Kalbino Agnė Paliušytė
„Į Kauną ir Klaipėdą su „The Queen Symphony“ sugrįžtame po daugelio metų“, – išskirtine proga džiaugiasi dirigentas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) meno vadovas Gintaras Rinkevičius, su klasikinės muzikos elitu šiuose miestuose jau pavasarį atliksiantis legendinės roko grupės „Queen“ įkvėptą simfoniją. Ruošdamas išskirtinę muzikinę kelionę klausytojams, maestro leidžiasi į pokalbį apie ramybės paieškas ir muziką, prisidedančią prie dvasinės harmonijos.
– Gintarai, nelengva jus pagauti lėto pokalbio – darbai ir atsakomybės jus paveja greičiau… Kaip jums pavyksta susidoroti su įtampa?
– Šį darbą dirbu jau daugelį metų. Kūrybinis darbas, nors ir įtemptas, yra nepaprastai malonus. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be dirigavimo, partitūrų mokymosi ar repeticijų. Per tiek metų tai tapo mano priklausomybe. Džiaugiuosi, nes mano darbas – pats geriausias pasaulyje. Taip, kartais pavargstu, bet tai įprastas kūrybinio darbo nuovargis. Pakanka vos kelių dienų poilsio, ir vėl spėju jo pasiilgti.
– Poilsis – su kuo šis žodis asocijuojasi jums? Jame telpa muzika ar vis dėlto tomis retomis akimirkomis nuo jos nutolstate?
– Poilsis man – veiklos pakeitimas. Galiu su šeima išvykti į gamtą, tačiau taip pat mielai einu į koncertą ar spektaklį. Atokvėpio akimirkomis mėgstu paskaityti gerą knygą. Tačiau muzika vis tiek kažkur šalia. Kitaip ir būti negali.
– Kuo šiuo metu gyvenate, maestro? Kokios mintys ir veiklos užima jūsų laiką, kai nestovite prie dirigento pulto?
– Minčių yra daug, bet ne visomis galiu dalytis (šypteli). Jas užima šeima, kūryba, logistika, administraciniai darbai. Po repeticijų dažnai vykstu į susitikimus, kurie apima įvairiausias temas. Tačiau kai muzika trumpam nutyla, pagrindinis rūpestis – kad viskas būtų gerai mano artimiesiems. Gyvename neramiais laikais, o nuo 2022-ųjų vasario 24-osios daugelio mūsų dvasinė ramybė buvo sudrebinta. Mūsų šeima didelė, tad dažnai galvoju apie žmoną, vaikus ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Kai aplanko nerimas, kas tampa jūsų įkvėpimu?
– Aš esu gyvybingas ir optimistiškas žmogus, tačiau ramybės kartais tikrai pritrūksta. Be to, stebiu pasaulio įvykius, domiuosi geopolitika, stengiuosi suprasti, kas vyksta aplink mus. Nori nenori, tai tikrai paliečia. Tokiais momentais didžiausią įkvėpimą man teikia šeima ir kūrybinis darbas.
– Kaip manote, kaip klasikinė muzika keičiasi šiuolaikiniame pasaulyje?
– Klasikinės muzikos atlikimo stilius, profesionalumas ir instrumentai nuolat evoliucionuoja. Kadaise J. S. Bacho muzika ar baroko stilius buvo laikomas moderniais, vėliau atsirado klasicizmas, romantizmas, modernizmas… Tačiau akademinė muzika yra gana konservatyvi, jos stiprybė – pastovumas. Klasikinė muzika nesilenkia prieš madą. Nepaisant, kad daug kompozitorių kuria modernistinius kūrinius, repertuaras nuo J. S. Bacho iki O. Messiaeno, P. Glasso ar S. Reicho išlieka esminė klasikinės muzikos dalis. Tai, kas amžina, nekovoja su laikmečio madomis.
– Savarankiška, madų nesivaikanti išlieka ir roko muzika. Kokia vieta jai tenka jūsų fonotekoje?
– Žinau daug roko muzikos, nes tai susiję su mano darbu. Nors esu simfoninio orkestro dirigentas ir atlieku W. A. Mozartą, J. S. Bachą ar L. van Beethoveną, simfoninio orkestro repertuare visada buvo ir lengvesnių žanrų, įskaitant populiariąją muziką ar roko aranžuotes. Jaunystėje visi augome su „The Beatles“, Eltonu Johnu, laikui bėgant fone atsirado daugiau kitų roko žvaigždžių. Tiesa, žinau ir nemažai populiariosios muzikos – galiu pavardyti tokių atlikėjų kaip Taylor Swift, Rihanna ar Lady Gaga, – juk turiu vaikų (juokiasi).
– Šiuo metu ruošiatės Kaunui ir Klaipėdai padovanoti roko ir simfoninės muzikos magiją – pavasarį ten apsilankysite su „The Queen Symphony“. Kuo šis projektas jums ypatingas?
– „The Queen Symphony“ – šešių dalių monumentalus kūrinys, jungiantis „Queen“ muziką su simfonine dramaturgija. Tai ne paprasta dainų aranžuotė, o visapusė simfonija, kurioje kiekviena dalis plėtoja tam tikrą „Queen“ kūrinių motyvą. Pavyzdžiui, pirmoji dalis remiasi „The Show Must Go On“ tema, o penktojoje girdime „We Are The Champions“. Šeštoji – atsisveikinimas su Freddie Mercury. Ši simfonija ypatinga tuo, kad apibendrina visą grupės muziką. Tai tarsi gražus prisiminimas.
– Būtent per nostalgiją klasikinė muzika gali sužadinti emocijų net ir „Queen“ gerbėjams, kurie galbūt neįpratę prie simfoninės muzikos?
– Be jokios abejonės. Šios simfonijos teatrališkumas ir jausmingumas iš karto primena F. Mercury. Žmonės, nepratę klausytis simfoninės muzikos, atpažins žinomiausius motyvus ir pajus stiprių emocijų. Džiaugiuosi, kad po daugelio metų sugrįžtame į šiuos miestus su ypatingu projektu. Tikiuosi, kad tiek Kauno, tiek Klaipėdos publika įvertins šio kūrinio grožį ir mastą.
