Rašė Liepa Lydekaitė
Vieną žvarbų rudens vakarą praleidau kino salėje, sugrįždama į vasarą kartu su Lauryno Bareišos filmu „Sesės“. Vasariškos šilumos ir nuotaikos kupinas filmas dėmesį prikaustė nuo pirmųjų scenų ir paskatino susimąstyti apie lietuviško kino galimybes kurti intymius, psichologiškai įtaigius pasakojimus. „Piligrimų“ režisieriaus naujasis filmas yra subtilus, bet emociškai intensyvus kūrinys, kuriuo jo kūrėjas siekia „pamatyti šiltus žmones, bet šiltus gyvenimiškai, kur nėra iškart akivaizdu, kad tarpusavio santykis yra labai artimas“. „Sesės“ dar kartą įrodo L. Bareišos gebėjimą jautriai tyrinėti personažų vidinius pasaulius pasitelkiant minimalistinę formą. Tai filmas, kurio emocijos skleidžiasi ne per dramatiškus įvykius, o per tylą ir santūrumą.
„Sesės“ sukrėtė savo emociškai tankia atmosfera, kurioje kiekvienas žvilgsnis, judesys ir pauzė bylojo apie personažų neišsakytas nuoskaudas ir neišreikštus jausmus. Būtent per šią subtilią ir netgi metaforišką vaizdų kalbą filme labai jaučiama ne tik veikėjų, bet ir apskritai žmogiškoji vienatvė. Filmo siužetas sukasi apie dviejų seserų santykius, kurie atrodo artimi, tačiau persmelkti vidinio konflikto, nuoskaudų, kurios nebuvo išsakytos, ir praeities šešėlių. Jų istorija nėra pasakojama tiesmukai, detaliai skleidžiasi jų kasdienybė ir tylus, tačiau intensyvus, emocinis dialogas. Filme pastebimas akivaizdus moterų ir vyrų santykių skirtumas – moteriškas artumas, net ir konfliktuose, parodomas kaip sudėtingas, trapus, apipintas empatija, o vyrai labiau bendrauja tiesmukai, vengdami gilesnio emocinio įsitraukimo. Minimalistinis stilius vienaip ar kitaip privertė įsitraukti į veikėjų vidinį pasaulį ir bandyti suprasti jų santykių kompleksiškumą, kūrė norą nuspėti, kas gali vykti toliau. Po filmo liko daug neatsakytų klausimų ir dar kelias dienas ieškojau atsakymų, mintimis vis grįždama prie filmo siužeto.
Filmo tempas – lėtas, kartais buvo sunku įsijausti, kadrai, pauzės – per ilgi, tačiau žiūrint filmą tai tampa savotiška meditacija, kuri leidžia apmąstyti personažų emocijas. Filme pritrūksta ir muzikinio takelio, nors tai taip pat gali būti sąmoningas pasirinkimas, leidžiantis sustiprinti tuštumos ir nežinomybės jausmą, kuris atspindi filmo veikėjų vidinį pasaulį. Veiksme, kuriame buvo girdėti muzika, puikiai perteikta ne vieno lietuvio kasdienybė klausantis lietuviškos popmuzikos, transliuojamas per radiją ar kolonėlę.
Minimalistinis pateikimas, kai pasirinkta dramos neperteikti specialiaisiais efektais, garsiu garso takeliu ar greitu veiksmu, – neįprastas, bet tai kelia savotišką intrigą. Galbūt dėl to filmas buvo suprantamas tikrai ne kiekvienam – keli žiūrovai paliko kino teatro salę filmui dar nesibaigus, po filmo pasipylė įvairių reakcijų: juokas, pasipiktinimas, lydimas nusivylimo replikų, tokių kaip: „Kas čia per nesąmonė?“, „Tragedija“, „Ir čia jis laimėjo tuos svarbius apdovanojimus?!“… Po ilgų diskusijų su taip pat premjerą mačiusiais žmonėmis galiu daryti išvadą, kad jis turėtų patikti tiems, kurie vertina subtilius, psichologinius filmus, kur dėmesys sutelktas į tai, kas lengvai nepastebima, bet jaučiama.
„Sesės“ nėra filmas, galintis patenkinti kiekvieno lūkesčius, tai filmas, kuris iš žiūrovo reikalauja atidesnio žvilgsnio. L. Bareiša sugebėjo perteikti autentiškumo atmosferą, kuri primena psichologinę kelionę į žmogaus emocinį pasaulį ir kasdienybės niuansus. Minimalistinė forma gal ir nėra kiekvieno žiūrovo skoniui, tačiau būtent dėl savo subtilios kalbos ir gilios emocinės jėgos „Sesės“ tampa reikšmingu lietuviško kino pavyzdžiu – kūriniu, drįstančiu kalbėti ne žodžiais, o emocijomis ir pauzėmis.
){kind=link}