Kolektyvinis E.Gudavičiūtės , E.Latėnaitės-Beliauskienės ir E.Špokaitės interviu
Artėjant vienai laukiamiausių šio teatrinio sezono premjerų – „No theatre „aukštosios mados spektaklio „Nematomi monstrai“ – pasirodymui, jaukioje kavinukėje susitikome su pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriančiomis artistėmis. Kaip paaiškėjo iš pokalbio, jas jungia ne tik meilė teatrui bei gyvenimui, bet ir dar daugiau intriguojančių aplinkybių. Būtent apie tai ir skaitykite šiame nestandartiniame interviu.
Kas jus atvedė į teatrą?
E.- Kojos.
E.- Noras būti ant scenos.
E.- Vaizduotė ir noras gyventi kitų gyvenimus. Būti tokia, kokia gyvenime neišdrįsčiau. Smalsumas žmonėms.
Kodėl jūs aktorė?
E.-Todėl,kad man pasisekė būti tinkamoj vietoj,tinkamu metu ir, svarbiausia,- su tinkamais žmonėmis.Todėl,kad man gera vaidinti, ieškoti savęs apsimetinėjant ne savimi,tikrinti savo ribas.
E.- Taip susiklostė.
E.– Nes norėjau ja būti.
Prieš aštuonerius metus, tik pradėjusios studijuoti, visos trys susitikote pirmą karta, dabar vėl esate scenoje kartu. Kas per šį laiką pasikeitė?
E.- Taip, mes jau aštuoneri metai pažįstamos. Kartu išaugome, keitėmės, brendome kaip asmenybės. Tai kolegės, draugės, kurias myliu ir branginu.
E.- Plaukų ilgis, spalva, aprangos stilius, šeimyninė padėtis, vairuotojo teisės ir pasas ,Emilijos pavardė ir t.t. O šiaip, manau, kad dabar šiek tiek geriau viena kitą pažįstame.
E.- Man visada labai gera kurti su savo kolegomis iš kurso. Labai brangu ir prabangu scenoje partneriu pasitikėti 100 procentų.Repeticiju metu labai smagu matyti,kaip tiek Eglė,tiek Elzė subrendo kaip žmonės ir kūrėjos , išsigrynino individualybės.Todėl kiekviena repeticija pilna malonių staigmenų, vaidybinių netikėtumų .Nepamenu, ar repeticijų metu dar kada buvo tokia puiki atmosfera. Moterų solidarumas Lietuvoje retas reiškinys,o teatre – ypač, todėl labai didžiuojuosi mūsų sukurtais santykiais, gebėjimu palaikyti, sakyti kritiką tinkamais žodžiais, pasidžiaugti pasiekimais ir priimti viena kitą, kad ir kokios skirtingos bebūtumėme.
Visų jūsų vardai prasideda E raide? Kaip manote ką tai reiškia?
E.- E raide fizikoje žymima energija.
E.- Kad yra visai nemažai moteriškų vardų, prasidedančių raide E.
E.- Kad viskas gerai, nes Dievas myli trejybę.
Kas jūsų nuomone iš jūsų trijulės yra geriausia artistė?kodėl?
E.- Mergina,kurios vardas prasideda E raide.
E.- Emilija ir Elzė, mano nuomone, yra pakankamai skirtingos raiškos aktorės, todėl jas lyginti viena su kita, bent jau man, nelabai pavyksta. Jos abi puikios. Tai sakau nuoširdžiai, visiškai nebandydama kažkaip išsisukti iš klausimo.
E.- „No theatre“ nėra geriausių – „No theatre“ yra komanda.
Kas jums yra „No theatre“?
E.- Laimė kurti ir augti kartu, džiaugsmas, kad gali išsisakyti ir – kad atsiras tie, kurie padės tau būti suprastam, nuolatinis darbas su savimi. „No Theatre“ – tai įrodymas,kaip mintys materializuojasi.
E.- Vido Bareikio teatras, kurio pagrindą sudaro studijų metų aktoriai. „No Theatre“ – kūrybinė platforma, kurioje aktorius jaučiasi reikalingas, įdomus, kurioje aktorius gali ieškoti naujų raiškos būdų. „No Theatre“ – draugų kompanija, kurie susirenka ir eksperimentuoja, kurie „žaidžia TEATRĄ“, kurie smagiai leidžia laiką kartu.
E.-Namai teatre.
Kuo skiriasi darbas su V.Bareikiu nuo darbo su kitais režisieriais?
E.- Tuo,kad prašokamas “pažindinimosi” etapas. Vidas yra iš tų režisierių, kurie pirmiausia yra žmonės tarp žmonių, o ne bendraujantys „iš viršaus“ ir galintys žeminti, rėkti, slėpti savo kompleksus po neva aukštesniu statusu. Vidas nuolat stebina nepažabojama vaizduote, drąsa ir tikėjimu.
E.- Viskuo. Kiekvienas režisierius, tarp jų ir V. Bareikis, yra skirtinga asmenybė ir, savaime suprantama, dirba skirtingai vienas nuo kito.
E.- Su Vidu esame studijų laikų draugai. Vienas kitą puikiai pažįstame. Dirbti su juo – visada įdomu ir netikėta.
Šį rudenį startuosite net su dviem premjeromis, papasakokite plačiau.
Apie ką bus spektaklis „Nematomi monstrai“?
E.- Man asmeniškai šis spektaklis apie paradoksą, kad žmonės nori tapti savimi įgyvendindami visuomenės stereotipus, o ne išdrįsdami įsiklausyti, kas jie YRA.
Apie savęs paieškas. Lytiškumą. Kūną, kaip priemonę būti laimingam. Meilės ir dėmesio poreikį, būdingą kiekvienam iš mūsų.
E.- „No awards“ – spektaklis, kuriuo pradėsime sezoną, turėtų būti ganėtinai atviras ir tikras, nes jame kalbėsime ir darysime tai, ką kiekvienas mūsų tikrai norėjo pasakyti ir padaryti. Apie „Nematomus monstrus“ jau ir taip nemažai pasakyta ir parašyta.
E.- Psichiatro Viktoro Franklio žodžiais tariant – „Žmogus
Ieško prasmės“. Apie tai.
Trimis žodžiais apibūdinkite savo kuriamą personažą ?Kokie buvo didžiausiu iššūkiai jį kuriant?
E.- Aš jį myliu. Sunkiausia buvo atsikratyti savo vidinių moterišmumo klišių ,vaidmenį kurti pasitelkiant vyriškąją savo pusę.
E.- Mano personažas yra daug dirbanti, fanatiška ir ryški būtybė. Įdomiausia buvo ir yra atrasti dalykų, kurie provokuotų mane pačią ir padėtų tapti provokatyvia.
E.- Tylioji ramunėlė. Nematomas monstras. Tai nebylus vaidmuo, kuris žavi savo kitoniškumu. Veidas paslėptas vualiais. Vaidmenį kuriu akimis ir plastika. Ar tai ne įššūkis?
Ką pasakytumėte į šį spektaklį besiruošiantiems ateiti žmonėms?
E.-Ateikit!!!!
E.- „Nesitikėkite, kad čia bus viena tų istorijų, kuriose pasakojama: ir tada, ir tada, ir tada. Bus panašiau į mados žurnalų puslapius, „Vogue“ arba „Glamour“ chaosą. Nesitikėkite rasti ką nors iš karto. Čia nėra jokios sistemos. Tokiame pasaulyje mes gyvename. Sekite instrukcijas“ – tai citata iš spektaklio, kuri pasako, ko galima tikėtis.
E.- Linkiu malonių įspūdžių ir gero vakaro.
Ar nebijote,kad jūsų spektaklis bus uždraustas?
E.- Ne. Nemanau, kad taip įvyktų.
E.- O bus? Neturėtų…
E.- Labai nustebčiau ir rimtai susimąstyčiau apie emigraciją…Bet,jei prieš spektaklį prie Teatro arenos melstųsi būrelis su rožančiais(kaip prieš Romeo Castellucci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“),tai jausčiausi tikrai gerai,nes esu praktikuojanti katalikė ir tikiu maldos galia.
Kas jus erzina ir kas jus žavi kuriant ir gyvenant Lietuvoje?
E.- Erzina vyraujantis „Pažįstamų ratelio“ modelis. Žavi, kad tą ratelį galima sugriauti, jeigu nori.
E.-Labiausiai erzina negatyvumas. Teatro bendruomenėje mažai supratimo ir palaikymo vieni kitiems. Esame maža šalis, visi vieni kitus pažįstame, o dažniausiai nepripažįstame arba neigiame. Norėtųsi vieningumo, geranoriškumo, bet tai, matyt, utopiška. Žinoma, teigiamų dalykų yra kur kas daugiau. Esu laiminga gyvendama ir kurdama Lietuvoje. Čia yra žmonių, kuriuos labai myliu, iš kurių mokausi.
E.- Erzina įvairovės trūkumas ir baimė save mylėti ir deklaruoti kaip duotybę ir vertybę.Baimės ir nuolatinė visuotinė įtampa.
Žavi žmonių idialistiškumas,degimas noru ir tikėjimu, didžiulis kūrybiškumas .Esu Vilniaus , jo istorijos ir kultūros mylėtoja.Visada jo pasiilgstu,kad ir kur bebūčiau.Esu pakerėta Lietuvos NAcionalinių parkų pažintinių takų.Ir nuolat žavi mano mylimiausi žmonės,kurie irgi yra Lietuvoje.
Ar buvote kada nors scenoje įsimylėjusi? jei taip, ką ir ar ilgam?
E.-Pamilstu kiekvieną partnerį, su kuriuo repetuoju ir vaidinu. Tai neišvengiama. Bet tai praeina – spektaklis baigiasi ir meilė išgaruoja.
E.-Dažniausia įsimyli partnerį, su kuriuo vaidini duetą. Bet savotiškai, tai nėra ta įprastine, buitine prasme suvokiama meilė. Ar ilgam? Laikas, matyt, priklauso nuo spektaklio trukmės.
E.- Tikrai įsimyliu,kai tik to reikalauja spektaklio siužetas.Tik dabar sunku apskaičiuoti su kuo daugiau meilės vaidinau , ar su Vidu Bareikiu , ar su Dovydu Stončium….
Kaip tai ar ilgam???Kol baigiasi scena!!!
Jūsų scenos idealas?
E.- Scena,kurioje jausčiausi išsisakiūsi ir suprasta.
E.- Mokaisi iš daugelio aktorių. Ir moterų ir vyrų. Todėl įvardyti vieno asmens negalėčiau.
E.- …
Papasakokite kokį nors nutikimą kuriame dalyvavote visos trys.
E.- Vieną žiemą labai smagiai autostopu keliavome po šiaurės Italiją. Pamenu nakvynę Veronos mieste, labai įdomios atmosferos svečių namuose. Fantazija liejosi laisvai.
E.- Klaikūs stojamieji į aktorinį,kur pirmą kartą susitikome ir pradėjome bendrą kelią ir kelią viena į kitą.
E.- Napamenu, kur tai buvo ir kada tai buvo: mes trise keliavome po Italiją. Apsistojome kažkokiame miško name. Atmosfera nebuvo labai jauki: seni medžiai, civilizacija tolokai.. Išėjusios į lauką su Emilija, matom, kad tolumoje bėgioja pusnuogis liliputas. Tas liliputas Eglei įvarė didelę baimę. Žinoma, ten jokio liliputo nebuvo, tai tebuvo mūsų su Emilija pokštas – norėjome išgąsdinti Eglę. Bet mes ir pačios tuo liliputu taip įtikėjom, jog naktį nebegalėjom užmigt. Atrodė, jog mus puola liliputai.
Ačiū už pokalbį.