Knygyno istorijos

Rašė Jurga Tumasonytė

Dirbu nedideliame Vilniaus senamiesčio knygyne – pirmąjį mėnesį stebėjausi ten vykstančiais pokalbiais, o antrąjį ėmiau viską užrašinėti ir dokumentuoti. Per kelerius metus tokių istorijų susikaupė ne taip ir mažai, tad dalijuosi pastaruoju metu labiausiai įsiminusiomis. Iš anksto atsiprašau, jeigu tekste atpažinsite save – manau, kad ir toliau jus dokumentuosiu, jei užsuksite į knygyną pasakyti ką nors keisto.

 

Rytas, atrakiname knygyno duris, prie kurių jau laukia nebe pirmą kartą matomas vyrutis. Kol įjungiame kasą, jis kažką susiranda pigių knygų lagamine ir, lyg tarp kitko, vis desperatiškai šūkteli:

– Turiu problemą! Turiu problemą!

– …

– Turiu problemą!

Nesulaukęs atsakymo, pats prieina prie stalo ir parodo verslo vadovėlį japonų kalba:

– Žinokit, turiu problemą. Nesuprantu šitų hieroglifų.

– Gal tokiu atveju jums reikėtų žodyno?

– Ai, neįdomūs man tie japonai iš tiesų. Šiaip norėjau paklausti, ar turit vokiečių–lietuvių kalbų žodyną? Greit išvažiuosiu pas brolį į Vokietiją trims mėnesiams – noriu išmokt tokių vokiškų žodžių, kurių patys vokiečiai nežinotų.

 

Į knygyną ateina mergina, ilgai dairosi, kažko ieško, galiausiai klausia:

– Atsiprašau, ar turit knygų apie karibą?

– Karibą? Hm… Kad nieko apie tuos kraštus dabar neturim.

– Nieko?

– Deja. Pas mus nedaug turistinės literatūros.

– Bet apie karą, na, mūšius visokius ar turit ką nors?

 

 

Netoli knygyno vyksta protesto akcija. Pirmą protesto dieną įbėga moteris su vintažiniu telefonu ir laidu.

– Sveikos, mergaitės, ar galit pakrauti man telefoną?

– Duokit.

– Pasitikiu jumis – už tai paliksiu porai valandėlių krautis.

–…

– Šiaip visą naktį miegosiu palapinėj už jus.

– Kodėl?

– Protestuosim.

– Prieš ką?

– Oi, labai daug pasakot. Ar turit laiko?

– Neturim.

– Tai imkit šitą (ištiesia lapelį su ilgu tekstu).

 

***

Po savaitės prie knygyno durų prieina viena iš protestuotojų, šūkteli:

– Ei, berniuk, ar galiu pasiimti šitą knygą iš lagamino?

– Ji kainuoja 50 centų.

– O galiu tada čia pastovėt ir paskaityt?

– Galit.

Moteris atsistoja prie kasos su A.Rudoko „Gimnastika visiems“ ir garsiai skaito:

– „Labas dobilėli, tai yra Dovile, aš tave myliu, nors esi debilė“(užsikosėja). Siaubas! Siaubas!

Prisėda ant sofos ir skaito knygą toliau, kartais pasidalija sukrėtusia eilute:

– „Čiulpia Lolita ledus. Mėgsta čiulpti. Kol uždus.“ Siaubas!

Perskaičiusi grąžina knygą:

– Labai, žinokit, blogas knygas šiais laikais leidžia.

 

 

– Kaip sekėsi penktadienį, ar daug žmonių buvo?

– Daug! Ir buvo atėjęs toks švedas. Sakė, kad jo sūnus šeštadienį veda.

– Ir?

– Ir jis norėjo surepetuoti kalbą, skirtą jaunajai, kuri yra lietuvė. Kalba, aišku, buvo lietuviškai parašyta. Su klaidom.

– Ištaisei?

– Jo, taisiau. Paskui kelis kartus repetavome. Pasijutau kaip vestuvėse, nes jis labai jausmingai į mane vis kreipdavosi su ta kalba. Tai beveik susitapatinau su nuotaka ir truputį net susijaudinau.

 

 

Kurjeris atveža didelį knygų siuntinį. Kraudamas dėžes:

– Nu paliubomu esu čia kartą buvęs… Neprisimenat manęs?

– Nea.

Krauna dėžes.

– Ė, o, šiaip įdomu, iš kur jūs šitus knygus gaunat?

 

 

Į knygyną įbėga pažįstamas profesorius.

– Laba diena, ar nepažadinau?

– Na ne, dar nemiegam knygyne.

– Sakot, nemiegat… Tai gal neturit su kuo?

 

 

Įeina pagyvenęs vyrukas, ilgai apžiūrinėja lentynas, varto poezijos knygas, tada atsistoja prie kasos, nedrąsiai:

– Laba diena, sakykit, prašau, ar turit kūrybos knygų?

– Kaip suprasti?

– Na, kad būtų literatūra. Taip sakant, sukurta, kad būtų.

– Tai čia aplink visur…

– Bet man, kad būtų sukurta. Sunku čia susiorientuot.

– …

– Gal tuomsyk ir eisiu, ačiū, sudiev.

 

 

– Laba diena, gerbiamoji.

– Sveiki.

– Sakykit, prašau, kokia yra jūsų kryptis?

– Ta prasme „kryptis“?

– Na, pavyzdžiui, kokiom kryptim knygos sudėliotos.

– Jos sudėliotos pagal temas.

– O kryptis jų kokia?

– Nesupratau…

– Tik neįsižeiskit, gerbiamoji.

– Neįsižeidžiau. Nesuprantu jūsų klausimo.

– Ar turit kryptį?.. Jūs tik neįsižeiskit.

 

 

Į knygyną koja už kojos įžengia skardžiabalsis dėdulė:

– Ieškau dviejų tomų iš Ievos Simonaitytės raštų septintomio. Penktas leistas 1998-aisiais, šeštas 2000-aisiais!

– Neturime, knygos senokai leistos.

– Kaip tai? Taigi yra paklausa!

– Pažiūrėsiu, ar knygų tiražas dar apskritai nepasibaigęs…

– Ot, lietuviai nemoka pinigų daryt – čia gi Ieva Simonaitytė!

– Matau, kad pasibaigęs tiražas šių knygų, tad knygynuose jų tiesiog nerasit.

– Bet kaip taip gali būt?! Paklausa tai yra! Žinot, kad šiais laikais būna toks diskelis su visais duomenim – nusiunti, paspaudi ten kompe mygtuką tokį ir atspausdini – jeigu reikia 500 egzempliorių, arba 200! Arba, jei nelabai reikia, tai ir 40! Tai kodėl taip nedarot?

– Mes tik pardavinėjame knygas…

– Oi, nemoka lietuviai daryt pinigų, nemoka!

 

 

Knygyno direktorė grįžta po atostogų. Prie jos prieina rusų turistai.

– Gal turite savo Prezidentės portretą?

– Rusų kalba?

 

 

Suskamba telefonas:

– Laba diena, norėčiau knygos „Sapiens“, ar turite?

– Turime, galite užeiti į knygyną.

– Tai gerai, tuoj būsiu. O prie jūsų yra kur pasistatyt mašiną?

– Nėra, bet jūs privažiuokite prie durų ir įsijunkite avarinę, nemanau, kad už kelias stovėjimo minutes nubaustų policija. Tikrai nieko tokio, drąsiai sustokite, lauksime.

Netrukus prie durų privažiuoja policijos mašina, išlipa policininkas ir įžengia į knygyną:

– Tai aš to „Sapiens“ atvažiavau.

 

Apie autorių

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Straipsniai : 7

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top