Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos muzikos kūrėjų darbus. Klausytis albumų rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
JESSICA SHY
LIEPA
OpenPlay
Pirmiausia nukelkime kepures, ant viršugalvio užmestus akinius ir perukus prieš žmogų, kuris gal pagaliau privers Selą baigti savo karjerą. Dabar jau nebe Egis, o Jessica valdo sceną, ir tai jau daro ne pirmus metus. Jeigu rimtai, net keista, kaip puikiai veikia šis projektas ir kaip tiksliai jis pataiko į lietuvių skonį, norus ir pasiryžimą išleisti pinigus. Štai jau beveik ant nosies didieji ir tikrai nekuklūs koncertai, ir mums siūlomas naujas albumas: vėl vasaros metu, vėl ne itin ilgas, vėl dainų trukmė siekia apie 2,5 minutės. Taip jau buvo ir pernai su „Žvėrimi“, užpernai – su „Sutemomis“, o ir ankstesni albumai, nors išleisti ne vasarą, dienos šviesą išvysdavo pamečiui. Kam gadinti tai, kas veikia net be jokio sutepimo. Ir muzika, reikia pripažinti, lietuviams tiks ir patiks, nes Jessica su visa komanda tiesiog nulaužė matricą. „Liepa“ yra standartiškai profesionalus, vasariškai lengvas ir daug pastangų įsiklausyti nereikalaujantis albumas, kuris ypač tiks tuomet, kai švies saulė ir automobiliu norėsis vykti kur nors tiesiog pačillinti. Kažkas sakys, kad nerimta, tačiau tokie kalbėtojai nesupranta, kad rimtumo ir nesiekiama. Tai eskapistinė muzika, skatinanti užsimiršti, o ne įsigilinti; atsipalaiduoti, o ne įsitempus įsiklausyti. Kol tai suteikia klausytojams ir žiūrovams džiaugsmo, ko čia plėšytis. „Liepa“ yra skirta liepai, o ne niūriam lapkričiui ar depresija dvelkiančiam sausiui, kaip ir Jessicos muzika yra skirta trepsėti, o ne egzistenciniams klausimams. Gal kada nors ateis laikas ir jiems, bet ne šią vasarą.
73/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
BENNY!
SKRAIDANTI LĖKŠTĖ
Self-released
Puikiai naująjį Beno Kukenio albumą apibūdina trečiasis LP kūrinys „Naiviai“. Taip, tai žavingai naivus, jaunatviškai vaiskus ir, grubiai tariant, gyvenimo dar nesugadintas darbas, kuriame vienas darbščiausių šalies muzikinio pasaulio jaunuolių padeda savo tradicinę bosinę gitarą į šoną ir pagalanda balsą. Jau iš debiutinės „Laimingos megztos liemenės“, kai jis dar buvo žinomas kaip Benny B, buvo aišku, kuriuo keliu suks solinis Beno kelias. Vėlgi tai atpalaiduojantis indie, šalia kurio koks nors Lukas Pilkauskas turėtų jaustis labai patogiai (nenustebčiau, jei išgirstume jų duetą, o jei išgirsime, kur mano pinigai!). Viskas yra paprasta, neperkrauta tiek muzikaliai, tiek tekstualiai, neužaštrinta ir, kas smagiausia, viskas turi vientisą savo stilių. Ar tas stilius jums priimtinas, jau kitas klausimas, tačiau, žinant, kiek daug Benas dirba su kitais atlikėjais prodiusuodamas, grodamas ir t. t., ir pan., faina, kad savastį ir konkrečią savo kūrybos viziją jis išlaiko. Tiesa, ar ši muzika paims publiką, ar užteks Benui vien 8-ojo dešimtmečio hipiškų atspalvių, kad ją pakerėtų, į šį klausimą atsakyti negaliu. Juk net nebuvo jokios reklaminės kampanijos, pristatančios šį darbą… Todėl, perklausius „Skraidančią lėkštę“ kelis kartus, man liko noras ko nors didesnio, grandioziškesnio, netgi ambicingesnio. Vaikinas su gitara – smagu, bet, reikia pripažinti, Benas nėra tik vaikinas su gitara ir reikalavimai jam didesni, tačiau šiai vasarai to gali ir pakakti.
74/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
XGUSCIA
TRIUKŠMAS
Self-released
Jau drąsiai galima sakyti ir rankomis bei kojomis palaikyti, kad lietuviai moka daryti popsą. Gal kartais dar ta akelė ar auselė kryptelėja supuvusių Rytų kryptimi, bet Vakarų propaganda visgi laimi ir dėl to galime tik džiaugtis. Tiesa, vis dažniau ir dažniau pastebiu lietuvišką atspalvį, kuris kartais primena Jessicą Shy, kartais jis nori būti panašus į Free Fingą, o kartais nori sujungti šiuos du dalykus kartu. Būtent tai išgirdau antrajame xguscios albume „Triukšmas“ ir man kilo klausimas: kiek individualumo lieka tokiame inspiracijų verpete. „Triukšmas“ turi savo flairo, turi savo nuotaikos ir turi savo pojūčio, tiesa, jis, kaip minėta, yra veikiamas didesnių vardų ir kartais, bent jau man, pernelyg monotoniškas, ramus ir netgi šiek tiek atsiribojęs. Tiesa, tą pačią akimirką, tiksliau, paklausius keletą dainų, ausis pasiekia „Palaida bala“ ir „Pamiršta“, kuriose atsiranda ir lauktoji energija, ir didesnis intensyvumas, ir turtingesnis muzikinis apipavidalinimas. Todėl „Triukšmą“ vis dar vertinu kaip Gustės ir jos komandos paieškų etapą, kai yra žiūrima, kas tinka ir patinka jai, publikai ir t. t., ir pan. Potencialo yra daug, tik galbūt skubėti link rezultato nereikėtų taip greitai, nes kartais ir kažkam pasakyti reikia laiko, pvz., tas mėgstamas lietaus leitmotyvas ima trikdyti. Todėl dabar, paleidus į plačiąją visuomenę pirmus du blynus, siūlyčiau labiau pasiduoti eksperimentams, įsigilinimams ir netgi tekstams, kurie ne tik neva gražiai ir poetiškai skambėtų, o ir pasakytų konkrečiai, ką išgyvena ar xguscia, ar jos tekstų lyrinis subjektas. Nes tikrai yra dėl ko kelti triukšmą, tik ne visas triukšmas būna prasmingas.
73/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)
LINA ŠTALYTĖ
VASAROS NAKTYS
Find Your Voice, Self-released
Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžusi dainininkė Lina Štalytė, atrodo, ėmėsi nedėkingos misijos įsilieti jau ir į taip labai užpildytą moterų dainininkių nišą, kurią, be šiaip talentingų atlikėjų, dar vis papildo įvairūs realybės šou. Vis dėlto, turint omenyje, kad nuo vietinių aktualijų kūrėja yra bent šiek tiek nutolusi, auga viltis, kad ji pasiūlys ką nors naujo. Ir tikrai, jos džiazo ir popmuzikos mišinys su ritmenbliuzo priemaišomis leidžia pailsėti nuo šiek tiek suvienodėjusios lietuviškos popmuzikos. Čia nevyrauja ritmas, nesistengiama būti madingai ar nefilosofuojama, kai nėra apie ką filosofuoti. Čia viskas daug paprasčiau. Aišku, kai kur tekstai pasiduoda naivumui ir jų dėliojimas truputį ima streikuoti, bet aplinkybė, kad viską norima daryti elementariau, tik gelbsti. „Vasaros naktys“ yra daugiau vaibas nei turinys, tačiau pojūtis, kai perklausai albumą, pilnas gaivumo, žaismingumo ir svajingumo. Tokios muzikos gera klausytis ar gera ją turėti šalia – kad ir tomis pačiomis vasaros naktimis. Tiesa, kaip Linai seksis atlaikyti labai aštrią konkurenciją, jau kitas klausimas. Dabar topuose ir koncertuose karaliauja kitokios moterys ir kitoks popsas, todėl šis, labiau suaugusiųjų auditorijai skirtas skambesys rizikuoja likti nedidelių kamerinių erdvių gyventoju. Juk šiame albume nėra dydžio ar noro, kad visas publika niūniuotų ar kartotų kartu. Tai ne stadionams, tai jaukiems vakarams. Tiesa, galbūt to atlikėja ir nori. Juk niekas nežino, kokios jai yra tobulos vasaros naktys.
75/100 („Spotify“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
ZAKMINA
THE BOY WITH THE BLUE EYES
Obscura Records
Va čia tai elektroninis grand opusas. Zakmina nusprendė nesitaupyti, nesikuklinti ir nepasišiukšlinti, todėl paleido į platųjį muzikinį pasaulį albumą, kurio trukmė siekia beveik valandą. Jokių išsisukinėjimų – tik didžiulis šmotas muzikos, kuri bent jau man sako, kad kūrėjas nardo paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio įtakose (jos vis dar aktualios? OK, važiuojam), ir tai daro drąsiai, su polėkiu ir labai turtingai. Nepaisant, kad čia girdėjau ir „Orbital“, ir „The Orb“, ir dar visokių kitų britų skambesių, „The Boy With The Blue Eyes“ nekopijuoja, o semiasi, ne vagia, o įsikvepia. Klausytis šio albumo – lyg skaityti storą knygą; viskas jame nuoseklu, palaipsniui, išlaikant dėmesį ir be reikalo nesiblaškant. Zakmina nebando pasirodyti ar pasimandravoti, jis paprasčiausiai sukūrė didelį darbą, kuriam jokių sutrumpinimų nereikia. Taip sakant, išsyk ieškoti, kuris kūrinys – filleris, o kuris – ne, nebuvo jokios pagundos. Be to, man tikrai patiko, kad albumu Zakmina nenori niekam įtikti, nes tai nėra madingų ritmų rinkinys. Atsisakydamas aktualumo, jis sugeba sukurti asmeninio santykio albumą, kuris gerai būtų skambėjęs ir prieš penkerius metus, gerai skambės ir po penkerių. Tiesa, dėl didelės apimties jo priimti ir išgliaudyti greitai nepavyks, bet galbūt gana mums visiems ieškoti lengvų kelių, o geriau pasimėgaukime pilnakraujėmis perklausomis. Brandu, solidu ir vientisa, todėl nepabijokite paskęsti šio vaikino akyse ir muzikinėse paieškose, ir galbūt jus irgi užkabins svajingas, lankstus ir šiek tiek nostalgiškas Zakminos skambesys.
82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}