Rašė Jonas Braškys
VEIRR
FRACTURED
Self-released
Nėra to blogo, kas nėra pamiršta sena. Štai tokia patarle, posakiu, skambia fraze pasidabinę ex-„Pindrops“ palaidojo savo pirminį, gal iki galo taip ir neužgimusį projektą ir grįžo į sceną su nauju skambesiu, nauja energija, daug pykčio ir agresijos. Na, dėl naujo galbūt ir būtų galima kelti šiek tiek sąlygų, nes vyručiai nusprendė groti industrialą. Taip, išgirdote teisingai, vyrai darkart sumanė papūsti prieš vėją ir iš senų kasečių išsitraukė „Front 242“, „Ministry“ ar netgi Rob Zombie „Dragulos“ skambesį ir pjauti taip, kad ne tik medinės, bet ir skardinės skiedros lėktų į visas puses. Jei nežinote, kas tas industrial, tai įsivaizduokite „Solo Ansamblį“ ant labai daug, labai labai daug steroidų. „Fractured“ tų steroidų tikrai negaili: skambesys šaltas, kietas, aštrus, lyg dabar būtų ne 2024-ieji, o prieš kokį 30 metų. Iš esmės, pagarba, nes iš nostalgijos kišenės jie ištraukė dar nenaudotą pirštinę ir tėkštelėjo ja mums per ausį. „Fractured“ turi savyje daug gazo. Tiesa, gal net truputėlį per daug, nes taškymas taškymu, bet kartkartėmis norėtųsi ir atsikvėpti. Po visu metalo, tepalo ir prakaito, kraujo, ašarų kokteiliu dar norėtųsi ir lašo arba dropso (che che…) deguonies. Todėl tempas, su kurio važiuoja šis industrinis agregatas, pradeda tave truputėlį bukinti, o aštrumo juk prarasti negalima. Pasakysiu paprastai: net ir „Nine Inch Nails“ turi savo „Hurt“, „Something I Could Never Have“ ar „Fragile“. Čia tai būtų pravertę. Vis dėlto sveikinu – stiprus ir solidus darbas, geras startas, net jei kur skilęs, tačiau toli gražu nesudužęs.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Pakartot“)
AKEDYA
AKEDYA
Self-released
Pradėkime nuo to, kad tokie albumai kelia džiaugsmą pirmiausia dėl to, kad leidžia išgirsti, kokia atvira, įvairiaspalvė ir tendencijų atsisakanti yra mūsų scena. Įvairiausi žanrai randa savų kelių, prisiimant riziką ir baimę, ar tavęs klausys, ar vis dėlto prapulsi tarp kitų vardų. „Akedya“ tokios rizikos nebijo. Nelabai norisi, nors ir galima būtų, lyginti su kokiais nors tautiečiais. Aišku, kai kas sakys, kad vėlgi į ausis lenda tas prakeiktas praėjusio amžiaus 10-asis dešimtmetis, bet galas jį… Vis dėlto klausimas kyla kitur: ar patys „Akedya“ turi pakankamai ryškų veidą? Neneigsiu, iš atminties pakampių išsyk lenda „Radiohead“ (žinau, banalu), galbūt labai supaprastinta šios grupės versija, šiek tiek Nickas Cave’as ar americana požanris… Na, jūs suprantate, tai muzika, kaip tik tinkanti į tamsą skęstantiems lapkričio vakarams. Ilgesinga, melancholiška, liūdna, tačiau net ir čia reikalingos spalvos… „Akedya“ kol kas be reikalo per daug pasitiki skripkele ar pianinu, todėl jie labiau primena tamsesnę dainuojamosios poezijos versiją, o ne, kaip patys teigia, art ar progressive roko grupę. Be to, keistokai skamba, kad dalis dainų atliekama angliškai, o dalis – lietuviškai, todėl atrodo, kad tai ne albumas, o tiesiog dainų rinkinys. Ir konkretumas tekstuose nepakenktų, nes dabar dalimis girdi žodžius, jau tapusius savotiškomis klišėmis, kurie papildomos informacijos nesuteikia. Tai štai toks amerikietiškai niūrus yra debiutinis „Akedya“ darbas, kuris jūsų širdis gal truputį paguos, bet iki galo nesušildys. Tačiau galbūt lietuvio sielai tos šilumos nelabai ir reikia.
73/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
5ZYL
RESPEKK
Self-released
Kai pamačiau, kokio dydžio albumą parengė Žygimantas Dzikevičius, dar žinomas kaip 5Zyl, prisipažinsiu, žandikaulis atvipo. 20 kūrinių – ne juokas ir ne, kaip sakoma, šunį vedžioti. Atsakomybė tokį svorį pavežti ir išlaikyti klausytojo dėmesį krinta ant pečių ne juokais, todėl į „Respekk“ žiūrėjau šiek tiek su atsarga. Ta atsarga atsipirko, nes patį albumą, kaip sako pats autorius, sudaro pastaruosius dvejus metus kurti kūriniai. Nenuostabu, kad albumas nėra tiek pastovus, kiek išties norėtųsi. Taip, jame yra puikių gabalų, pvz., „31 Sezonas“ ar GTA, tačiau, deja, pasitaiko ir fillerių, kurie netraukia iki minėtų kūrinių kokybės. Todėl darbas neišlaiko kokybiško gaivumo, kurio taip norėtųsi. Išties kabina labai aiškus stilius, kurį yra pasirinkęs 5Zyl, – 10-ojo dešimtmečio įkvėptas electrotechno. Juo elektronikos kūrėjas eina drąsiai ir kryptingai. Vis dėlto didesnė atranka ir galbūt kuklesnis pasirinkimas nebūtų leidęs jam šiam stiliui taip stipriai dominuoti. Perklausius darosi aišku, kad tam tikri nuėjimai nuo normos būtų padėję. Dabar „Respekk“ yra lyg labai stabilus ir konkretus betono luitas, nugludintais iki aštrumo kampais, tačiau kokių nors nelygumų, nenuspėjamumo taip norisi… Nesupraskite manęs neteisingai, pagarbos 5Zyl tikrai nusipelno. Kai visi neva išleidžia du kūrinius ir tai jau vadina EP, jo avantiūra tikrai pliaukštelėja visiems į veidą. Kartais, na, tais itin retais kartais, šiek tiek mažiau yra vis dėlto daugiau. Antra vertus, jei norite šokti daug, junkitės „Respekk“ – vakaras laukia energingas ir ilgas.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Soundcloud“)
ATOMAI
KOMETA
Self-released
Tai jau antras dueto „Atomai“ albumas, kurį man tenka apžvelgti ir, kaip ir pirmą kartą, jam man reikėjo rasti tinkamą laiką. „Kometą“ išklausyti man pavyko gal iš trečio karto: vis kas nors trukdydavo, blaškydavo ar nukreipdavo dėmesį. Galiausiai man pasisekė – tai buvo 23 valanda vakaro, būtent tas laikas, kai ramus chill-out’iškas, ambientinis grupės skambesys geriausiai skleidėsi mano ausyse. Tai nepretenzinga, giliai kvėpuojanti elektroninė muzika, kuriai paprastumas suteikia retokai dabar sutinkamo lengvumo, o gracingas Tamsaulės balsas – gracingo efemeriškumo. Tai lyg plona linija tarp snobiškos povyzos ir labai lengvai sueinančios popmuzikos, kai ji ir nebukina, ir nespaudžia. Tiesa, rasti savo klausytoją šiai šiek tiek senamadiškai elektronikai gali būti sudėtinga, nes šiais laikais viskas vyksta greit, o „Atomų“ siūloma tėkmė yra labiau ne į priekį, o pasroviui. Vis dėlto, to nevadinčiau didele problema, nemanau, kad grupei reikėtų atsisakyti savo veido dėl greito populiarumo. Turiu nuojautą, kad su laiku vis dėlto bus pataikyta į dešimtuką, o tai teigiu vien todėl, kad jų bandymai nėra choatiški, nėra tyčia skirti dividendams gauti. Tai gal net ir muzika daugiau sau, tačiau ir grodamas sau pasieksi klausytojų, o ištikimas klausytojas yra daug geriau nei lengvos satisfakcijos ieškantis prašalaitis. Todėl „Kometa“ tinkamu metu tinkamoje vietoje su tinkama nuotaika labai labai glosto ausį. Gal ir ne kometa, tačiau vis tiek labai slėpiningas dangaus kūnas.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
TAS
MAM, TAI BUVO FAZĖ
Self-released
„Tas“ vardas jau neprastai nuskambėjo jaunimo muzikiniuose požemiuose, sukėlė vieną kitą bardaką ir suriko, kad vis dėlto rokenrolas yra maištas, net jei tai nerimta galva daužė į sieną, tvorą ar per žemą staktą. „Mam, tai buvo fazė“ yra to jaunatviško chaoso išraiška: nuoširdi, naivi ir tyčia / netyčia šiek tiek kvailoka. „Tas“ šiame mini albume, kaip sako jaunimas, nedeepina, o daugiau taškosi į visas puses, leisdami prakaitui, kraujui ir seilėms lietis laisvai, visa tai įpindami į malonų, bet neįpareigojantį pankroką, kuris yra čia ir dabar, ir tikriausiai žymi tam tikrą grupės etapo pabaigą. Na, bent jau tekstai tikrai, nes… Na, paklausysite, sužinosite… Išties smagi fazė, kurią turi išaugti kiekviena jauna gitarinės muzikos grupė; juk kada geriau vartyti aplink fotelius ir spinduliuoti savo energiją, nei tada, kai tavęs dar nevaržo jokios atsakomybės. Nevertinkite šio EP rimtai, jo, manau, rimtai nevertina ir pati grupė, džiaugdamasi, kad gali sau leisti tokį marmeliuzą, kuriame forma perspjauna turinį, energija – žinutę, o kompozicijas – paleisti plaukai. Dabar galbūt to ir gana. Jie ir patys yra sakę, kad dabar jau juda priekin, keičiasi, todėl įdomu stebėti, kaip vaikinai bręsta. Todėl ir albumo pavadinimas yra neabejotinai tikslus – taip, tai yra fazė. Fazė, į kurią ateinama ir iš kurios galiausiai išeinama, tačiau neužfiksuoti jos būtų tiesiog klaida. Taigi, nieko baisaus ir visos mamos gali būti ramios. Vaikams viskas gerai.
73/100 („Spotify“, „Pakartot“)
){kind=link}