Lietuvos festivalių kultūra išgyvena lūžio laikotarpį. Keičiasi publika, auga organizavimo išlaidos, nebevyksta kultiniai renginiai, o kai kurių festivalių reputacija kelia vis daugiau klausimų. Ar ateitis priklausys dideliems komerciniams renginiams, ar mažesnėms bendruomenėms, siekiančioms išsaugoti senųjų festivalių dvasią?
Rašė Stefaniia Dushkevich
Vasarą muzikos festivalių tiek daug, kad aplankyti juos visus, atrodo, tiesiog neįmanoma. Vieni gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį ir tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi, kiti tyliai išnyko, o kai kurie taip ir neįvyko, nepaisant ilgų pasirengimo metų ir ne vieno organizatorių bandymo.
Liko tik prisiminimuose
Kalbant apie šiandienę Lietuvos festivalių sceną, patys festivalių lankytojai dažniausiai išskiria keletą renginių, kurių kiekvienas turi savitą atmosferą ir auditoriją. „Yaga Gathering“ – vienas išskirtiniausių šalies festivalių. Jį įkvepia hipių kultūra, sąmoningumo idėjos ir artumas gamtai. Čia skamba eksperimentinė elektroninė muzika, o tarp lankytojų galima sutikti daugybę spalvingų ir neretai ekscentriškų asmenybių. „Šaknys“ labiau orientuotos į jaunesnę auditoriją. Festivalyje koncertuoja populiarūs Lietuvos atlikėjai, o vakare pagrindiniais muzikiniais stiliais tampa hausas ir technomuzika. OLE, vykstantis Palangoje, vandenlenčių parke, taip pat daugiausia dėmesio skiria elektroninei muzikai. Vis dėlto atsiliepimai apie šį festivalį santūresni – daugelio nuomone, atmosfera ir programa nusileidžia kitiems didiesiems elektroninės muzikos renginiams.
Interneto forumuose dažnai rekomenduojamas ir „Kilkim Žaibu“ – metalo, folkloro ir baltų kultūros festivalis. Jis laikomas vienu atmosferiškiausių renginių Lietuvoje dėl istorinių rekonstrukcijų, amatų dirbtuvių ir draugiškos bendruomenės. Ieškantiems mažesnių ir ramesnių renginių siūlomas kas dvejus metus vykstantis „Gaia Gathering“, kuriame elektroninė muzika dera su dvasinėmis praktikomis, taip pat nedidelis „Slėnis Gathering“, garsėjantis nekomercine atmosfera. Norintiems ramaus poilsio rekomenduojamas festivalis visai šeimai „Naisių vasara“, o akustinės muzikos gerbėjams – „Akacijų alėja“.
Be didžiųjų renginių, vasarą visoje Lietuvoje vyksta dešimtys mažesnių festivalių ir uždarų vakarėlių miškuose, kurių vieta iš anksto viešai neskelbiama. Į tokius renginius dažniausiai galima patekti tik su kvietimu arba per pažįstamus. Jei jūsų muzikinis skonis sutampa su draugų ar bendraminčių pomėgiais, tokie renginiai gali tapti tikru atradimu. Vis dėlto net ir vienas iš trijų didžiausių elektroninės muzikos festivalių dažniausiai pateisina daugumos šio žanro gerbėjų lūkesčius.
Diskusijose dažnai prisimenami ir festivaliai, kurių jau nebėra. Su nostalgija minimos „Sūpynės“, „Tundra“, „Satta Outside“, „Mėnuo Juodaragis“, „Galapagai“, „Karklė“, „Granatos“, „Braille Satellite“ ir „Postcosmos“, pabrėžiant, kad būtent šie renginiai iš esmės formavo Lietuvos festivalių scenos reputaciją. Daugelis mano, kad šiandien pasirinkimas gerokai kuklesnis, o dalis legendinių festivalių išnyko dėl finansinių sunkumų ir mažėjančio lankytojų susidomėjimo.
Iš tiesų per pastaruosius kelerius metus Lietuvos festivalių žemėlapis pastebimai pasikeitė – keli gerai žinomi festivaliai buvo atšaukti arba neribotam laikui sustabdė savo veiklą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Bliuzo naktys“. Seniausias Lietuvoje po atviru dangumi vykęs muzikos festivalis, nuo 1993 m. rengtas Varniuose prie Lūksto ežero, po kelerių metų pertraukų ir bandymų mažinti išlaidas oficialiai paskelbė baigiantis savo veiklą, užversdamas daugiau nei tris dešimtmečius trukusią istoriją. Kodėl taip nutinka? Galbūt viena iš priežasčių – augantis publikos nusivylimas, organizaciniai sunkumai ir vis dažniau kylantys skandalai.
Prieštaringa reputacija
Nepaisant muzikos festivalių populiarumo, daugelį jų lydi prieštaringa reputacija. Viešojoje erdvėje nuolat diskutuojama apie saugumą, narkotikų vartojimą, seksualinio smurto atvejus, lankytojų elgesį ir bendrą renginių organizavimo kokybę.
Viena daugiausia diskusijų pastaraisiais metais sukėlusių temų – Nidoje vykstantis festivalis „Ant bangos“. Po žiniasklaidoje pasirodžiusių pranešimų apie įtariamą merginos išžaginimą, kuri, kaip skelbta, prieš tai galėjo būti apsvaiginta narkotinėmis medžiagomis, socialiniuose tinkluose vėl įsiplieskė diskusijos apie saugumą tokiuose renginiuose. Daugelis komentatorių pabrėžė, kad panašios istorijos pasigirsta ne pirmą kartą, kėlė klausimą, kodėl organizatoriai nesiima griežtesnių saugumo priemonių ir beveik nekomentuoja tokių incidentų.
Dar 2024 m. žiniasklaida pranešė apie plataus masto policijos reidus šiame festivalyje, kurių metu buvo sulaikyti asmenys, įtariami narkotinių medžiagų platinimu ir vartojimu. Daliai visuomenės tokios naujienos tik sustiprina stereotipą, kad muzikos festivaliai pamažu tampa ne kultūriniais renginiais, o vietomis, siejamomis su narkotikais.
Vis dėlto ne visi su tokiu vertinimu sutinka. Daugelis festivalių lankytojų pripažįsta, kad kai kuriuose renginiuose narkotikų problema iš tiesų egzistuoja, tačiau mano, jog būtų neteisinga tokį įvaizdį taikyti visai festivalių kultūrai. Net ištikimiausi šių renginių gerbėjai neretai kritikuoja kai kuriuos festivalius dėl pernelyg didelio susitelkimo į psichodelinę estetiką ir vienodą elektroninę muziką, teigdami, kad jiems trūksta gyvų pasirodymų ir įvairesnės programos.
Ne mažiau diskusijų kelia pačių lankytojų elgesys. Pvz., festivalis „Karklė“ ne kartą sulaukė vietos gyventojų kritikos. Po renginių likdavo kalnai šiukšlių, automobiliai visiškai užkimšdavo gatves, o nedidelė pajūrio gyvenvietė tiesiog nebūdavo pasirengusi priimti dešimčių tūkstančių svečių. Vietos bendruomenės nuomone, infrastruktūra neatitiko festivalio masto, todėl gyventojų nepasitenkinimas buvo suprantamas.
Nišiniai festivaliai prieš masinius renginius
Dar viena muzikos gerbėjų diskusijų tema – nišinių ir masinių festivalių priešprieša. Dalis auditorijos mano, kad iš tiesų kokybiškų festivalių Lietuvoje šiandien liko labai nedaug. Kaip sėkmingiausi pavyzdžiai dažniausiai minimi jau nebevykstantys „Mėnuo Juodaragis“ (MJR), „Sūpynės“, „Tundra“, „Satta Outside“, taip pat iki šiol rengiami „Kilkim Žaibu“ ir „Šaknys“. Daugelio nuomone, būtent mažesni festivaliai geriausiai išsaugo unikalią atmosferą ir muzikinį savitumą.
Dideli komerciniai renginiai neretai kritikuojami dėl pernelyg didelio orientavimosi į masinę auditoriją. Nuolatinių lankytojų teigimu, vis daugiau žmonių į festivalius vyksta ne dėl muzikos ar atmosferos, o dėl nuotraukų socialiniams tinklams, prestižo ar laiko praleidimo su draugais. Dėl to, jų manymu, pamažu nyksta bendruomeniškumo jausmas, kuris kadaise buvo viena svarbiausių festivalių kultūros vertybių.
Panašių tendencijų pastebima ne tik Lietuvoje. Kaip pavyzdys dažnai minimas garsusis „Burning Man“ festivalis. Ilgamečių jo dalyvių teigimu, renginys pamažu tampa vis labiau komerciškesnis, o nemaža dalis lankytojų atvyksta tik pasižiūrėti kitų sukurtų meno objektų ir pasidaryti įspūdingų nuotraukų, patys neprisidėdami prie festivalio atmosferos kūrimo.
Lietuvoje gerų festivalių nebeliko?
Galima išgirsti ir dar kategoriškesnę muzikos mėgėjų nuomonę – esą kokybiškų festivalių Lietuvoje šiandien beveik nebeliko. Daugelis rekomenduoja atkreipti dėmesį į užsienyje vykstančius renginius. Dažniausiai minimi Belgijos „Rock Werchter“, Lenkijos „Open’er Festival“, Latvijos „Positivus“ ir visame pasaulyje garsus „Tomorrowland“, kurį daugelis lankytojų vadina organizavimo ir muzikinės programos etalonu.
Kai kurie pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys yra ne festivalio dydis, o organizavimo kokybė. Pvz., daugiau nei 100 tūkst. lankytojų sutraukiančių festivalių Lenkijoje dalyviai pasakoja apie švarią teritoriją, pakankamai dušų, gerai apgalvotą logistiką ir aukštą aptarnavimo lygį. Jų nuomone, tai įrodo, kad net ir labai didelis renginys gali būti patogus lankytojams.
Daugelis sutaria, kad Lietuvos festivalių industrijos krizė prasidėjo gerokai anksčiau nei COVID-19 pandemija. Koronavirusas tik paspartino jau anksčiau išryškėjusias tendencijas: augančias organizavimo išlaidas, mažėjantį publikos susidomėjimą ir laipsnišką festivalių, kadaise laikytų Lietuvos kultūrinio gyvenimo simboliais, nykimą.
Ar festivaliai nyksta?
Dar prieš dešimtmetį vasara Lietuvoje daugeliui pirmiausia asocijavosi su dešimtimis muzikos festivalių, o šiandien vis dažniau keliamas klausimas – ar festivalių industrija išgyvena krizę? Per pastaruosius kelerius metus veiklą nutraukė arba neribotam laikui sustabdė ne vienas gerai žinomas renginys. Tarp jų – „Galapagai“, „Bliuzo naktys“, „Postcosmos“, „Pusiaukelė“ ir kiti projektai. Daugeliui muzikos gerbėjų tai tapo ženklu, kad pamažu nyksta kadaise neatsiejama Lietuvos vasaros dalimi buvusi festivalių kultūra.
Akivaizdžiausia priežastis – ekonomika. Festivalio organizavimas reikalauja ištisus metus dirbančios komandos, tačiau pagrindinės pajamos gaunamos tik kartą per metus – pardavus bilietus. Tačiau išlaidos nuolat didėja: brangsta renginių erdvių nuoma, techninė įranga, logistika, apsauga, atlikėjų honorarai ir personalo darbas. Jei organizatoriai siekia kasmet pasiūlyti naują programą ir pakviesti žinomų atlikėjų, biudžetas išauga dar labiau.
Papildomų iššūkių kelia ir konkurencija su užsienio festivaliais. Nemažai lietuvių mieliau panašią sumą išleidžia kelionėms į Lenkiją, Belgiją, Latviją ar kitas šalis, kur už tuos pačius pinigus gali išvysti pasaulinio lygio atlikėjų. Tokiomis aplinkybėmis svarbiausiu Lietuvos festivalių pranašumu tampa ne programos mastas, o vietos bendruomenė, išskirtinė atmosfera ir priklausymo jai jausmas. Tačiau praktika rodo, kad vien to dažnai nebeužtenka.
Organizatoriai bandė prisitaikyti prie naujų sąlygų: mažino biudžetus, atsisakė dalies scenų, kvietė pigesnius užsienio atlikėjus ir daugiau dėmesio skyrė Lietuvos muzikantams. Vis dažniau festivaliai gyvuoja ne kaip pelningi verslo projektai, o organizatorių entuziazmo dėka.
Apie finansinius sunkumus atvirai kalba ir patys organizatoriai. „Postcosmos“ komanda paskelbė atsisakanti rengti dar vieną festivalį dėl per mažo publikos susidomėjimo ir menko bilietų pardavimo. Jų teigimu, toks sprendimas buvo sunkus, tačiau atsakingiausias tiek komandos, tiek partnerių ir lankytojų atžvilgiu.
Su panašiomis problemomis susidūrė ir seniausias Lietuvos festivalis „Bliuzo naktys“. Organizatoriai tikėjosi po pertraukos sugrįžti, tačiau galiausiai šių planų atsisakė. Oficialiai pripažinta, kad, nepaisant bandymų mažinti išlaidas ir peržiūrėti biudžetą, užtikrinti pakankamą finansavimą kokybiškam festivaliui surengti nepavyko.
Kai kurie stebėtojai krizę sieja ir su besikeičiančia auditorija. Tūkstantmečio kartos (angl. millennials) atstovai, kurie 2010-aisiais sudarė didžiąją festivalių publikos dalį, keičia gyvenimo būdą ir vis dažniau renkasi ramesnį poilsį. Z karta jautriau reaguoja į augančias kainas ir neretai renkasi pigesnes laisvalaikio formas. Be to, COVID-19 pandemija ir socialinių tinklų plėtra pastebimai pakeitė žmonių įpročius ir susilpnino didelių gyvų susibūrimų tradiciją, kuria ilgus metus rėmėsi festivalių kultūra.
Pasikeitė ir lankytojų lūkesčiai. Anksčiau festivalis buvo laikomas svarbiausiu vasaros muzikiniu įvykiu, o šiandien daugelis mieliau renkasi vienos dienos koncertus miestuose, po kurių galima grįžti namo, išvengiant nakvynių palapinėse, nepalankių oro sąlygų ir kitų stovyklavimo nepatogumų. Daliai žmonių kelių dienų poilsis gamtoje jau nebėra toks patrauklus kaip anksčiau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
