Arba Kodėl Lady Gaga klipai man patinka ne mažiau nei Tarkovskis
Lietuvos intelektualai ir miestietiškas jaunimas apie komercinį kiną dažnai kalba blogai arba nieko. Vos pamatę Spielbergo, Coppolos ar Puipos vaizdo kasetę, skuba užkalti ją vinimis – neduokdie, kas nors pamatys „pinigdarių“ produkciją ir apsikrės nuodingu populizmu.
Kyla klausimas: negi Amerika, kur kilo įvairios seksualinės ir kultūrinės revoliucijos ir kur institucionalizuota kultūra yra Bobas Dylanas, o ne M.K.Čiurlionis, yra tokia kvaila? Ar tikrai visa popkultūra yra Obamos iš Busho perimtas smegenų plovimo aparatas?
Ar negali būti, jog lietuviai bijo populiariojo kino dėl sovietmečio paliktos antikapitalistinės propagandos? Ar ne todėl mums taip sunku priprasti, jog ir populiarus kinas gali būti intelektualus, jog popkultūra gali maišytis su elitine arba provokuoti ne mažiau nei autorinis kinas?
Nesupraskit klaidingai. Man patinka modernistinio kino transcendencija. Man patinka ir Luko Brašiškio paskutiniame žurnalo „Kinas“ (2010/I) spausdintame straipsnyje „Tarp estetikos ir mistikos“ argumentuotai pagerbta postmodernaus filosofo Gilles Deleuze’o sąvoka „vaizdinys-laike“. Autorius tokį „nenutrūkstam[ą], montažo nesuart[ą] laiko vaizdin[į]“ gina kaip unikalų kino medijos bruožą ar net kriterijų, kuriuo a priori nuvertinamas bet koks šiuolaikinis populiarusis filmas.
Visa tai yra įdomūs teoriniai apmąstymai. Vis dėlto kol akademikai mąsto, kaip ištraukti bendrą vardiklį iš ekstravagantiškiausių režisierių kūrybos, lietuvių žiūrovai ir toliau į popkultūrą žiūri banaliai. Nes kuriamas įspūdis, kad į ją tik taip ir tegalima žiūrėti.
Nors Godardo niekada neiškeisčiau į Spielbergą, šiuo straipsniu pasistengsiu džentelmeniškai apginti populiarųjį kiną ir jo naudojimo subtilybes.
Populiarusis kinas ne mažiau intelektualus
Kino teorijoje dar prieš „Naująją bangą“ kūrėsi opozicija tarp komercinio kino ir kino meno. Nesiveldami į teorinę diskusiją galim sutikti, kad yra dvi skirtingos kino kūrimo taktikos: populiarusis kinas ir autorinis (dar derėtų skirti eksperimentinį kiną, bet šiame straipsnyje svarbesnė populiariosios ir elitinės kultūrų opozicija).
Populiarusis kinas veikia naudodamas žanrinius kodus ir naratyvo konstravimo taisykles, atėjusias iš senovės graikų tragikų (arba, būtų galima paprieštarauti, iš juos apibendrinusio Aristotelio). Čia veikia ir Holivude susiformavusi žvaigždžių sistema.
Galima ilgus vakarus ginčytis, ar esminis populiariojo kino tikslas yra žiūrovui sukelti katarsį, ar priversti jį nusipirkti spragėsių. Nematau tokių ginčų prasmės. Taip, yra režisierių, kurie dėl komercinių tikslų kurdami manipuliuoja istoriniais faktais, prikišamai rodo vieną ar kitą siužeto posūkį, užsižaidžia seksu ir smurtu. Bet yra ir subtilesnio populiarojo kino, kuris apgauna tūkstančius žiūrovų naudodamas garbingus metodus. Tokie yra Jameso Camerono „Titanikas“ ir „Įsikūnijimas“, kuriame jokio atviro smurto ar pasakojimo struktūros broko nerasi.
Vis dėlto J.Camerono filmai paklūsta vyraujančiai moralei ir stereotipiniam pasaulio vaizdiniui, todėl nėra labai įdomūs. Popkultūra gali būti visai kitokia: provokuojanti ir dviprasmiška. Čia iškart prisimenu Sashos Barono Coheno personažus Boratą ir Bruno, sukėlusius diskusijų audrą Europai aktualiais tolerancijos klausimais.
Įdomiausia, kai popkultūra parodijuoja pati save ir pateikia mitinius pasakojimus, kuriuos galime suvokti diametraliai priešingai. Tarkim: Madonna nukryžiuoja save scenoje (per „Confessions“ turą) ir taip pasišaipo iš žvaigždžių kulto, parodo, kad konservatyvią religiją pakeičia socialiai ir seksualiai aktyvi Vakarų kultūra.
Ne mažiau įdomūs Lady Gagos klipai, surežisuoti Jono Åkerlundo. „Paparacai“ blykstėmis fiksuoja, kaip šią panelę nužudo jos vaikinas, švediškai kalbantis sadistas. Lady Gaga greit prisikelia ir jam atkeršija ir taip vėl sukelia paparacams džiaugsmą.
Dar fantasmagoriškesnis klipas – „Telefonas“. Jame Lady Gaga dainuoja, jog negali atsiliepti, nes šoka klube, tačiau tuo metu ją matome pabėgančią iš piktų moterų kalėjimo ir nurūkstančią automobiliu a la Tarantino „Grindhouse“ su Beyoncé. Dainų teksto, stiliaus ir vaizdo kontrastas verčia iš koto.
Kinas yra tuštybė
Kol lietuvių egzistencialistai ieško prasmės ten, kur jos nebūtinai reikia, keliu tostą už kino tuštybę. David Lynch išgarsėjo ne todėl, kad naratyvo konstravimą pasiskolino iš Maya Deren, o žanrinius kodus – iš film noir meistrų. Almodóvaras žavi ne todėl, kad Fassbinderio temas perkėlė į tirštą jausmų Madridą. Šių ir daugybės kitų režisierių kinas jaudina, nes stilingai apgauna. Klišės, žanriniai kodai jų filmuose sukrenta į estetiškos muzikos, garsų, vaizdų, minčių pasaulį. Pasaulį gelbėja grožis, o ne metafizika.
Rašė: Romas Zabarauskas