„Neturiu darbo“ ar „neturiu pinigų“ mums ir vokiečiams reiškia skirtingus dalykus. Koks išradingumas darbo ieškoti ten, kur jo niekada nebuvo! Ir kokia atgaiva suprasti, kad tokia vieta neegzistuoja. Darbo yra visada. Kaip prie jo prieiti – štai kur klausimas.
Sako, Niujorką valdo IVY lygos universitetų absolventai. Gero draugo buvęs vaikinas, nesulaukęs 25 metų, gavo redaktoriaus asistento vietą žurnale „New Yorker“. A million girls would kill for this job… Ne tik talentas čia dėtas – „New Yorker“ „priklauso“ Prinstonui. Tik kad tas vaikinas dabar Berlyne. Gavęs stipendiją metams Europoje iš Pasaulinio kapitalizmo sostinės jis nusileido į miestą, kuriame nėra ko valdyti. Kodėl Berlyne? Nes čia pigu ir daug meno.
- Berlyno prekeiviai, darbo ieškotojai
Ir nėra ko valdyti. Čia tuo pačiu metu gali vykti apsvaigusių kapitalizmo griovėjų kasmetis riaušių ritualas su būtinu atributu – kokiais 7,5 tūkst. policininkų ir kitokių tvarkos sergėtojų. Tie apdaužys guminėmis lazdomis, papurkš ašarinių dujų – riaušių turizmas.
Į skelbimą apie vieną darbo vietą Berlyne gali atsiliepti šimtai. Atitinkamai neapipavidalinto gyvenimo aprašymo nepriims, net jei kreipiesi dėl parduotuvės asistento darbo pusei dienos. Tinkamai apipavidalintas – įdėtas į segtuvą, su nuotrauka ant viršelio. Tačiau atsargiai – negali pasirodyti ir „per aukštos kvalifikacijos“. Tiesa viena – apie tikras darbo vietas sužinoma ne iš skelbimų, bet iš lūpų į lūpas, per pažįstamus ir jų pažįstamus. Sakysit neįmanoma rasti darbo atvykus iš svetur? Bullshit. Pasėdėkit čia pusę metų regzdami ir plėsdami socialinius tinklus, pažįstamų atsiras. Tiesa, socialiniai tinklai – taip pat darbas.
- Berlyno turgus
Berlyne vis dar dažnas sako, kad darbo nėra. Tik taip sako ne dėl to, kad jo iš tikrųjų neranda. Kartais atrodo, kad jie gal visai ir nenori rasti? Aš atvykau iš visuomenės, kurioje nedarbas reiškia kasdienio maisto raciono sumažinimą iki kruopų, kelių bulvių ir vandens. Kur nedarbas reiškia monetų skaičiavimą. Jos juk irgi pinigai! Berlyne gyvenau londoniečio meno kritiko bute, kur metaliniai eurai mėtėsi visur. Prie lovos dėžutė prezervatyvų ir metaliniai eurai, eurai…
Bet nereikia ir Londono kritikų. Akivaizdu, kad sąvokos „neturiu darbo“ ar „neturiu pinigų“ mums ir vokiečiams reiškia skirtingus dalykus. Jei esi Vokietijos socialinės apsaugos sistemos narys, patys vokiečiai pasakoja, bent pusantrų metų gali gauti bedarbio pašalpą – maždaug 800 eurų per mėnesį. Jei ir toliau neturėsi pajamų, pražygiavęs biurokratijos labirintais gali gauti pašalpas buto nuomai, maistui ir t. t. Esmė tokia – Vokietijos konstitucijoje įrašyta, jog šalis privalo savo piliečiams, neatsižvelgiant į tai, kas jie yra ar ką veikia (ar neveikia), užtikrinti pajamas, kurios neperžengtų žmogaus orumo ribų. Žinoma, galima ginčytis, ar 800 eurų per mėnesį tos ribos neperžengia. Žinau tik viena – bent Berlyne už tiek gyventi tikrai galima. Patogiai gyventi.
- Daugiau suvenyrų iš vietinių prekeivių palėpių
Ir jie gyvena oriai, be darbo, tačiau su oriomis kad ir Markso raštų interpretacijomis (atleiskite, kad vėl jį miniu, bet jis niekur iš šio miesto nedingsta). Tik manoji interpretacija šiek tiek kitokia. OK, jis rašė, kad galia priklauso tiems, kas valdo gamybos priemones. Manau, kad šiandien svarbiausia gamybos priemonė yra valia gaminti. Jei pats suvoki valdąs savąją valią gaminti – priklausysi valdančiajai klasei. Štai dar vienas – tik visiškas naivuolis galėtų tikėti gyvenąs beklasėje visuomenėje. Klasės – tai net ne socialinė sistema. Tai – prigimtinis homo sapiens pasaulio suvokimo būdas. Tik judėti iš vienos į kitą visai įmanoma. Jei pasuki smegenis, randi kaip.
Valia gaminti gali sukurti darbo vietą. Visų pirma ji panaikins neva egzistuojantį prieštaravimą tarp to, kas vyksta pasaulyje, ir to, kas norėtume, kad jame vyktų. Pasaulis yra toks, kokį jį kuriame. Jei kitas Prinstono absolventas – architektas – nepatenkintas savo darbu garsiame architektų biure Niujorke, jis kraunasi lagaminą ir vyksta gyventi į Berlyną. Čia jis atidaro D.I.Y. (pasidaryk pats) barą, kuriame pats linksminasi ir iš kurio gyvena. O savo aistrą patenkina paties įkurtame interneto žurnale apie architektūrą. Statybų inžinierius iš Londono, persikėlęs į Berlyną taip pat rašo savo interneto dienoraštį apie Berlyno pastatus, organizuoja grupės bendraminčių susirinkimus ir pokalbius architektūros tema. O dieną jis su drauge kepa angliškus pyragus. Taip, nuo ryto iki vakaro kasdien, savo virtuvėje. Tiesiog kažkada pabandė, iškepė, nunešė į kavinukę šalia namų… Taip ir prasidėjo – dabar viena nuomojamo buto virtuvė pyragais aprūpina bent kelias kavines. Verslas? Šiaip tai – juodi pinigai. Taip atrodo laimingas gyvenimas, kai darai tai, ką gali, ir dar spėji nuveikti tai, ko nori. Tai mane įkvėpė – irgi ėmiau kepti obuolių pyragą draugo kavinukei. Kiekvieną savaitgalį po pyragą. Gabalėlį jis parduoda už 70 euro centų. Pragyventi neužtektų, bet linksma tai tikrai.
Išnirusi iš metro matau turkų moteris ilgais sijonais ir po skarelėmis paslėptais plaukais – jos valo prie šviesoforo sustojusių automobilių langus. Nori jų šeimininkai to ar ne. Taip, tai pačių susikurta darbo vieta – be mokesčių ir be socialinės apsaugos. Jos prašo už tai pinigų, o išprašytus tikriausiai atiduoda kam nors kitam. Kirsdama perėją pamanau, kokia aš vis dėlto hipokritė.
Taip atrodo laimingas gyvenimas, kai darai tai, ką gali, ir dar spėji nuveikti tai, ko nori.
Vokietijos konstitucijoje įrašyta, jog šalis privalo savo piliečiams, neatsižvelgiant į tai, kas jie yra ar ką veikia (ar neveikia), užtikrinti pajamas, kurios neperžengtų žmogaus orumo ribų.
Rašė ir fotografavo: Eglė Obcarskaitė
