Žmogų iš kaimo ištraukti galima, bet kaimo* iš žmogaus… Įmanoma, tačiau tam reikia laiko ir kantrybės. Pirmiausia, kantrybės miestiečiams, kurie rugsėjį turėtų nesinervinti matydami dar vieną automobilį, niekaip neįvažiuojantį į žiedą, arba savo mėgstamame bare išvydę kaip niekada daug nepažįstamų jaunų veidų, smalsiai (o kartais ir įžūliai) tyrinėjančių aplinką. Juk kaimiečiams reikia laiko pažinti ir prisijaukinti miestą.
Rugsėjis mieste – transporto spūsčių ir žmonių grūsčių metas. Visi baigia atostogauti, miestas prisipildo naujų gyventojų. Vasarą po miestą žioplinėja lenkų turistai, bet šie bent su žemėlapiais. Na, o ką tik į Vilnių studentauti (arba mokytis) atvykusiam kaimiečiui žemėlapis – ne unoras. Todėl jis į artimiausią knygyną nuo universiteto lėtai pėdina aplinkiniu keliu, su nuostaba akyse dairydamasis aplinkui.
Manau, pagrindinėse Vilniaus gatvėse laikas įvesti Londono metro taisyklę – stovėkite, eikite, važiuokite dešine puse ir užleiskite bei nestabdykite eismo judantiems kaire eismo juosta. Taip tikri miestiečiai galės bėgti, mėgindami įtilpti į savo įtemptus grafikus, na, o kaimietukai galės be vargo apžiūrinėti didingus miesto pastatus ir nematytas vitrinas.
Gariūnams – ne!
Miesto gatvė – tai aukštosios mados podiumas. Atminkite paprastą taisyklę – viskas, kas per ilga, šiame mieste draudžiama: ilgi, į save besiriečiantys marginti nagučiai, dirbtinai ilgos blakstienos, pailginti plaukai. Taip pat atsargiai derinant spalvas – ataugusios tamsios šaknys, juodos sruogos baltuose plaukuose ir raudoni plaukų galiukai taip pat draudžiami. Nesidžiaukite ir tuo, kad atsikraustėte arčiau Gariūnų turgaus. Galbūt pasakysime naujieną, tačiau „Versačera“ nėra prekės ženklas. Geriau pasirauskite mamos ar močiutės kraičio skrynioje – gal rasite įmantraus rašto vilnones kojines ar gintarinius karolius. Ir pinigo sutaupysite, ir atrodysite originaliai. O jeigu mokate siūti, megzti ir adyti, iki dizainerio karjeros – tik vienas žingsnis.
Miestas – tai beribės galimybės. Ir kalbame mes ne apie galimybes sutikti svajonių vaikiną ar merginą, filmuotis seriale (bare susipažinus su žinomu prodiuseriu) ar patekti į žurnalą. Išgaravus pirmajai tėvelių dotacijai, gyventi irgi galima. Norite nemokamai žiūrėti filmus ar spektaklius? Savanoriaukite, štai kur tikrosios miesto galimybės. Taip ne tik įgysite patirties, bet ir užmegsite kontaktų („kontaktai, kontaktai, kontaktai“ – tai ištrauka iš miestiečio maldelės) bei prisidėsite prie kultūros klestėjimo. Na, tikriausiai valydami grindis po festivalio uždarymo vakarėlio jausitės kaip išnaudojami vergai, o ne kultūros veikėjai, bet tai tik šalutinis efektas. Tačiau pranašumų daugiau – juk savanoriaujant dažnai tenka ir prie žvaigždžių prisiliesti – ne TŲ iš TV3, bet labiau TŲ iš LRT Kultūros.
Pramogų sostinė yra ne Ozo gatvėje! Kuo greičiau tai suprasite, tuo greičiau tapsite bent kiek panašus į miestietį. Stenkitės neišeiti iš senamiesčio zonos, nesidomėkite, kas vyksta Karoliniškėse ar Lazdynuose, piktinkitės, kai per miesto šventę ar mugę sunku pereiti gatvę, bumbėkite, kad padavėja vėl jums nenusišypsojo, apšaukite einančius dviračių taku, o gamta mėgaukitės nusėdėtame žolės lopinėlyje prie Baltojo tilto. Venkite prekybos centrų – mieste kiekvienas dalykas turi savo parduotuvėlę (mažybinis žodelis parinktas neatsitiktinai): bandelė – kepyklėlę, višta – krautuvėlę, ir pienas greitai bus perkamas boutiq‘ėlyje (skamba panašiai kaip „butelėlis“).
Nežiopsok į įžymybes
Pirmasis jūsų priskyrimas socialinei klasei įvyksta universitete (miestiečių daug anksčiau – jūs iš Liubertukų ar Salamos?). Tad jūsų lankytinos vietos ir net apranga turi atitikti socialinės klasės kanonus. ISM’čikai nesusitikinėja su TVM’čikėmis, bet jie visi asimiliuojasi pagal brandinius drabužius ir prabangius automobilius. Preparty vyksta „In Vino“, o kadangi toliau niekur nebepaeitų su savo raudonpadžiais, tad stovi eilėje prie „Absento fėjų“. Jeigu įstojote į MRU, lankysitės Panterose, „Niño“ ir Paparaciuose. Istorikai, fizikai ir būsimieji geek’ai,gali būti, nesilankys niekur. Filologės eis visur. Na, o VU žurnalistai, teisininkai, viešųjų ryšių specialistai ir visokio plauko rinkodaros specialistai rinksis the vieta: „The Room“, „Studio 9“ ir visa kita, prie ko pridėjus the gerai skamba.
Norėdami greičiau tapti miestiečiais, turėsite nustot žiopsoti. Taip, šiame mieste gyvena Seimo nariai, televizijos laidų vedėjai. Pamatę iš televizijos ekrano pažįstamą veidą, nesikreipkite į jį serialo herojaus vardu. Dar atminkite, kad dainininkai nėra pageidavimų koncerto dalyviai, tad neužsakinėkite dainų, sutikę juos prie baro. Prekybos centre nežvilgčiokite į šokių projekto dalyvio pirkinių krepšelį, nes jis irgi žmogus. Aukščiausias miestiečio ciniškumo (jis privalomas šiose betoninėse džiunglėse) laipsnis – apsimesti, kad nė nepastebi šalia stovinčio dvimetrinio krepšininko.
Būtent pagal žmogaus ciniškumo laipsnį galima spręsti, kiek metų šis gyvena didmiestyje. Tik ką atvažiavę labai mieli, besidžiaugiantys smulkmenomis, aikčiojantys ir nuolat viskuo besižavintys. Vėliau prie daug ko priprantama: Katedra nebeatrodo tokia didelė, o festivaliai (bene kas mėnesį vykstantys skirtingose teatrų ar koncertų erdvėse) ne tokie ir įdomūs. Norėdami greičiau prisitaikyti prie miesto, būkite sąmojingesnis už aplinkinius, niekada neparodykite savo silpnybių, maskuokite savo nuoširdumą storu pudros sluoksniu (nes nuoširdumui šiame mieste vietos nėra).
Kaimą iš žmogaus ištraukti galima, tai įrodė ne vienas iškilus asmuo, nesvarbu, ar iš Prienų, Druskininkų, Radviliškio, Šiaulių, Panevėžio būtų kilęs – juk visi mes nuo tos pačios žagrės… Kantrybės mums visiems vieni su kitais. Rugsėjis nepastebimai praeis, o po jo viskas bus geriau.
* Kaimas – tai ne tik gyvenamosios vietos pavadinimas, bet ir gyvenimo būdas. Kaip jogas, hipsteris, taip ir kaimietis.
Kuo kaimietis pranašesnis už miestietį:
Jis turi ekologiškų daržovių iš savo daržo, kurias miestietis brangiai perka Užupio turgelyje.
Jis turi močiutės uogienės, už kurias miestietis permoka a la natūralių produktų krautuvėlėse.
Jis reguliariai grįžta į gimtinę, kur pailsi nuo triukšmo ir užteršto oro, kitaip nei piktas ir ciniškas miestietis, kuris galų gale supranta, kad gyvenimas nuosavame lofte nėra jau toks ir fun.
Jis pigiai apsiperka second hand’e savo gimtajame mieste arba moka naudotis siuvamąja. Miestietis greičiausiai pramiegojo darbų pamokas, tad dabar yra priklausomas nuo dizainerių.
Jis taupo pinigus, tad vaikšto pėsčiomis, kaip įprato gyvendamas savo Kybartuose, Zarinkiškyje ar pan. Miestietis mieliau remia sporto klubus.
Miesto terminų žodynėlis (pagalba naujokams):
Vintažinė – brangi pigių drabužių parduotuvė.
Vyninė – tiesiog baras, kuriame net nebūtina gerti vyną.
Raw maistas – tai beveik tas pats, kai iš alkio nebesulaukiate, kol išvirs makaronai, ir valgote juos pusžalius.
VIP – žmonės, mokantys pozuoti fotografams su nemokamo vyno taure rankoje.
Rašė: Agnė Tuskevičiūtė
Nuotrauka: BFL