ANDREW BIRD
Break It Yourself
Bella Union
2012-03-05
Labai sunku ką nors pasakyti apie tai, kas išties gražu. Žodžiais to grožio neperteiksi, gali jį tik išskaidyti ir sutrikdyti, lyg įmetęs akmenį į ramų vandenį. Būtent toks ramus vanduo yra naujas Andrew Birdo albumas „Break it Yourself“. Nors pavadinimas sako „sulaužyk pats“, laužyti čia nesinori, norisi gėrėtis. Jau nuo pirmo, mano galva, stačiai puikaus kūrinio „Desperation Breeds“, kuris skleidžia šiek tiek artrokinę, šiek tiek psichodelinę nuotaiką. Sakydamas psichodelinę, turiu galvoje septintojo, aštuntojo dešimtmečių akustiką (Donovanas, „The Incredible String Band“ ir kt.). A.Birdas seka dylaniška, taip pat britiška folk muzikos tradicija ir apžaidžia ją savaip. Nepamirškime, kad visų pirma šis amerikietis yra smuikininkas. Tad ir visos dainos meistriškai aplipdytos smuiko garsais, melodijomis, temomis, tiek pizzicato, tiek grojant smičiumi. Vietomis smuiko solo pereina į džiazą, arba netikėtai pasigirsta minimalus elektroninis garsas, išlenda elektrinė gitara, vietomis ritmai lygūs, vietomis laužyti… Na va, ir neliko to grožio, kai ėmiau narstyti. Šio albumo spalvą būtų galima apibūdinti ir taip: įsivaizduokite, kad Beckas įsimylėjo Neilą Youngą ir abu įrašė akustinį meilės dainų albumą. Arba Paulas McCartney susapnavo kaip George’as Harrisonas jam dainuoja iš dausų, angelams grojant smuikais. Bet kokiu atveju pabandžiau nupasakoti… Labiau verta paklausyti.
85/100
THE SHINS
Port of Morrow
Columbia / Aural Apothecary
2012-03-20
Būna vienos dainos albumų. Būna albumų, kuriuos verta turėti tik dėl poros kūrinių. Būna albumų, kuriuos sugadina viena daina. Ir, o Viešpatie, koks džiaugsmas yra atrasti albumą, iš kurio negali atimti nė vienos dainos, prie kurio negali nieko pridėti, kuris yra vientisas visomis prasmėmis. Naujausias toks mano klausytas albumas buvo „Arcade Fire“ „The Suburbs“. Ne geriausias jų darbas, bet vientisas. Dabar tą patį norėjau pasakyti ir apie „The Shins“ „Port of Morrow“. Tačiau, pala… Ne, keletas dainų vis dėlto iškrenta iš bendro konteksto. Netobula. Bet neblogai. Apie tokius albumus sunku pasakyti patinka ar nepatinka, nes iš jų negali išskirti geriausių kūrinių, pats albumas yra kūrinys. Ar kaip „Port of Morrow“ atveju pretenduoja toks būti. Nežinau, ko trūksta. Gal sukeisti kelias dainas vietomis? Gal tarp jų, kaip „Arcade Fire“ atveju, nepakanka prasminio ryšio, kad viena daina vestų į kitą? Jameso Mercerio (gitara, vokalas, tekstai, muzika) grupė iš Portlando „The Shins“ nėra naujas reiškinys muzikiniu požiūriu. Priešingai, tokio indie poproko prikimšta visa muzikinė scena. Tačiau talentą atpažinsi iš to, kad jis neieško naujų formų, o išmaniai pasinaudoja esamomis. Todėl „The Shins“ nuoširdumas užkabina. Vietomis jis balansuoja ties banalumo riba, ir aš nežinau ar klausysiu šio albumo trečią, ketvirtą kartą. Jei būtų vienos ar kelių dainų albumas, būtų paprasčiau… Tačiau pastangos sukurti labai vientisą darbą – pagirtinos.
70/100
XIU XIU
Always
Polyvinyl / Bella Union
2012-02-28
„Always“ yra aštuntasis amerikiečių avangardinės popmuzikos grupės „Xiu Xiu“ albumas (Xiu Xiu – kiniškas moters vardas). Prisipažinsiu, tai ne mano skonio muzika, tačiau į „Xiu Xiu“ visada žiūrėjau su pagarba. Būna, kad supranti – tai gera muzika, kūrėjas turi labai savitą spalvą, aiškią žinią, tačiau kokie nors skonio receptoriai tai atmeta. Atsimenu, „Xiu Xiu“ man parodė bičiulis Alvydas Šlepikas, jis pasakė: „Nežinau, kaip šitą nesąmonę ištarti, bet tai yra labai gerai!“ Nustebau ir puoliau klausyti. Ir dar labiau nustebau. Nes Alvydas yra senas rokeris, prisiekęs „Thin Lizzy“ gerbėjas. Tad ko yra „Xiu Xiu“ muzikoje, kas užkabina „Thin Lizzy“ gerbėją ir verčia sakyti, kad šita elektroninė depresija yra gerai? Atsakymo dar neradau. Kai kurios atskiros dalys „Xiu Xiu“ muzikoje man patinka. Atrodo, nuimk tą, ir liks piktas Nickas Cave’as, nuimk aną ir liks skausmingas Jeffas Buckley, nuimk šitą ir liks „Architecture in Helsinki“ žaidimai. Kalbu konkrečiai apie albumą „Always“. Bet kai visa tai sulipa į vieną… Matyt, bėda – mano skonis. Niekada nebuvau mišrainių mėgėjas – viską valgydavau atskirai. Iš esmės „Xiu Xiu“ yra Jamie Stewarto ir Angelos Seo duetas, prie kurio vis prisijungia įvairūs muzikantai. Kartais net aukščiausios klasės džiazo muzikantai. Pavyzdžiui, būgnininkas Chesas Smith’as, grojęs su Johnu Zornu, Marcu Ribotu ir kitais. Bet kur čia džiazas? O gal būtent to „Xiu Xiu“ ir trūksta? Truputėlio muzikinės laisvės…
60/100
BRUCE SPRINGSTEEN
Wrecking Ball
Columbia
2012-03-05
Bruce’as yra Bosas. Ir niekas Amerikoje nedrįstų su tuo ginčytis. Tuo suabejojęs, galėtum užsidirbti į nosį. Pravardę „The Boss“ Bruce’as užsidirbo pelnytai. Turbūt nėra kito tokio amerikiečio atlikėjo. Tokio socialaus, patriotiško, tiek įaugusio į pilką Naujojo Džersio gatvę, apdainuotą iš visų įmanomų kampų. Visa B.Springsteeno kūryba nuo pat 1973 m. yra himnai. Visi tais pačiais pora akordų. Ir žinote ką? Tai visai gražu. Banalu, bet gražu. Jau daugiau nei 40 metų Bosas duoda žmonėms viltį, suteikia pasitikėjimo, paverkia su jais, paguodžia kaip senas ištikimas bičiulis iš gretimo baro. Jokios gelmės, bet jausmas teigiamas. Kas užvis gražiausia, kad šalia visų tų patriotinių, politinių pamfletų atsiranda perlų kaip „Secret Garden“. Bet tik kai Bruce’as akimirkai pamiršta Ameriką. Gaila, tai jis daro retai. Ir nors naujame albume „Wrecking Ball“ to neišgirsite, kai kurie muzikiniai sprendimai gal ir nustebins. Bėda ta, kad, pavyzdžiui, pastaruosiuose Boso albumuose galėdavai tarp tų dviejų akordų himnų rasti tikrai užvedančių gabalų, pulsuojančių gaivališka springstiniška energija, kurios 62 metų tėtušiui galima pavydėti, tačiau „Wrecking Ball“ yra kažkoks nulaižytas, iškvėpintas. Nepaisant airiško folk ar net elektronikos užuominų. Manau, šis albumas patiks tik ištikimiausiam Boso gerbėjui arba besidominčiam JAV socialinėmis ekonominėmis problemomis, apie kurias dainuojama. Žodžiu, amerikiečiui.
40/100
SINÉAD O’CONNOR
How About I Be Me (And You Be You)?
One Little Indian
2012-03-02
Pavasaris atėjo į Airiją. Šit albumą po begalės metų išleido „The Cranberries“ (ir žodį „šit“ čia pavartojau neatsitiktinai). Bet aš jo neapžvelgsiu, yra kai kas įdomesnio iš antrosios lietuvių tėvynės. Atsimenate pliką moterį kunigę, ypač dvasingai dainuojančią „Nothing Compares to you“? Taip, Sinéad O’Connor sugrįžo! Nors klausimas, ar ji buvo dingusi, pastarasis jos albumas pasirodė 2007 m., tad ne taip jau seniai. Bet jei jūs turite susidarę stereotipinį Sinéad įvaizdį, būtinų būtiniausiai perklausykite „How About I Be Me“! Asmeniškai aš turėjau tokį stereotipą, užtat vos nenuvirtau nuo kėdės. Gavau malonų šoką. Kodėl? Štai jums centrinės albumo dainos „Queen of Denmark“ žodžiai: „Atsainiai paminiu, kad primyžau tau į kavą.“ Ir tai tik viena citata. Nekalbant jau apie tai, kad „How About I Be Me“ yra roko albumas plačiausia ir geriausia prasme, su puikiomis aranžuotėmis. Ir vis dėlto albumo esmė – tekstai. Puikūs tekstai, beveik poezija. Tai yra nuoširdžiausia, skaudžiausia, dėl to gražiausia moters išpažintis. Nieko neslepiant, per daug nesirenkant žodžių, nevaidmainiaujant. Apie viską. Ir jei sakysite, kad „Queen of Denmark“ yra ne Sinéad daina (autorystė priklauso Johnui Grantui), tai pasiklausykite „Reason With Me“. Po galais, nekenčiu, kai muzika skirstoma į vyrų ar moterų, bet tai vienas geriausių moters sukurtų albumų, kokius tik esu girdėjęs.
85/100
Rašė: Domantas Razauskas