Rugsėjo klausykla

YEASAYER

Fragrant World

Secretly Canadian

2012-08-20

Puiki grupė, kuri nemoka išlaikyti vientisumo. Arba, reikėtų sakyti, nemokėjo. „Yeasayer“ sugeba į vieną albumą įdėti keletą tikrai puikių „gabaliukų“ („2080“, „Tightrope“, „Madder Red“, „O.N.E.“) ir čia pat įvanoti ką nors tragiško… Rodos, naujajame albume „Fragrant World“ yra viskas kitaip. Jis vientisas. Tik klausimas, ar tai išėjo į naudą… Prasti kūriniai ankstesniuose brukliniečių albumuose („All Hour Cymbals“ ir „Odd Blood“) išryškindavo tikruosius perlus. O čia viskas atrodo gana vienoda ir blanku. Ne blogai, bet pilka. Tai vis dar tie patys sintezatoriniai „Yeasayer“. Jei indie-pop scena būtų lenktynių trasa, „Yeasayer“, be jokios abejonės, būtų vieni pirmaujančių. Tačiau pirmaujantiems keliami aukštesni tikslai, pirmaujantys kuria didesnius lūkesčius. Naujas albumas vis dėlto verčia ilgėtis senųjų, ne tokių vientisų „Yeasayer“. Kai garsas buvo spontaniškesnis, gaivališkesnis, kai grupė buvo kažkas tarp „TV on the Radio“ ir „Animal Collective“, kai apie ją dar sakydavo techno-hippie. Dabar stilistinis spektras gerokai siauresnis, nors harmoniškai grupė bando sudėtingesnius dalykus. Būtų galima pasakyti: stilius – siauras, geografija – plati. Bėda ta, kad „Yeasayer“ visų pirma yra jų stilius… Dabar tai tėra aukštos kokybės kūriniai jūsų grotuvo „shuffle“ režimui.

60/100

 BLUR

Parklive

EMI, Parlophone

2012-08-20

Visus 2012 m. grupė, kurios pristatyti niekam tikrai nereikia, tąsė savo gerbėjams (tarp jų yra ir šių eilučių autorius) nervus. Iš pradžių jie paskelbė, kad Londono olimpinių žaidynių uždarymo proga Haid parke būsiantis koncertas bus paskutinis „Blur“ pasirodymas ir grupės istorija tuo baigsis amžiams. Vėliau grupės lyderis Damonas Albarnas lyg ir persigalvojo: „Ai, vieną dieną man atrodo vienaip, kitą – kitaip…“ Ir grupė išleido porą naujų singlų. Visi ėmė laukti naujo albumo. „Blur“ neneigė, kad tokį įrašinėja. Bet galiausiai pranešė, kad jokio albumo, matyt, nebus, bus tik paskiri kūriniai. Na, kaip taip galima? Didingas koncertas Londone praėjo ir vėl buvo viešai paskelbta, kad tai, ką ten išgirdo susirinkę gerbėjai, yra paskutinis „Blur“ atodūsis. Bet ar galima tuo tikėti? Jei taip, tada dvigubas albumas „Parklive“, kuriame sudėtas visas minėtas koncertas su senais hitais ir naujais kūriniais, yra paskutinis grupės diskografijoje. Jei ne, tuomet „Parklive“ galima vadinti gudriu reklamos triuku, po kurio gali būti: „Na taip, dėl jūsų mes vis dėlto persigalvojome…“ Reklamos triukas ar ne, bet albumas vertas kiekvieno, kas kažkada šokdavo pagal „Girls and Boys“ ar „Country House“, lentynos. Vertas ir tų, kurie jau girdėjo „Under the Westway“. Net jei tai ir „Blur“ galas, visada galėsime gėrėtis pasakiškai įvairia D.Albarno veikla nuo „Gorillaz“ iki „The Good, the Bad and the Queen“.

85/100

BLOC PARTY

Four

Frenchkiss

2012-08-20

Londoniečiais „Bloc Party“ susidomėjau išgirdęs antrąjį jų albumą „A Weekend in the City“. Vėliau perklausiau pirmąjį „Silent Alarm“ ir šių dviejų albumų ilgai negalėjau išmesti iš ausinuko. Tai buvo šis tas nauja, gaivu, šviežia. Post-punk revival, alternative dance, galima vadinti kaip nori, bet už šių pavadinimų slėpėsi kai kas galinga ir gaivališka. Su trečiuoju albumu „Intimacy“ kai kas pasikeitė. Kai „Radiohead“, bėgdami nuo savo stiliaus, kurį visi ėmė kopijuoti, pasinėrė į elektroninius eksperimentus, jie atrado tokį savitą skambesį, kad tie eksperimentai netruko tapti grupės vizitine kortele. Tačiau kai dėl nežinomos priežasties į eksperimentus pasinėrė „Bloc Party“… Atsiradęs aštrus industrial prieskonis viską ėmė gadinti. Vyliausi, kad pažais ir nustos, grįš prie savo romantiškos, kiek paaugliškos rezignacijos, gitarinio skambesio. Deja. Klausantis naujo, ketvirto, albumo „Four“ (ak, koks išmoningas pavadinimas…), grupė prašosi būti palyginta su atletu, kuris kažkada viršydavo rekordus, o dabar niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jo kūnas jį išduoda, nors puikiai tai supranta… Jis perka naujus bėgimo batelius, bando naują dopingą, bet juk ne tai bėgiko jėga. Maža to, po „Intimacy“ dar galėjai matyti kryptį, kuria eina „Bloc Party“, o „Four“ palieka tik padrikumo įspūdį. Su tolimais žavios praeities atspindžiais.

40/100

DEAD CAN DANCE

Anastasis

PIAS Recordings

2012-08-09

Tie, kurie kliedi nuo „Sigur Rós“, dažnai pamiršta, kad ši (gera, nesiginčiju) grupė tik meistriškai kartoja tai, kas jau buvo sukurta tokių legendų kaip „Cocteau twins“ ar „Dead Can Dance“ . Kai pamačiau, kad ši įstabi, fantastiška australų grupė išleido naują albumą, negalėjau patikėti. Nes pastarasis „Dead Can Dance“ albumas pasirodė… 1996-aisiais! Tada išėjo „Spiritchaser“ ir buvo paskelbta, kad vienas įstabiausių kūrėjų duetų per visą muzikos istoriją išsiskiria. Lisa Gerrard nuėjo savo keliais, Brendanas Perry – savo. Ir štai jie vėl kartu! Ir dar kaip! Sunku rašyti apie naują albumą „Anastasis“… Sunku rašyti, nes albumas užima kvapą. Visada baisu, kai grupė sugrįžta po daugelio metų tylos. Dabar galiu atsakingai pareikšti, galite man nukirsti, ką tik norite, bet tai stačiai nerealus darbas! Pilnas kūrinių, kuriuos norisi sukti vėl ir vėl, tik jiems pasibaigus. O kai jie sugula į vientisą albumą… Begalės pačių įvairiausių instrumentų (nuo afrikietiškų mušamųjų iki hang-drum, nuo galingų styginių orkestrų iki elektronikos), tačiau niekas neperkrauta, tobulai aranžuota, užpildyta ir kartu minimalu. Aišku, seni geri „Dead Can Dance“ aidai ir erdvės taip pat niekur nedingo. Klausant, susidaro įspūdis (dabar kiek perlenksiu!), kad visi kiti panašaus stiliaus kūrėjai nuo1996 m. tik žaidė muziką, o štai išlindo tie, kurie ją visą tą laiką kūrė.

90/100

ANTONY AND THE JOHNSONS

Cut the World

Secretly Canadian

2012-08-07

 

Žinau, kad šios grupės gerbėjų yra daug. Daug mano bičiulių vis primena, „na kodėl tau nepatinka Antanas ir Džonsonai? Juk gerai…“ Gerai. Bet mano santykis su šia grupe visada buvo rezervuotas. Ir tikrai ne dėl vokalo. Būdamas tokių grupių kaip „Yes“ gerbėjas, nesu joks -obas, ar -istas. Ir tikrai kažkas šioje grupėje (toliau ji ATATJ) yra tokio… Ir būtent tas „tokio“, kuris žavi daugumą, mane atstumia. Todėl naują tikro garso albumą klausiau stengdamasis išlaikyti distanciją. Ir išties, be gražios muzikos, melodijų, retkarčiais labiau tinkančių filmų garso takeliams (titulinis kūrinys toks ir yra), ATATJ dainuoja socialinėmis temomis, o tai kartais tiesiog žudo. Įstoja styginiai, ir staiga Anthony Hegarty (o jis ir yra ATATJ) uždainuoja apie mėnulį, menstruacijas, moteris ir „kaip čia viskas neteisingai istorijoje sudėliota“. Jis, matai, dabar atsisakys krikšto. Štai kas erzina. Ir štai kas patinka nuolatinę dievišką neteisybę mūsų apgailėtiname sociume reginčioms mažumoms, kurios jau seniai nėra mažumos. Nepaisant to, melodijos išties gražios. Ir viskas gyvai. Minimalios orkestrinės aranžuotės ir vibruojantis Anthony vokalas… Kaip visada. Beje, klausant „Cut the World“, kurio jau ir pats pavadinimas yra nuoga kraujuojanti pretenzija, nuolat neapleidžia jausmas, kad klausau Alinos Orlovos. Tik Alina, tesupranta mane bičiulė, man gerokai mielesnė.

50/100

Apie autorių

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Straipsniai : 23

Komentarai (3)

  • Paulius

    Domantai,
    tavo Yeasayerų albumo vertinimą žodis į žodį esu jau skaitęs anksčiau. Tik anglų kalba, gerokai anksčiau ir puslapyje, kuris gerokai lankomesnis nei šis.

    Gėda.

    • d.r.

      Gerbiamas Pauliau,
      “YEASAYER” iki šio albumo buvo mano mėgstama grupė, tad nedrįsčiau nurašinėti svetimų straipsnių apie tai, kas man patinka. Tiesa, prieš rašydamas aš perskaitau 4 ar 5 įvairių prestižinių ir man pačiam įdomių leidinių recenzijas ir kai kurios mintys ar paskitos sąvokos gali nesąmoningai užstrigti atmintyje. Tačiau drįstu gintis, kad ši recenzija yra rašyta mano paties, esant blaivaus proto, suvokiant, ką rašant, perklausius albumą ir susidarius įspūdį.
      Dėkoju, kad skaitote.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top