Dvi Vilniaus netelevizinės žvaigždės – dainininkė Migloko ir alternatyvaus tūso grupė „Freaks on Floor“ – vienu metu išleidžia savo debiutinius albumus. Na, debiutinius dėl to, kad po pirmąjį savo muzikinėje karjeroje, nors abu groja jau ne trumpai, apie trejus metus. Abiejų albumai išeina „ant dienų“.
Dviejų labai lauktų albumų proga Migloko ir „Freaks on Floor“ vokalistas Justinas Jarutis su grupės būgnininku Roku (nuotraukoje jis meškos kostiumu) susitinka ir sutinka vienas kitą paklausinėti apie įrašus, Lietuvą, ne Lietuvą ir aptemptus džinsus.
Migloko netgi iš anksto ant lapelio susirašė klausimus Jaručiui. Po interviu jį jam padovanojo. Justinas nesiruošė, nes klaidingai manė, kad „370“ yra Fluxus laikraštis, tad pasikliovė savo spontaniškumu. Interviu vyko VU botanikos sode, tarp krūmų ant dviejų kėdžių. Fone žydėjo magnolijos.
Migloko kalbina Jarutį:
– Justai, ką valgai pusryčiams?
– Nevalgau pusryčių, nes juos visada netikėtai ir nuolatos praleidžiu. Atsikeliu vėliau, bet ir einu miegoti anksčiau. Na, ryte, turiu omeny.
– Tai tu ne lietuvišku ritmu gyveni, kaip Amerikoje.
– Jo, taip kokiom šešiom valandom vėluoju pagal vietos laiką.
– Ar turi augintinį?
– Ne.
– Kodėl?
– Negaliu ir nemoku auginti.
– Ar turi mylimąją?
– Taip.
– Bet geriau sakyk, kad neturi, nes dabar visos gerbėjos nusisuks.
– Tai ne kliūtis… (Piktdžiugiškas juokas.)
– Kokio dydžio tavo batai?
– 46.
– Oho, pažįstu gal tik du žmones tokio dydžio kojomis.
– Aš tai pažįstu su 49 dydžio kojomis.
– Eik tu, kas toks? Jis pats sau siuvasi batus?
– Garsistas. Ne, jis perka.
– Kiek dainų yra jūsų albume?
– Originalios bus devynios.
– Kaip suprasti originalios?
– Bus dar vienas remiksas.
– Ai, tai čia, kai jūsų kažkokį gabalą kažkas interpretuoja… Per kiek laiko įrašėte albumą?
– Per dvi savaites.
– Kaip greitai. Šaunuoliai! Na, nežinau, ar šaunuoliai, nes dar negirdėjau, bet tikrai greitai.
– Mūsų albumas kainuos iki penkiolikos litų ir bus pardavinėjamas „iDeal“ parduotuvėse.
– O ant albumo viršelio būsite jūs nuogi?
– Neee.
– O kas bus? Meška?
Gal. Kadangi mūsų pavadinimas yra „Freaks on Floor“, o „freaky“ reiškia iškrypėliška, tai kažkas tokio ir bus. Pamatysi.
– Aaaa, pažiūrėkite Roberto Benigni filmą „Seksualinis teroristas“ („Il monstro“), jums turėtų patikti. Girdėjau, liepą išvažiuojate į Londoną. Kokie iškrypėliai… (Juokiasi visi.)
– Na, išvažiuojame pakeisti aplinkos. Ten būsim, kiek išsilaikysim. Manau, kad iki metų. O gal trisdešimties.
– Turėsite vežtis Lietuvos vėliavą su savimi.
– Tai ten nusipirksim. Tik dar nežinom, kur gyvensim. Nenorim skvotintis, bet ten, kur norėjome gyventi, atrodo, kad neišsimokėsim. Bet vis tiek važiuosim, bet neužsidirbti.
– Tai aš jums linkiu sėkmės, tvirtybės. (Motiniškas tonas.) Man patinka Lietuvoje, tik čia trūksta žmonių, kurie kovotų už jiems priklausančias teises. Dabar visų mūsų, jaunų, laikas. Jei visi išvažiuos, Lietuva anksčiau ar vėliau išnyks. Liks tik senukai. Palinkėk ką nors seniem senukam, kurie gyvena kaime, neturi televizoriaus, interneto ir neskaito spaudos.
– Nepasiduokit!
– Dabar paklausk manęs ko nors.
– Hm, neturiu ko, tu kaip atversta knyga. (Juokiasi.)
Jarutis kalbina Migloko:
– (Balsas iš už kadro: „Ji buvo Amerikoje aną savaitę.“) A, tai ką darei Amerikoje?
– Koncertavau. Ir ne vien koncertavau, bet ir vaikščiojau didelėm Amerikos gatvėm. Buvau Vašingtone, Niujorke ir Čikagoje.
– O kaip tu ten koncertavai?
– Viena. Dariau savo performansus lietuviams ir ne lietuviams. O Viešpatie, kažkas skambina, aš pakelsiu, nes neturiu kaip perskambinti, neturiu pinigų.
(Dešimčiai minučių Migloko pasislepia už medžio paplepėti telefonu.)
– Tai ką veikei Niujorke?
– Buvau salsos klube (nes dabar salsos mokausi ir Vilniuje). Ten manęs kubietis klausė, ar aš iš Lotynų Amerikos. Sakiau: „Ne ne, bet kodėl klausiate?“, o jis man: „Dėl to, kad tavo labai riestas užpakalis ir mėlynos akys.“
– A, jo?
– (Juokiasi.) Taip, nes buvau su aptemptais senukų džinsais aukštu liemeniu.
– Tikrai? Na, gerai tau. O tai kiek tavo albume bus dainų?
– Septyniolika. Norėjau dėti mažiau, bet manęs paprašė įrašyti daugiau.
– Komerciškai nepatogu tiek daug dainų, tada galima du albumus leisti.
– Aš nepažįstu tos komercijos, neklauskite manęs apie ją.
– Kaip tau patinka tavo naujasis būgnininkas?
– Labai patinka – toks mielas, apvalainas, kaip obuolys.
– Ramus toks, ar ne?
– Nežinau, aš su juo dar daug nebendravau. Va, žinau, rūko visokias moteriškas plonas cigaretes. Labai fainai atrodo… taip mažų mažiausiai kontrastingai.
– O koks būna tavo rytas?
– Atsikeliu šeštą ryte ir bėgu pasportuoti į savo buvusios mokyklos stadioną.
– O tu norėtum būti x ar y?
– Man, tiesą sakant, ne taip svarbu. Galėčiau būti ir x, ir y.
– Bet juk jie labai skiriasi…
– O kuo jie skiriasi? Lazdelėm. Kuo nesiskiria? Irgi lazdelėm. Todėl ir manau, kad jokio skirtumo, kuo būti.
– Tu buvai, bet nesi feisbuke.
– Taip, buvau, bet išsitryniau, nes trūko laiko jam. Dabar aš vis dar esu feisbuke, bet jį tvarko mano vadybininkai. Dar kažkada neseniai skambino iš leidybos firmos ir sakė, kad feisbuke atsirado mano netikras profilis. Ir kadangi aš negeriu alkoholio, tai kažkas tyčia mane tam profilyje padarė pigiausio alkoholio fanu. Juokinga. Ir aš nieko prieš tokius dalykus neturiu, jeigu tik žmonėm dėl to linksma!
– Nepatinka internetas?
– Ne, patinka. Ypač jei esi toli, internetas yra geras būdas parašyti laišką, pavyzdžiui, mylimajam.
– O tu turi mylimąjį?
– Aišku. Žiauriai gražus, garbanotais plaukais, mėlynom akim ir toks šiek tiek panašus į mane, bet vardo nesakysiu.
– Lietuvis?
– Aišku, jei gyveni Lietuvoje, tai ir esi lietuvis. Aš Amerikoje tas dešimt dienų jaučiausi kaip amerikonė.
– O ką manai apie Vilniaus žmogų legendą kunigaikštį Vilgaudą?
– Nieko nemanau. Man jis atrodo mielas ir savas. Aš jo nebijau, net kai gatvėje atsistojęs rėkia „Aaameeeeeerika“.
– O tu nešiojiesi su savimi ginklą?
– Taip, pistoletą. Žaislinį. Jis yra rankinės gilumoje, ir kai užpuola banditai, niekad nespėju laiku išsitraukti. (Juokiasi ir išsitraukia parodyti kumščio dydžio pistoletą.)
– O esi kada nors medžiojusi?
– Ne, nebent žmones. Eini gatvėje, pamatai kokį nors žmogų ir įsimyli. Tada pradedi jį medžioti. Tačiau aš esu prieš žvėrių medžiojimą.
Rašė Inga Norke
Fotografavo Neringa Rekašiūtė
Veiksmas vyko VU botanikos sode
Piešė: Paulė Bocullaitė