Žiūrėdama jos filmą šypsosiuosi. Tokia mintis kyla, kai išgirstu režisierės Giedrės Beinoriūtės (35) pavardę. Jei matėte juostas „Gyveno senelis ir bobutė“, „Specialistė“ ar „Sidabrine gerve“ apdovanotą „Balkoną“, suprantate, apie ką aš: apie itin lengvą nuotaiką, tvyrančią režisierės kūriniuose. Bemaišydama cukrų kavos puodelyje vienoje senamiesčio kavinėje galvoju, su kuo dar G.Beinoriūtė man asocijuojasi. Su dokumentika. Naujausias jos filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ būtent toks ir yra. O kiek jame rimtumo, netrukus papasakoja pati pro duris įskubėjusi režisierė.
– Šį pavasarį tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pristatytas jūsų trumpo metro dokumentinis filmas „Specialistė“ apie aklą merginą, studijuojančią garso režisūrą. Rudenį įvyks pilno metro filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ premjera. Ar jį pradėjote filmuoti iš karto po festivalio?
– Pradėjau filmuoti daug anksčiau. Ilgai kūriau – trejus metus.
– Filme – valanda pokalbių su vaikais ir paaugliais. Pavadinimas skamba rimtai, bet, tikiu, kad juosta bus žaisminga, kaip ir kiti jūsų filmai?
– Stengiausi, kad būtų nenuobodus, bet vien žaismingu jo gal nepavadinsi. Sulipdyti pašnekesius su vaikais į vieną filmą man buvo įdomus iššūkis. Dramaturgiją bandžiau tiek matematiškai apskaičiuoti, tiek intuityviai pajusti. Žmogaus kalba yra kaip muzika – vienas kalba greitai, kitas lėtai, vienas daug gestikuliuoja, kitas – mažai. Iš pradžių šnekėjomės apie kasdienius dalykus, paskui temos gilėjo, tapo paslaptingesnės. Tiesa, reikėjo pasistengti, kad įtikinčiau Audrių Kemežį, jog verta tokį filmą filmuoti. Vienas geriausių Lietuvos operatorių, apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“ ir kitais prizais, iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į filmą, kuriame su kamera daug nepasireikši.
– Kokiais argumentais pavyko jį įtikinti?
– Važiavau susitikti su vaikais dar prieš filmavimą ir savo maža kamera užfiksavau pokalbius. Parodžiau juos operatoriui. Jis patikėjo, nes pamatė, kad žmogaus veidas daro ne mažesnį įspūdį nei specialieji efektai, dekoracijos ar sudėtingas filmavimas. Antakių judėjimas, atodūsis, tyla galvojant, ką pasakyti, – visa tai ekrane kuria įdomią istoriją. Šio filmo viena misijų ir yra atkreipti dėmesį į žmogų.
– Į žmogų? Bet juk filme kalbinami vaikai ir paaugliai?
– Taip, jie yra žmonės. Tie, kurie su šia mintimi nesutinka, norėčiau, kad ateitų pažiūrėti filmo.
– Filmo pašnekovai – dvylika vaikų nuo 8 iki 16 metų. Įsivaizduoju, kad jie visi įdomiai šnekantys, mėtantys minčių perlus. Kur juos visus radote?
– Ne visi daug šnekantys, iš kai kurių reikėjo žodį po žodžio traukti. Ieškojau per pažįstamus, kaimynus, mokyklose, būreliuose, dienos centruose – visur. Rengėme atrankas, filmavome, stebėjome, kaip jie prieš kamerą jaučiasi. Kai kuriems nereikia net užduoti klausimų – filosofija liejasi per kraštus. Bet ir tylieji yra įdomūs, jų vienas ištartas žodis paveikia stipriau nei daug šnekančio kalba. Yra tokia mergaitė, apie kurią per bandymus befilmuodama pamaniau, kad nieko nebus. Bet kai peržiūrėjau įrašą, supratau, kad ji be galo įdomi net ir tada, kai galvoja, ką pasakyti. Beje, pamatęs būtent šią mergaitę operatorius A.Kemežys ir sutiko filmuoti.
– Filmas vadinasi „Pokalbiai rimtomis temomis“. Kokios temos yra rimtos?
– Egzistenciniai klausimai. Apie gyvenimą, laisvę, meilę, išsiskyrimą, Dievą, santykius. Filmavau tokį aštuonerių metų berniuką, kuris sako: „Aš dažnai galvoju apie gyvenimo prasmę.“ Jo klausiu: „Kada tu tai darai?“ Sako: „Kai neturiu ką veikt namuose.“
– Jūsų asistentė kartu su informacija apie filmą man atsiuntė ir krūvą žydų kilmės lenkų rašytojo, pedagogo ir gydytojo Januszo Korczako citatų. Kaip jis susijęs su filmu?
– Tiesiogiai jis nesusijęs. J.Korczako minčių prisiskaičiau besirengdama filmuoti. Jis sako, kad mums reikia ne nusileisti iki vaiko lygio bendraujant su juo, o atvirkščiai – pakilti. Vaikas turi kitus supratimo mastelius, kitokia patirtimi vadovaujasi, jo polinkiai ir jausmų žaidimai – kitokie. Mes, suaugusieji, vaikų nepažįstame.
– Ar kurti filmą jus įkvėpė kuri nors J.Korczako knyga?
– Mane įkvėpė Vandos Juknaitės knyga „Tarmės iš tamsos“. Joje pateikti pokalbiai su vaikais. Su šia rašytoja ir konsultavausi kurdama filmą, nes ji jau yra nuėjusi šį kelią.
– Ir kituose jūsų filmuose, kaip „Balkonas“, atsispindi vaikų tema. Kodėl ji jums tokia patraukli?
– Retas menininkas temas renkasi racionaliai. Kodėl vaikai mane traukia, aš nežinau. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įsidarbinau pagalbos vaikams linijoje ir ten išdirbau šešerius metus. Gal tiesiog jie man rūpi?
– O kokia buvo jūsų vaikystė?
– Gera vaikystė buvo. Augau pilnoje gražioje šeimoje, turiu brolį. Neatsimenu, kad dėl manęs būtų buvę problemų. Bet atsimenu keistą ir gilų vienatvės jausmą, kuris užeidavo, net kai buvau visai maža. To jausmo niekad nepamiršiu. Jis neatsirado dėl dėmesio stokos, nes užklupdavo net per bendras atostogas su šeima. Manau, to jausmo prisiminimas man dabar padeda geriau suprasti vaikus.
– Pati vaikystėje mėgdavote rimtomis temomis šnekėti?
– Buvau visiškai nekalbantis vaikas. Siaubingai drovi. Jei tada į mano mokyklą būtų atėjusi filmo kūrybinė grupė ir paklausinėjusi tokių egzistencinių klausimų, kokių vaikams uždaviau aš, tikriausiai nebūčiau nė pusės žodžio ištarusi. (Juokiasi.)
– Bet atsakymus būtumėte sugalvojusi bent mintyse?
– Manau. Rūpėjo man tie egzistenciniai dalykai. Turiu išsaugojusi eilėraštį, kurį parašiau dvylikos metų. Vadinasi jis „Jei būtų žemėje teisybė“.
– Ir kas būtų, jei žemėje būtų teisybė?
– „Tai nebūtų nuskriaustų, nes blogų žmonių yra gausybė ir labai mažai yra gerų.“ (Juokdamasi pacituoja savo eilėraštį.)
– Jūs ir suaugusi rašote eilėraščius, net su aktoriumi Gediminu Storpirščiu esate kartu išleidę eilėraščių knygelę „Laiškai karaliui“. Kam jums reikia poezijos?
– Tai mano terapija. Kai išgyveni svarbius jausmus, norisi juos išreikšti. Paversti juos istorija filme brangu, o sukurti eilėraštį – nieko nekainuojantis ir greitas būdas: vienas, du, trys – ir jausmai išguldyti ant popieriaus, o viduje – sutvarkyti (šypsosi).
– Suaugusieji randa įvairių būdų, kaip nuraminti širdies sopulius, o vaikai? Tai, kad jie taip pat turi rimtų problemų, patyrėte dirbdama pagalbos telefonu linijoje. Dėl kokių bėdų jie kreipdavosi?
– Visų vaikų, paauglių, vyrų ir moterų problemos yra vienodos – santykiai. Santykiai su tos pačios lyties žmonėmis, su kitos lyties, tėvais, mokytojais, draugais. Tai – amžina visų laikų žmonijos problema. Vaikų linija gauna ypač skaudžių laiškų iš paauglių – telefonu tiek nepasako, kiek parašo.
– Patirtis pagalbos linijoje tikriausiai labai padeda kuriant filmus?
– Praverčia ne tik kuriant filmus, bet ir gyvenime.
– Viename interviu sakėte, kad kiekvienas kuriamas filmas jus ko nors pamoko, ugdo kaip asmenybę. Ką jums davė filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“?
– Žiauriai daug, daugiausia iš visų filmų (šypsosi). Juk su tais vaikais kartu vaikščiojau į įvairias pamokas, užsiėmimų būrelius – muzikos, imtynių, lipdymo. Žaidžiau krepšinį, ėjau žvejoti. Viena mergaitė filme yra iš Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, tad ėjau ir į gestų kalbos pamokas. Jos mane tiesiog užbūrė – tai visai kitas pasaulis. Man atrodo, kaip žmogus aš ūgtelėjau, daugiau matau nei anksčiau.
– Pokalbiai su vaikais padeda šviesiau matyti pasaulį?
– Arba tamsiau. Kaip rašė J.Korczekas, „naivu manyti, kad visi vaikai yra geri“. Jie yra visokie, kaip ir suaugę. Vaikai tiesiog padeda pamatyti tikrą pasaulį, tą nuogą tiesą. Pavyzdžiui, kai vaiko paklausi, ar turi būti karas, jis atsako vienareikšmiškai – ne. O suaugusieji ką sako – na taip, karas blogai, bet yra politika, mes turime kovoti, nes ana šalis mums padarė tą ar aną… Prasideda išvedžiojimai.
– O jei augdami neprarastume tų vaikiškų savybių, kaip manote, koks tada būtų mūsų pasaulis?
– Kažkas sakė, jei aštuonerių metų sulaukę žmonės tokie toliau ir liktų, turėtume daug daugiau išradimų bei atradimų. Metams bėgant prarandame kai kuriuos gebėjimus – išmokstame prisitaikyti, prarandame įgimtą smalsumą, nustojame domėtis aplinka. Pastebiu, kad aš pati ir mano bendraamžiai imame vis nuobodžiau gyventi.
– Sakėte, kad vaikystėje buvote drovi, jausmus išliedavote eilėraščiuose. Kaip atsitiko, kad kino kalba tapo pagrindiniu jūsų saviraiškos būdu?
– Aš labiau domėjausi teatru. Maža būdama namuose pasileisdavau plokštelę su įrašyta pasaka ir liepdavau draugėms vaidinti. Vėliau prasidėjo dramos būreliai. Tapti režisiere nusprendžiau kokioje šeštoje klasėje.
– Tai baigusi mokyklą tiesiu taikymu į kino režisūrą ir stojote?
– Taip, nes tais metais teatro režisierių kurso akademijoje nerinko. (Šypsosi.)
– Ačiū Dievui, kad nerinko ir įstojote į filmų režisūrą – juk jums puikiai sekasi. Tiesa, vieną spektaklį teatre režisavote. Tai buvo „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ pastatymas Keistuolių teatre. O vėliau spektaklių nekūrėte. Nebetraukia?
– Perviliojo mane kinas. Iš pradžių į teatrą labiau linkau, nes nesupratau, kaip tie filmai kuriami. Atsimenu, kai akademijoje sumontavau pirmą kino pratimą, pamaniau, kad viename kadre dėžutę norėčiau patraukti į šoną. Bet negalėjau – viskas jau buvo užfiksuota. O teatre keisti galima. Tiesa, po filmų kūrimo buvo neįprasta, kad spektaklio negaliu visiškai valdyti. Aktoriai vieną dieną vaidina vienaip, kitą – kitaip. Spektaklis – tarsi gyvas organizmas ir, deja, ne visada maloniai gyvas (šypsosi). Dėl to negalėdavau žiūrėti savo spektaklių, nes erzindavo, kad ne taip, kaip sugalvojau, suvaidinta.
– Filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ jau sumontuotas. Kada numatyta jo premjera?
– Spalio 11 d. Visus dvylika jame kalbančių ir tylinčių vaikų pakviesiu. Tikiuosi, ateis. (Šypsosi.)
– Kaip manote, ar dokumentinis filmas turi ateitį kino teatre, ar vis dėlto tai labiau per televizorių žiūrėti tinkamas žanras?
– Dokumentika gali būti žiūrima didžiuosiuose ekranuose. Tai rodo užsienio šalių pavyzdžiai. Dokumentinis kinas pasaulyje keičiasi, įgauna vaidybinio filmo bruožų. Vis daugiau žmonių eina jo žiūrėti į kino teatrus. Pavyzdžiui, mano draugai suomiai sukūrė dokumentinį filmą „Pankų sindromas“ apie pankroko grupę, kurios visi nariai turi Dauno sindromą. Jo premjera vienu metu vyko 45-iuose kino teatruose visoje Suomijoje. O Lietuvoje situacija kiek kitokia. Didieji kino teatrai kūrėjams sako: niekas neina į tuos jūsų dokumentinius filmus. Bet pažiūrėkite, kada jie seansus daro – 16 val. darbo dienomis. Tai kaip galima tikėtis, kad ateis žmonių?
– Kodėl dokumentiniai filmai reikalingi?
– Gal ir nuvalkiota citata, bet gerai atsakys į klausimą: dokumentinis kinas yra tautos nuotraukų albumas. Jame – tikri žmonės, tikros istorijos. Per dokumentinį filmą susipažįsti su pasauliu ir ta pažintis tave taip pat keičia, padeda susimąstyti apie tam tikrus dalykus. Man atrodo, šiame fikcijų, reklamų, sumodeliuotų, fotošopintų vaizdų pasaulyje tai vis dar labai aktualu. Aš pati esu dokumentikos hypersuperfanė. (Šypsosi.)
Rašė: Aura Mykolaitytė
Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir asmeninio archyvo