Laumės yra visur: pokalbis su jaunosios kartos tapytoja Paula Mickute

Kalbino Lina Simutytė

Vieną baltą, spiginančiu šalčiu ir iš kaminų virstančiais dūmais dvelkiančią sausio dieną, kai atrodė, kad speigas tik ir taikosi įkąsti į veidą, prie nedidukės Druskininkų muziejaus galerijos išvydau čia pristatomos parodos iškabą. Į mane iš ryškiaspalvio plakato žvelgė dvi ant milžiniškos karvės sėdinčios moterys, kviečiančios užsukti į jaunosios kartos tapytojos Paulos Mickutės parodą „Laumės yra visur“. Parodoje susipažinau ir su kitomis menininkės sukurtomis būtybėmis – viena dėvėjo madingą džemperį, antra kaitinosi pirtyje. Dar viena laumė buvo apsirengusi undinės drabužiais, o kita išbandė tai, ko, regis, iš moterų reikalauja visuomenė – pirmąkart skuto kojas, tyliai šnabždėdama: „Nu ir prisigalvojot nesąmonių.“ Pavasarį P. Mickutės paroda persikels į Telšių VDA galeriją, o rudenį bus pristatoma Pasvalio bibliotekoje. „Nusprendžiau laumes parodyti Lietuvai, o Lietuvą parodyti laumėms“, – užsiminė Paula, kai pakviečiau ją pasikalbėti.

–  Paroda „Laumės yra visur“ yra meninis tyrimas, jungiantis lietuvių mitologiją ir asmeninę Tavo patirtį. Laumės Tavo kūriniuose kalba apie teisę būti keistam, išskirtiniam, laukiniam ir laisvam. Augai sostinėje, bet Tavo vertybės formavosi užmiestyje. Kaip šis buvimo „tarp“ jausmas atsispindi Tavo tapyboje?

– Vasaras leisdavau užmiestyje, kur jausdavau gamtos magiją. Buvau apsupta šiltnamių, vištų ir ankstyvą rytą pristatomo šviežio karvės pieno. Viskas buvo organiška, lėta, apgalvota – tiek maistas, tiek žmonių santykiai, paremti gėrybių mainais. Visur vaikščiojau basomis, valgiau ką tik iš lysvių nuskintas daržoves, lindau prie laukinių kačių ir dainuodavau medžiams. Grįžusi į sostinę jaučiausi kitokia.

Tas „tarp“ natūraliai iškilo mano kūryboje – vis dėlto tai esu aš – miesčionė, svajojanti apie sodybą, tapytoja tarp simbolizmo ir išgyvenimų, jauna moteris tarp egzistencinių klausimų. Kuriu tarp savo vidinio ir išorinio pasaulio. Būtent toji „tarp“ būsena ir konkrečios savo vietos stoka tapo mano kūrybos ašimi.

– Kaip teigi parodos aprašyme, atsispirdama nuo įvairių rašytinių šaltinių apie laumes, jas supažindinai su savo išgyvenimais ir vaikystės patirtimis, kurios vėliau buvo nutylėtos ar išsižadėtos, siekiant pritapti. Ką Tau reiškia nepritapti – ar tai labiau įkalinanti, ar išlaisvinanti būsena? Kaip tapyba leido susigrąžinti tai, ko kažkada reikėjo atsisakyti dėl socialinio priėmimo?

– Labai įdomiu laiku užduodi šį klausimą – šiuo metu intensyviai keičiasi mano vidinės nuostatos. Prieš kelerius metus būčiau atsakiusi, kad tai prakeiksmas. Kad visur esu juoda avis ar balta varna, visur jaučiuosi svetima, kitokia, ir mane tai liūdino. Taip norėjau būti bet kokios bendruomenės dalimi ir pritapti, kad išsižadėjau daugybės savo vertybių. Tačiau chameleonas, nuspalvintas zebro raštais, juo netaps. 

Dabar dėl šio meninio tyrimo galiu drąsiai teigti priešingai. Laumės yra mano vidinis pasaulis, kupinas natūralumo, moteriškumo refleksijos, gamtos prieglobsčio ir vaikystėje susiformavusių vertybių, kurias siekiu susigrąžinti. Dažai ir spalvos leidžia kurti ryšį, kalbą su savo dvasine erdve. Menu išreiškiu tai, ko niekad nepavyko suformuluoti žodžiais.

Manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Taip, nepritapėlio etiketė gali atrodyti kaip kalėjimas, kai tavo stiklinė pusiau tuščia. Tačiau permąstant į tą etiketę galima žvelgti pusiau pilnos stiklinės  akimis: ne „aš kitokia…“, o „aš kitokia!“ Jei esi kitoks, tai žmones traukia ir drąsina pažinti savo išskirtinumą.

– Ruošdamasi šiam meniniam tyrimui ir parodai, rėmeisi tiek lietuvių (Gintaro Beresnevičiaus, Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus) tekstais, tiek kitų šalių tyrinėtojais (pvz., amerikiete Clarissa Pinkola Estés). Kas vienija laumes, aprašytas skirtingų kultūrų šaltiniuose?

– Vis dėlto laumė yra išskirtinai lietuviška mitologinė būtybė. Laumės dažnai laikomos vienomis seniausių, archajiškiausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, harmonijos skleidėjomis, sąžinės prižiūrėtojomis, mokančiomis būti švelniomis ir žiauriomis (labai labai žiauriomis, priklausomai nuo laikotarpio, netgi žmogėdromis). Latviai turi laimas, kurios išties panašios, bet dažniau sutinkamos teigiamuose kontekstuose. Slavų mitologijoje yra Sirin – paukštis su moters galva, panašiai kaip graikų mitologijoje, taip pat rusalka – vandens moteris, skandinanti vyrus (laumės buvo sutinkamos šalia vandens telkinių, daugiausia pelkių, taip pat buvo pavojingos vyrams). C. P. Estés knygą „Bėgančios su vilkais“ vaikystėje man skaitė mama. „Pasaka“ apie moterį su ruonio kailiu, simbolizavusiu laisvę, buvo mano mėgstamiausia. Tai islandų sakmė.

Daugelio kultūrų mitologijose gyvuoja pavojinga arba labai stipri, lyderiaujanti archajiška moteris. Būtent laumės, manoma, atsirado iš mūsų krašto slenkant paskutiniems ledynams ir apsigyvenus pirmiesiems žmonėms. Tai ir deivių statusas, primenantis apie vieną pirmykštės visuomenės organizacijos formų – matriarchatą, moters vaidmuo visuomenėje buvo svarbiausias. Laumės taip pat buvo tarsi atsakymas į nepaaiškinamus klausimus: „Kodėl vaikas nebylus? Kodėl Prano laukuose negysta rugiai? Kur dingo vaikinas? Kodėl taip dažnai lyja?“

Panašiai ir kitose kultūrose – neradę atsakymų, žmonės jų ieškojo gamtoje. O gamtoje gyveno įvairios būtybės.

– Kaip senųjų laikų laumė jaustųsi XXI a. – kur ji būtų šiandien? Kaip manai, kodėl mitologinės figūros vėl tampa svarbios šiuolaikiniam žmogui?

– Gyvename puikiame amžiuje, puikioje terpėje, kurioje (lietuvė) moteris turi daug laisvės tirti, kas yra moteriškumas. Manau, kad senųjų laikų laumė, pripratusi prie technologinių naujovių, šiandien jaustųsi kaip namuose. Moterys vėl užima lyderės poziciją. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijos rektorė Ieva Skauronė išbando šonaslydį (kaip ir Sandra iš „Drifthappens“ komandos), aš – boksuojuosi. Moterys turi teisę į laisvą, stiprų žodį, agresyvų sportą ir lyderystę. Pagaliau atrodo, kad į moteriškumo sąvoką jau įeina ne tik švelnumas, elegancija. Į šią sąvoką galime įtraukti bebaimiškumą, drąsą, lyderystę ir stipresnę savivertę. 

Nors šiandien mitologija ir senas geras lietuviškas gyvenimo būdas didžiuosiuose miestuose nustumiamas į simbolinį užribį, žmonėse tebegyva pagonybės, mistiškumo gyslelė – juk iki šiol minime pagoniškas šventes. Jos ir yra skirtos prisiminti ir pagerbti didžiausią galiūnę gamtą, kurioje šmirinėja laumės, žemynos, kaukai, aitvarai, žydintys paparčiai. Mitologinės būtybės iškyla į paviršių, nes jos yra įsišaknijusios mūsų kultūroje. Jos vis dar gyvena prie pelkių, naudojasi tavo pirtimis ir tręšia (arba mindo, priklauso nuo to, koks esi žmogus) tavo derlių. Jos tarsi įžemina mus (angl. grounding) – kviečia grįžti prie savo šaknų, atveria akis, parodydamos, kad galbūt ne viskas taip rimta. Galbūt tereikia pasivaikščioti? Kartais atsakymo galbūt nėra. Gal tas atsakymas ir yra laumė.

– Tavo parodoje pajutau šiuolaikinėms moterims primetamų visuomenės normų keliamą nuovargį, gėdą, spaudimą. Kaip asmeninės patirtys persikelia į Tavo kūrinius? Ar laumė Tavo tapyboje yra ir tam tikro protesto simbolis?

– Taip! Mano kūriniai – mano veidrodis. Laumę pasitelkiau kaip pagalbininkę, tokią agresyvią, kuri ne švelniai drąsina, o fiziškai stumia į priekį. Jos mane mokė būti drąsią, kai reikia – švelnią, o kartais ir piktą, kai peržengiamos mano ribos. Laumės tapo būdu kalbėti apie man svarbias vertybes ir problemas, kol pati nedrįsau jų spręsti.

Noriu pasidalyti ir „VDA Graduation Show“ apsilankiusio vyresnio amžiaus vyro įžvalga, kuri buvo tarsi patvirtinimas, kad einu teisingu keliu, apie mano paveikslą „Nu ir prisigalvojot nesąmonių“:

– Nu ir kokia čia nesąmonė?

– Na, laumės buvo pusiau žvėrys, kai kurios turėjo kailius, tad laumei atrodo nesąmonė kailiuką skusti. O visuomenėje moterų plaukuotumas demonizuojamas.

Jis prie manęs priėjo arčiau, pasilenkė ir labai rimtu balsu pasakė: „O aš manau, kad nesiskusti yra nesąmonė.“ Ir išėjo.

– Tavo tapyba pasižymi sąmoningu nepatogumu: žaismingumo, sapniškumo elementais, derančiais su šiurkštesne estetika. Kaip formavosi ši stilistika? 

– Nesiekiu žiūrovui iškloti viso siužeto tiesiogiai – visur yra kas nors gražaus, o grožyje visad užslėptos vidinės audros. Esu vizuali pasakotoja. Paveiksluose palieku įvairių detalių, užuominų, kviečiu žiūrovą priartėti prie paveikslo ir įžvelgti tai, ko iš tolo nesimato. Todėl, kad pati taip stebiu pasaulį. Smagu atrasti tai, ką galima lengvai praleisti. Man įdomu pačiai sau kelti klausimų.

Daug laiko ieškojau savų spalvų, potėpių ir temų, bet išties viskas išsigrynino savaime.

Ši miela, bet nepatogi stilistika puikiai apibūdina tiek mane, tiek tai, kaip mane mato kiti, – niekas neatspėja mano amžiaus (laumės nesensta), nesitiki  „nemoteriškų“ pomėgių ir apskritai susidaro labai klaidingą įspūdį. Panašiai ir su mano kūriniais – juose slypi daugiau, nei iš pradžių atrodo. 

– Savo tiriamajame darbe aptarei kitos Tau artimos menininkės – Upės Pilitauskaitės-Lučiūnos kūrybą. Tavo kūriniai tarsi kalbasi ir su Gintarės Kondės darbais, tematiškai siejasi su Artūro Rožkovo, Ramintos Juozapavičiūtės-Maivydos, Teklės Ūlos Pužauskaitės kūryba. Ar Tau svarbu jaustis bendruomenės dalimi? Galbūt priešingai – esi individualistė?

– U. Pilitauskaitės-Lučiūnos laumės mane pasiekė jau įpusėjus mano meniniam tyrimui, o atsiskaitymo metu buvau paprašyta pakomentuoti sąsają. Tęsdama kūrybos darbus vengiau tyrinėti Upės (ir kitų menininkų) laumes, siekdama autentiškumo, bet nukeliavau į menines dirbtuves su Upe susipažinti ir paprašyti patarimų. Iškart užsimezgė pokalbis apie šias būtybes ir man ji paskolino N. Vėliaus knygą.

A. Rožkovas taip pat vaizduoja mitologines lietuviškas būtybes labai smagia, ryškia raiška. Jis buvo užėjęs į mano parodą, liko sužavėtas, įkvėptas ir sukūrė savo, mano laumių įkvėptų, paveikslų. Ilgai kalbėjomės, tądien pasijaučiau pripažinta.

G. Konde labai žaviuosi. Tai menininkė, drąsiai atskleidžianti intymias, moteriškas temas, nieko neslepianti. Mane žavi jos paveikslas „I Just Want To Eat Mushrooms In My Garden“, kuriame vaizduojama nuoga, blogybes išsisiojanti mergina.

Su Raminta ir Tekle tiesiogiai nesu bendravusi, jas atradau neseniai, bet labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tiek daug tokių žavių, stiprių menininkių. Tikrai egzistuoja bendruomenė mitologų-feministų, ir tai smagu. Šios temos visuomenei kelia klausimų ir susižavėjimą – nuo kūrinių sunku atitraukti akis. Menininkas yra neatsiejama bendruomenės dalis, kūriniams reikalingos akys, o žiūrovams reikalingi atsakymai į kylančias emocijas. Kol kas klausimą palieku atvirą – viskas taip greitai keičiasi!

– Laumės, kaip ir raganos, nuo seno pasižymėjo įvairiais talentais. Jos moka kaip reikiant pasilinksminti: šokti ratelius, išraiškingai dainuoti, o savo užkeikimais gali sukelti lietų, prišaukti audras. Prisimenu močiutės pasakojimą apie vaivorykštę – laumės išaustą juostą, kurią ji pametė bėgdama nuo raganos. Nors sakmėse laumės padėdavo žmonėms, juos dosniai apdovanodavo, taip pat sukeisdavo arba vogdavo naujagimius, bausdavo gobšuolius, slapta išmelždavo karves. Kuo laumės skiriasi nuo raganų ir kaip su jomis susidraugauti?

– Labai įdomu, nes sakmę apie vaivorykštę girdėjau be joje veikiančios raganos – tai laumės Vaivos išausta juosta, kuri iš visų buvo gražiausia, todėl pakabinta danguje. Tuo ir graži mitologijos sritis – niekada nežinai, kieno močiutė kokią laumę matė… Retkarčiais buvo manoma, kad ir laumė gyveno troboje ant vištos kojos, o aš manau, kad tai tiesiog skirtingų kultūrų susipynimai ar paklaidos.

Raganos praktikuoja magiją, augina rupūžes ir juodus katinus, skraido šluotomis. Raganos veikia sąmoningai, yra moters pavidalo. Laumės laikomos deivėmis, tarpininkėmis tarp dangiškosios ir žemiškosios sferos – prižiūri, baudžia, padeda. Veikia kartu su gamta, iš instinkto. Norint su laumėmis gyventi santaikoje, reikia užsiimti tekstilės amatais, laiku atlikti darbus, pirtyje palikti vantų ir karšto vandens, gerbti gamtą, per daug iš jos neatimti, neskinti, nekirsti, neteršti. Būti autentiškam, tvarkingam, atsakingam, rūpestingam – doru žmogumi ir nepavyduliauti, kitų neapkalbinėti. 

– Kuri iš daugybės Tavo parodoje gyvenančių laumių šiandien artimiausia Tau pačiai? Kuo?

– Šiandien išskirčiau Pelkytę – tai laumė, dar neatradusi savo vietos ir pavidalo, – žvelgianti į dangų, bet sėdinti pelkėje ir beveik tampanti jos dalimi. Lyg vilki megztinį, turi gyvuliškas ausis, žuvies uodegą, bet ryškias, žmogiškas akis. Aš irgi panašiai jaučiuosi: vis besikeičianti, tai ten, tai šen, vieną dieną – tokia, kitą – kitokia. Bandau rasti savo vietą, pavidalą, atsakymus.

– Kokiu talentu, stebuklinga savybe (be tapybos) norėtum būti apdovanota laumių? Galbūt jau esi?

– Ačiū už tokią mintį. O šiaip – vien jas pažinti yra didelė dovana. Tikėjimas, kad mūsų šalyje aukščiausia galia kadaise buvo stiprios moterys, mane motyvuoja, įkvepia. 

Prašyčiau apdovanoti mane galimybe kelti audras. Joms siaučiant jaučiuosi gyva ir pašėlusi.

– Ką norėtum, kad žiūrovas pajustų išeidamas iš Tavo parodos? Ar Tau svarbu, kad kiekvienas atpažintų savąją laumę?

– Mane labai žavi, kokių minčių mano paveikslai kelia žmonėms. Iš pradžių visi paveikslai apžiūrimi visiškoje tyloje – atrodo, žmones šokiruoja, laumės juos kažkur nuneša. Paskui pasipila klausimai. 

Manau, mano kūryba suteikia naują „seno“ perspektyvą. Kai prisimeni ką nors, ko nesi iš tiesų matęs ar patyręs. Pirmąkart viešumoje šis paveikslų ciklas pasirodė 2025 m. birželį „VDA Graduation Show“. Sulaukiau į parodą antrą, trečią kartą grįžtančių žmonių, kurie dalijosi savo naujai iškilusiais, bet senais atsiminimais ar svajonėmis. Vieni dalijosi savo senelių pasakomis apie laumes, kiti pasakojo, kad trokšta gyventi miške, troboje (kaip ir aš), treti jautėsi pasiilgę pirties, ketvirti dalijosi kaimo buitimi… Daugelis sako, kad pati esu laumė, šio ciklo dalis. Paveikslai tampa pokalbio pradžia. Nesiekiu, kad žmogus išsirinktų tik vieną ar apskritai išsirinktų. Ateik, jausk, klausk.