Mėnesio skaitykla (nr.39)

Benjaminas Blackas. „KRISTINA FOLS“. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas, „Jotema“, 2013 m.

Ši knyga – vienas geriausių pastaruoju metu Lietuvoje pasirodžiusių detektyvų. Tai nėra tradicinis trileris, prie kokių jau esame pratę, bet nėra ir visiškai tradicinis detektyvas. „Kristina Fols“ – įtikinamas, puikiai parašytas ir niūrus romanas. Po jo autoriaus Benjamino Blacko slapyvardžiu slepiasi puikus stilistas, garsus airių rašytojas, Bookerio premijos laureatas Johnas Banville’is (lietuviškai išleistos trys jo knygos – „Jūra“, „Begalybės“ ir „Parodymų knyga“).

Romano veiksmas vyksta praėjusio amžiaus viduryje Dubline. Jo herojus – dublinietis patologas Kvirkas susidomi paslaptingos moters lavonu ir meta iššūkį katalikiškajai miesto aukštuomenei. Nors ir nenoromis, vis tiek besikapstydamas po faktus ir ieškodamas tikrosios moters mirties priežasties, Kvirkas išsiaiškina kruopščiai slepiamas ir uoliai saugomas aukštuomenės, kuriai priklauso ir jo paties šeimos nariai, nusikalstamas paslaptis.

„Kristina Fols“ – savotiškas egzistencinio ir detektyvinio romano mišinys. Nors intriga jame yra ir ji prikausto dėmesį, tačiau ne ji čia svarbiausia. Labiausiai dėmesį patraukia romano atmosfera – tamsi, paranojiška, persmelkta baimės ir melancholijos. Puikūs Dublino ir Bostono aprašymai. Ne mažiau svarbūs autoriui ir melu, išdavystėmis, neištikimybe grįsti šeimos santykiai. Nuvalkiotas posakis apie skeletus spintoje čia įgauna gana grėsmingą prasmę.

Autorius pasakoja neskubriai, mėgaudamasis detalėmis, įtikinamai kurdamas psichologinius veikėjų portretus, jų elgesio motyvaciją. Jam ne tiek rūpi, kas pražudė Kristiną Fols, kiek sunkiai nuspėjama ir dažnai visiškai neryški riba tarp blogio ir gėrio. Ar geri darbai gali tapti blogiu? Ar žmogus turi teisę, prisidengdamas gerais ketinimais, spręsti kitų likimus?

Šiuo metu parašytos jau šešios knygos apie patologą Kvirką. Lieka tikėtis, kad visas jas mes galėsime perskaityti ir lietuviškai.

Claudio Magris. „DUNOJUS“. Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. Vilnius, „Vaga“, 2012 m.

Iš pradžių reikėtų perspėti, kad ši knyga nėra paplūdimio skaitalas, kelionių vadovas ar travelogas. Šios knygos autorius – italų mokslininkas, rašytojas ir vertėjas, tyrinėjantis Vidurio Europos kultūrinį palikimą ir istoriją. Pati knyga – kelionė palei upę nuo ištakų iki žiočių – puikus būdas aprašyti sudėtingą, labai įdomų ir kultūriškai turtingą regioną.

Kelionė autoriui – apmąstymų, įžvalgų, ir įvairių istorijų šaltinis. Knyga rašyta daugiau nei dvidešimt metų, ji sudėtinga, beveik pergrūsta faktų, duomenų, minčių, pastabų, tad skaityti ją tikrai nelengva. „Dunojui“ reikia susikaupti ir pasiryžti. Bet mėgstantys enciklopedinio pobūdžio knygas tikrai džiaugsis.

„Dunojuje“ rikiuojasi nuostabi praeities ir „įstabiojo XX a.“ ekspozicija – nuo Marko Aurelijaus ir Ovidijaus, Ludwigo von Beethoveno, Bertolto Brechto, Eliaso Canetti, Louiso Ferdinando Céline’io, Sigmundo Freudo, Franzo Kafkos ir kitų. Nuo jų – iki mūsų…

Ko dar tikėtis iš šios knygos? Ogi štai ko: svarstymų apie epinį ar net familiarų europiečio santykį su mirtimi, amžinąją melancholiją, ideologijų našlaitystę ir literatūrinę benamystę, Wiener Gruppe ir „autostopų romanus“ ar „džinsinę prozą“, apie fotografijos meno ar medicinos mokslo iliuziškumą, architektų ir restauratorių nuopelnus, nacizmo randus ir tikrojo élite prigimtį bei paskirtį, žmogaus vidujybės dramą ir autentiškumo paieškas, kraujo ryšį ir šeimos židinį.

Beje, skaitant nederėtų pamiršti, kad knyga pirmąkart išleista 1986 m., tad Europos politinis žemėlapis ir daugelis kitų dalykų yra smarkiai pasikeitę.

Grandiozinė knyga, patiksianti eruditams ir savišvietos mėgėjams. Na, ir, žinoma, tiems, kas mėgsta rašytoją Winfriedą Georgą Sebaldą, su kuriuo „Dunojaus“ autorių sieja nemažai panašumų.

Magdalena Tulli. „YDA“. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.

Dar viena nevasariška knyga. Nedidelės apimties romanas patiks mėgstantiems alegorinę, daugiaprasmę ir meistriškai parašytą Vidurio ir Rytų Europos prozą. M.Tulli – šiuolaikinė lenkų rašytoja, tai pirmasis jos vertimas į lietuvių kalbą, tad mėgstantiems lenkų literatūrą – tikra dovana.

Kūrinyje vaizduojama viena diena miesto aikštėje, kurioje nei iš šio, nei iš to staiga atsiranda minia pabėgėlių. Jie uždaromi į rūsį, bet vėliau mįslingai pradingsta. „Ydoje“ miestiečiai susivienija prieš pabėgėlius, svetimieji tampa neapykantos ir agresijos objektais. Autorės ironija dažnai perauga į kafkišką absurdą.

Pasakojimas prasideda nuo realaus vaizdo – siuvėjo ir apdarų, bet palengva tampa metaforiškas ir daugiaprasmis. Per drabužius, uniformą, marionečių įvaizdžius rašytoja pašiepia šiuolaikinį pasaulį, kuriame išorė, kostiumas daug svarbiau už vidinį pasaulį. Dekoracijos, teatrališkumas, įvaizdis – dažniausiai juk matome tik tai. O ir norime matyti tik tai.

Romano pasakotojas – paslaptingas, persikūnijantis vis į kitą personažą. Jis atskleidžia ne tik dabarties padėtį, bet ir istorines Rytų Europos realijas. Nepaisant gana sudėtingo sumanymo, pasakojimo kalba skaidri, tolygi, meistriška. Skaitymo malonumą galima pajusti vien dėl puikaus vertimo ir autorės talento.

Romanas kritikų lyginamas su prancūzų naujuoju romanu, rašytoja šiam stiliui suteikė Rytų Europos bruožų. O lyginamas todėl, kad autorė žaidžia ir su pačiomis prozos kūrimo galimybėmis, – tarsi parodo, kaip kuriamas pats veikėjas, veiksmo aplinka, praskleidžia rašytojo virtuvės paslapčių uždangą. Ji tarsi parodo, kad kūryba neatspindi tikrovės, o pati ją kuria.

2007 m. už „Ydą“ M.Tulli nominuota prestižinei premijai „Nike“.

Justinas Croninas. „DVYLIKA“. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Kaunas, „Jotema“, 2013 m.

Kai kuriems šis autorius jau turbūt bus žinomas iš pirmosios trilogijos apie katastrofą ir poapokaliptinį pasaulį dalies, pavadintos „Perėja“. „Dvylika“ – antroji dalis. Taip, šis ir ankstesnis romanai – apie mutavusius kraugeriškus padarus, nusiaubusius Šiaurės Ameriką, apie išgyvenusius, su jais kovojančius žmones ir taip toliau.

Bet neskubėkite pašaipiai raukytis. J.Croninas savo rašytojo karjerą pradėjo dviem rimtais kritikų puikiai įvertintais romanais, bet vėliau nusprendė pasukti į žanrinę literatūrą. Autorius akivaizdžiai mokėsi iš paties geriausio tokios literatūros meistro – Stepheno Kingo – ir tai skaitant abi trilogijos dalis juntama. Bet tai anaiptol ne minusas.

Knyga parašyta su milžinišku užmoju, tai veikiau epas, o ne trileris. Veikėjų charakteriai gana nuodugniai išplėtoti ir įtikinami, pabaisos bei nusiaubtos šalies aprašymai – įtaigūs, o blogio ir gėrio kova – išradinga bei gniaužianti kvapą.

Siužeto čia neaptarinėsiu, juolab kad tai antroji trilogijos knyga. Norintys patys viską susiras. Tiesa, autoriui ne visada sekasi suvaldyti tokį didžiulį skaičių veikėjų, o ir dėl pasakojimo jis niekaip neapsisprendžia. Vieną akimirką tai – vesternas, kitą – siaubo istorija, trečią – įtemptas kovinis trileris. Šis šokinėjimas vargina. Bet nekeliant didelių reikalavimų „Dvylika“ skaityti tikrai galima.

Knyga idealiai tinka vasarai, ir viskas būtų puiku, jei ne vienas minusas (itin pamėgtas lietuvių leidėjų), – ji milžiniško dydžio ir apimties. Temptis ją su savimi į kitą šalį ar į paplūdimį ryšis ne kiekvienas. Elektroninis variantas arba mažesnis leidimas minkštais viršeliais vasaros sezonui būtų daug geresnis sprendimas nei dabartinis foliantas.

 

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top