Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotrauka: syrtha
Ne šiaip sau 22 metų muzikos enigmos, šiuo metu pasaulyje itin aktualaus kūrėjo Nicolo Jaaro paklausiau apie tai, kas būna taip gražu, kad net baugina. Jo paties muzika tokia. Tokia ypatinga, neapčiuopiama, jog kartais nenori, kad kas nors aptiktų tave jos klausant, nes tai per daug intymu, per daug tvinkčioja, ir nežinai, ar tu esi vertas šio muzikanto, ar tavo vidinės ausies kalibras atitinkamas. Atidaręs „Lofto“ sezoną dviejų valandų pasirodymu, trečią valandą nakties Nicolas buvo atviras ir tikras kaip muzika. Vis slopstančiu balsu kalbėjo apie vidines erdves. Pasilikite ir jūs pokalbiui laiko bei erdvės.
– Skaitant įvairius tavo interviu, susidarė įspūdis, kad kalbėti apie Muziką tau yra tarsi ir sunkiausia. Ar tai tas atvejis, kai „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“?
– Kai žmogus negali kalbėti, susikuria Erdvė, kosminis laukas (angl. – Space). Ten platu ir gausu. Ir tada lengviau žmogui veikti – nelabai daug ką kosmose pasakysi. Tai man labai padeda kuriant – kai sunku kalbėti, tam tikra prasme padaryti tampa lengviau.
– Ar tau pavyko rasti atsakymą į klausimą, kodėl būtent Muzika yra ta meno rūšis, kurią žmonės prisileidžia dažniausiai?
– Turiu du atsakymus. Jei tiesa yra tai, kad viskas, kas yra, sudaryta iš tam tikrų virpesių ir dažnių, tai Muzika yra pati gryniausia forma, kuria galime tai išreikšti, kuria galime susisiekti pačiu aukščiausiu laipsniu – naudodami virpesius. (Staiga vienas po kito nukrinta du už Nicolo nugaros kabėję jo koncerto plakatai. „Virpesiai“, – sako jis.) Kitas, šiek tiek mažiau kosminis atsakymas – kad Muzikai nereikia paaiškinimo. Kai klausai to, kas tau patinka, tu neturi savo sielai ko nors paaiškinti. Jei tave muzika paliečia, tu nežinai, kodėl. Aš nežinau, kodėl „Pink Floyd“ albumas „Echoes“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų dalykų, aš net neįsivaizduoju. Deivas (gitaristas Deivas Harringtonas, su kuriuo Nicolas turi projektą „Darkside“ – aut. past.) ir aš mėgstame tuos pačius kūrinius, ir aš nežinau, ar tai todėl, kad mes abu dar esame vaikai, ar todėl, kad užaugome Niujorke, ar tai daug giliau. Galbūt, pavyzdžiui, tai dėl panašaus mūsų abiejų Stokos suvokimo – ta pati muzika mums atliepia ilgesį kažko, ko neturime.
– Dauguma tavo kūrinių yra labai geismingi, intymūs. Ar libido laikai kūrybos varomąja jėga?
– Libido virsta į troškimą, kuris virsta į galią, intensyvumą, kuris pavirsta į dar ką nors. Tai šis tas didesnio, ties libido viskas nesustoja, bet atsakymas yra taip – libido yra kažko didelio pradžia. Tai nebūtinai susiję su seksu ar kūnais. Bet tai labai sunkus klausimas, nes yra vienas esmingiausių.
– Ko muzikoje negali padaryti, bet tikrai labai norėtum?
– Labai sunku kurti muziką, kuri atitinka mano vidų. Sunku pasiekti tą aukščiausio rango skaidrumą. Tu nori ką nors pasakyti, bet žodžių trūksta. Muzikos virpesiai tobuli, o vis tiek nežinai, kaip juos suformuoti taip, kad išsamiai nusakytum, ką jauti. Tačiau būtent tai kelia didžiausią jaudulį.
– Klausydama tavo pasirodymo galvojau, iš kur, po velniais, tu gauni išteklių tokiai gražiai muzikai. Bet tada pamaniau, gal ne „po velniais“, o kur „šioj žemėj“ tu visa tai randi. Žemė ar Pragaras tave maitina?
– Žemė ar Pragaras? Ačiū, labai gražus klausimas. (Pauzė – aut. past.) Kai kūrybiniai impulsai bando ateiti iš šio Pasaulio, galiausiai vis tiek ateina iš Pragaro. Nors, kita vertus, visuomenėje įsigalėjusi nuostata, kad ryškūs, gilūs, intensyvūs jausmai ateina iš Pragaro, bet taip nėra. Tai tiesiog energija. Gali ją panaudoti, kad ką nors nudobtum, arba gali sukurti „Imagine“ kaip Johnas Lennonas padarė. Kartais manome, kad tai, ką laikome pragaru, neturi nieko bendra su žemiškuoju pasauliu, nors žemės reikalų nebijome pavadinti pragariškais. Šią pynę labai sunku suvokti, bet gal tai ir yra esmė. Per klaidas ir intuiciją tu galiausiai vis tiek ką nors išsiaiškini. Kai mes su Deivu kuriame muziką, visada sakome, kad pirmas dublis – geriausias dublis, nes tai, kas ateina iš tavęs pirmiausia, visada turi šį tą, ko nė vienas kitas bandymas nebeturės. Ir tai kaip susiję su Žeme, Dangumi ir Pragaru.
– Tu studijavai lyginamąją literatūrą, rašai tekstus dainoms. Ar yra koks nors žodis, kuris bet kuriame kontekste iškart su tavimi surezonuoja, tave pakylėja?
– Yra. Tai Neapibrėžtumas ir Stoka. („Indeterminacy“ (neapibrėžtumas) yra ir muzikos kryptis. Vienas jos atstovų Johnas Cage’as – aut. past.)
– Kokia prasme paskelbei, kad „Space is Only Noise“ („Erdvė yra triukšmas“ – taip vadinasi pirmasis Nicolo albumas)?
– (Ilga pauzė.) Keliomis prasmėmis. Kaip minėjau, teko daug skaityti apie tai, kad viskas yra virpesiai, garso dažniai, ir, kai pagalvoji, mūsų žemė, mūsų gyvenamoji erdvė yra triukšmas, ji nuolat ūžia. Tad jei jaučiame ką nors, mūsų jausmai kyla iš to pasaulio triukšmo, iš daiktų, žmonių intonacijų. Bet aš dar pridėjau, kad „Ervė yra triukšmas, jei gali tai suprasti“. Pavadinimo dalys yra atskirtos prasmingai, tai skelbimas. Šį pavadinimą aš susapnavau. Atsibudęs žinojau frazę „erdvė yra tiukšmas“. Negalėjau suprasti, ką tiksliai ji man reiškia, tik žinojau, kad tai kažkaip susiję su mano tėvu, su buvusiomis merginomis, su tuo, ką manau apie ateivius, su viskuo.
– Visi tavo kūrinių pavadinimai ypatingi. Ar turėtume į juos kreipti dėmesį, ar tau svarbu žodžiai?
– Taip, žodžiai man svarbūs. O, koks čia didelis pareiškimas. Jei jau visai atvirai, aš vis dar bandau suprasti, ką noriu pasakyti žodžiais. Ką noriu pasakyti garsais, aš žinau, esu dėl to absoliučiai užtikrintas, bet dėl žodžių man dar neaišku.
– Ar buvai kada atsidūręs šalia tokio galingo, gražaus dalyko, kad šalia būti buvo net nejauku, bauginama?
– Deivas ir Vilas (Vilas Epsteinas, Nikolo gyvos grupės saksofonininkas –aut. past.). Ir dar vienas žmogus – J.Cage’as. Ne tik dėl muzikos, bet ir jo tekstai tiesiog perskrodžia. Ir aš niekad jau nebegalėsiu padaryti to, ką padarė jis. Mes niekad negalėsime padaryti to, ką padarė Marcelis Duchamp’as, ką padarė „The Beatles“, ir tai bauginama. Tai mane liūdina, man kelia nerimą.
– Bet gal vieną dieną kas nors pasakys, kad negali padaryti to, ką padarė N.Jaaras?
– Ne. Tai skiriasi. Jie buvo pradžia šio to visai naujo. Tai, ką mes dabar kuriame, jau yra nustatytame maršrute. Ir tai supratus kurti tampa labai sunku.
– Kas tau yra N.Jaaras?
– Tai pats skausmingiausias klausimas, kurio galiu savęs klausti. Man nelabai sveika tai daryti. Esu geresnis kaip žmogus, kaip kūrėjas, kai apie tai negalvoju (tyliu balsu – aut. past.).
– Daug modernių atlikėjų labai skiriasi savo gyvuose pasirodymuose. Tu – ne taip. Ar sąmoningai taip darai?
– Taip manai? Gerai. Pats neturiu galios spręsti. Šįvakar aš jau buvau arčiau savęs, o kartais nepavyksta ir tai skausminga.
– Studijuojant tau teko pažinti galybę kultūrų, istoriją. Ar yra momentas praeityje, kur norėtum save aptikti?
– Ne. Tik ateityje. Kad ir kaip praeitis gąsdina savo didybe, pasiekimais, kad ir kaip tavo suvokimas neaprėpia, kaip išvis kai kurie dalykai buvo įmanomi, bet įkvepia mane vis dėlto ne tai, kas jau buvo, bet tai, kas dar gali nutikti.
– Tu nemažai kalbi apie blogąją klubinės kultūros, šokių muzikos pusę, sakai, kad tokie tavo kūriniai kaip „El Bandido“, „Mi Mujer“ tiesiog turėjo būti sukurti, kad kam nors pradėtum rūpėti, bet pats jų neliaupsini. Bet juk vis tiek juos sukūrei tu. Ar yra taip paprasta – tiesiog išsirenki vieną iš savo vidinių šaltinių ir sukuri kokio nori pobūdžio kūrinį?
– Šie du kūriniai ir dar „Time for Us“ buvo sukurti tokiu laiku, kurio tam tikra prasme dabar sau pavydžiu. Daugelio savo gyvenimo momentų nemėgstu, bet tų laikų pavydžiu. Tai metas, kai galėjau sau pasakyti, kad gyvenimas yra juokas ir kad gyvenimas gali būti labai lengvas, kad jis gali būti… labai kvailas, bet kartu labai svarbus. Ir tokiu laiku buvo parašyti šie kūriniai, todėl džiaugiuosi, kad juos sukūriau, kad jie labiausiai klausomi „Youtube“. Bet, sakykime, „El Bandido“ aš sukūriau, kad prajuokinčiau savo mamą. Ji gamino virtuvėje, o aš vaipiausi kubietišku akcentu: „Te acordaste de mi“, kaip jį tariu dainoje, nėra mano ispanų kalbos tarimas, aš juk čilietis. Tad šis kūrinys buvo pokštas, bet pamokė mane apie laisvę kuriant. Tu negali galvoti „O, tai lėkšta“, tu tiesiog turi DARYTI.
– Ruošdamasi mūsų pokalbiui, pamačiau, kad ne per labiausiai mėgti interviu. Bet kai turi juos duoti, kokią prasmę tam priskiri?
– Šiuo atveju man keblu atsakyti, ką iš tikrųjų galvoju, todėl, kad tai lengvai gali būti palaikyta pretenzingumu, arogancija. Turiu didelę ydą, nes kalbėdamas mėgstu didelius pareiškimus. Didelius ne svarbumo atžvilgiu, bet atvirumo diskusijai. Klausinėjamas noriu atsakyti tiesą, bet rašytine forma tai dažnai atrodo arogantiška. Žinoma, kuriant muziką bent šlakelis arogancijos, narciziškumo yra būtinas, tu turi mėgti tai, ką darai, tuo didžiuotis. Turbūt tie pasakomi dalykai atrodo pretenzingi, dideli, nes jie nusako vidinę įtampą. Aš neįsivaizduoju, kodėl ji tokia didelė… Man skaudu, kad bandymas nusakyti tuos intensyvius vidinius jausmus būna palaikomas arogancija, todėl ir nemėgstu interviu.
– Ar nutuoki apie savo muzikos įtaką ir poveikį – žmonėms ir muzikos pramonei?
– Ne.
– Kokios erdvės tave įkvepia?
– Kuo daugiau galvoju apie erdves, pastebiu, kad mano suvokime jos jau pasenusių versijų. Anksčiau galvojau apie erdves architektūrine prasme, bet palengva pradedu suprasti, kad reikia kalbėti apie erdves, kurias žmonės sukuria būdami jose. Tad mane įkvepia žmogaus pildomos erdvės. Aš klaidingai laikiau erdvę objektų sankaupa. Erdvė yra jausmai.