„O tu išjunk televizorių, tą televizorių“, – prieš daug metų Sigito Gedos žodžiais ragino Vytauto Kernagio „Dainos teatras“. Šiais laikais būtų galima perfrazuoti: „O tu išjunk televizorių ir feisbuką…“
Ar kada nors skaičiavote, kiek laiko praleidžiate prie televizoriaus? O feisbuke? Aš irgi neskaičiavau. Bet bent jau mano aritmetika paprasta: jeigu vakarą leidžiu namuose, televizorių įsijungiu vos įžengusi pro duris, o išjungiu tik eidama miegoti. Lygiai taip pat net negalvodama spaudžiu kompiuterio mygtuką „On“. Na, ką veikiu prie kompiuterio, turbūt nereikia pasakoti: feisbukas, skaipas, įvairūs naujienų portalai…
Šių dviejų priklausomybių dvikovoje laimi, žinoma, jo didenybė internetas, nes televizija dažniausiai atlieka foninės muzikos vaidmenį. Komercinius kanalus žiūriu ypač saikingai, nes supykina vien nuo visokių pletkų laidų anonsų, už kurių užkliūva ausis, kai per reklamines minutes bėgioju per kanalus. Eugenijų Ostapenką grasina nužudyti, Minedui Vitalija Katunskytė nesumokėjo už koncertą. WTF?! Ar tikrai be šios informacijos mes negalime gyventi? Kartais atrodo, kad tokių laidų prodiuseriai gyvena paraleliniame pasaulyje, kur mėgina apgyvendinti ir tave. Tu tarsi košmare mėgini pabėgti iš jo, bet kūnas tavęs neklauso. Šį reiškinį labai taikliai savo „TV dainoje“ apibūdino Andrius Mamontovas: „Tu bandai surasti viltį informacijos sraute. Aš norėčiau juos išjungti, nes jie užknisa mane! Nesvarbu, kur tu pabėgsi, jie vis tiek suras tave. Jų mintis kartos kiekvienas, ką sutiksi kelyje.“
Paklausite, ką aš žiūriu? Dažniausiai nacionalinį kanalą su nesibaigiančiais „Seniu“ ir „Komisaru Reksu“, su retai besišypsančia Rita Miliūte, su išmintinguoju Algimantu Čekuoliu, su išmaniuoju Andriumi Tapinu. Dar mielai pažiūrėčiau ir daugiau laidų, bet, kaip jau įprasta pas mus, įdomūs dalykai rodomi visiškai neparankiu laiku – šeštadienio, sekmadienio rytais, kuriuos mes, daugiau ar mažiau jauni miestiečiai, linkę išnaudoti kitiems tikslams. Trumpiau tariant, žiūrėdama nacionalinį kanalą bent jau nesijaučiu kvailinama. Tik šiek tiek pensininkė…
Taigi, nesu iš tų kraštutinių, kurie teigia, kad televizija (ypač ta, lietuviškoji) yra absoliutus blogis, ir dievagojasi, kad jos nežiūri. Beje, ar pastebėjote, kad taip sakyti yra naujausias mados klyksmas? Lygiai taip pat išskirtinai jaučiasi ir tie, kurie iki šiol neprisiregistravo feisbuke.
Taip, teisingai supratote, požiūris irgi gali būti madingas arba ne. Bet ar būtina vaikytis madų?
Pasak vienos mūsų herojų jaunos dizainerės Birutės Simokaitytės, Lietuvoje gal net ir per daug dėmesio skiriama madai. Tiesa, mada daugiausia domisi jauni žmonės, iš kurių didelio verslo nepadarysi.
Joms pritaria ir labiau patyręs dizaineris Robertas Kalinkinas, spalį pakviesiantis į grandiozinį savo rudens-žiemos kolekcijos pristatymą „Siemens“ arenoje. „Viską darau savo rankomis, pagalbos neprašau, pagyrų, pripažinimo ir liaupsių taip pat“, – sako žinomas dizaineris.
Dokumentikos hipersuperfanė Giedrė Beinoriūtė taip pat kalba tik rimtai – jau spalį įvyks jos dokumentinio filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ premjera. Beje, filme rimtas temas gvildena ne suaugusieji, o vaikai.
Turime ir vieną nelabai rimtą straipsnį. Mūsų bendraautorė Agnė dalijasi patarimais, kurie iš kaimo atvažiavusiam studentui padės greičiau prisijaukinti miestą.
Turime ir porą išskirtinių interviu. Vienas jų itin šviežias: su ką tik Lietuvoje koncertavusiu Nicolu Jaaru mūsų Tautė kalbėjosi iš karto po koncerto „Lofte“. Jai teko sutrumpinti miego valandas, kad muzikanto mintys jus pasiektų nevėluodamos.
Nevėluokite niekur ir jūs, nors šaltuoju metų laiku atsikelti iš lovos reikia ypatingų pastangų. Šilto rugsėjo ir iki pasimatymo (tiksliau, pasiskaitymo) kitą mėnesį!