluminamai vienu metu žavūs ir groteskiški Jolantos Dapkūnaitės Marta ir Dainiaus Gavenonio Ralfas švenčia gyvenimą, vienas kitą ir savo laisvą, karjeros laiptais vis aukštyn kylantį, tad pakeliui ir nemažą stresą keliantį šiuolaikišką gyvenimą. Jis subyra per akimirką, kai netikėtai atsiranda Martą ir jos mamą dar vaikystėje palikęs, smurtavęs, todėl nekenčiamas, seniai užmirštas ir mintyse palaidotas tėvas. Dabar jis sunkiai serga, yra neįgalus, jam reikalinga priežiūra.

Spektaklio scenografė, skulptorė Ona Juciūtė „Sieros magnolijų“ personažus apgyvendina balto marmuro aikštelėje, kuri signalizuoja ne tik šaltą prabangą, primena įstaigų ir institucijų vestibiulius, bet ir antikinių dramų, kurios neretai taip pat buvo grindžiamos šeiminiais ryšiais ir nežinojimo paskatintais sprendimais, veiksmo aikštelę. Ją periodiškai užpildo šliaužiantys dūmai ir Deimanto Balio gyvai atliekama muzika, kurios garsai ne tik papildo, bet ir komentuoja sceninį veiksmą, suteikia erdvės J. Dapkūnaitės Martai peržvelgti savo patirtis ir išbūti transformacijas.

Scenoje kuriamas kontrastas tarp dinamiškų D. Gavenonio ir J. Dapkūnaitės įkūnijamos poros ir vienpusių Martos ir Ramučio Rimeikio kuriamo Tėvo santykių. Kaip bangos į uolas J. Dapkūnaitės Marta daužosi į nejudrų, nekalbantį senį, jo sunkų, didelį kūną. Ji lieja apmaudą, pagiežą, bando išrėkti savo neviltį, kaip įmanydama siekia įskaudinti nebylią ir nejudrią kėdėje susmukusią figūrą, tarsi tikėdamasi, kad tai suteiks bent kokį palengvėjimą jai pačiai. Nesuteikia. Spektaklyje taikliai atskleidžiama gyvenimiškų aplinkybių įkalinto žmogaus drama, kai siekių ir svajonių verčia atsisakyti ir išorinės aplinkybės, ir pareiga, tą neteisybės jausmą, kai kažkas primeta pasirinkimo laisvės ribas. Bandymai atsikratyti naštos žlunga, santykiai, planai ir karjera griūva, ir būtent tada, kai pasaulis labiausiai susitraukia, Marta patiria esminį ją išlaisvinantį lūžį. Ji atranda pasirinkimo, kaip priimti aplinkybes, suteikiamą laisvę. Iš nežinia kur staiga atsiradusį nekenčiamą tėvą ir pareigą juo rūpintis galima priimti ne tik kaip bausmę, bet ir kaip kelią į atpirkimą ir išgijimą. Taip netikėtai susijungia krikščioniška moralė ir psichologija. Ji atperka juos abu ir atranda ramybę. Tokią ramybę, kurioje jau nesvarbu, kas jis jai ir kodėl atiteko, svarbu ryšys, kuris mezgasi dabar, ir ta ateitis, kurios pasitikimas gal mažiau jaudinantis, bet nekelia streso. J. Dapkūnaitės įkūnijamos šiuolaikinės, nepriklausomos karjeros moters transformacijos, pateikiamos naudojant plačią garsų amplitudę ir spalvų paletę, kuria sukrečiamai atpažįstamą paveikslą.

E. Švedkauskaitės spektaklis suteikia galimybę mėgautis aktualia šeimos drama, skatinančia platesnius tiek politinius, tiek žmogaus psichologijos, tiek filosofinius apmąstymus. Tai retas pavyzdys, kai režisūra nuosaikiai, bet užtikrintai perteikia temą ir visos priemonės (nuo aktorių vaidybos niuansų iki šviesų) koncentruotai telkiamos skirtingiems jos aspektams atskleisti. Pasirinktos išraiškos formos motyvuotos, suvaldytos, nukreiptos vieno tikslo link. Švari scena, nuosaikūs sprendimai ir saikingas humoras suteikia erdvės skleistis tikrai, vis rečiau sutinkamai dramai.

Rekomenduojama vertinantiems gerą dramą.

Nerekomenduojama vengiantiems rūpesčių.