“AD HOC: NEPATOGUS KINAS”
SPALIO 20–30 D.
Kino teatras “Skalvija” (Vilnius, Goštauto g.2/15)
Vasara kiekvieną savaitgalį mus lepino muzikos festivaliais po atviru dangumi, o orams atvėsus kino teatrai kviečia į savo sales pasimėgauti rinktiniais filmais daugybėje kino renginių. Vienas įdomesnių šį mėnesį vykstančių kino festivalių – spalio 20-ąją prasidėsiantis “Ad Hoc: Nepatogus kinas”. Sėdėti “Skalvijos” kėdėse visai patogu, nepatogios tik filmų nagrinėjamos temos – šiemet ypač daug dėmesio skiriama posovietinės erdvės realijoms, korupcijai ir panašiems reikalams. Nepaisant rimtų temų ir nekomercinio pobūdžio, “Nepatogus kinas” yra vienas lankomiausių kino renginių Lietuvoje. Viena to priežasčių – peržiūrėtas Vilniuje festivalis keliauja po mažesnius Lietuvos miestus.
Ką verta pamatyti festivalyje? Praūžus krepšinio karštinei, “Nepatogus kinas” pristatys net kelis filmus apie futbolą. Korupcija ir futbolas? Kad tai suderinami dalykai, įsitikinsite pažiūrėję “Du Eskobarus” apie Kolumbijos sporto ir mafijos ryšius. Pablo Escobaras laikomas didžiausios sėkmės sulaukusiu kada nors gyvenusiu kokaino kontrabandininku ir turtingiausiu mafiozu. Toks turtingas, kad eidamas į politiką žadėjo sumokėti Kolumbijos valstybės skolą. Kitoje barikadų pusėje – Andrésas Escobaras, Futbolo Džentelmenas, laikomas geriausiu visų laikų Kolumbijos (kai kam ir pasaulio) futbolininku, kuris netyčia įspyrė savo komandai įvartį per 1994 m. pasaulio taurės varžybas ir už tai sumokėjo savo gyvybe. Pasakojama, kad Kolumbijos rinktinei pralošus, mafijos šulai prarado beprotiškas pinigų sumas lažybose ir būtent todėl Andrésas buvo kerštingai nužudytas. Greito tempo juostoje “Du Eskobarai” apie vienaip ar kitaip susijusius dviejų legendinių asmenybių gyvenimus nagrinėjama, kaip sportas, pinigai ir valdžia žengia koja kojon.
“2 metai, 50 000 km, beveik 40 šalių ir 200 valandų medžiagos” – taip pristatomas filmas “Solartaxi: aplink pasaulį su Saule”. “Solartaxi” pasakoja istoriją apie bičiuką iš Šveicarijos, kuris nuo vaikystės svajojo apkeliauti pasaulį, o užaugęs tai padarė su Saulės energija varoma mašina. Filmas kalba apie pasaulinį atšilimą, bet be didakcijos ir moralų, o kaip tikras holivudinis feel good filmas sumaišytas su “National Geographic” programa. Matysite besišypsančius varguolius iš trečiojo pasaulio šalių, arabų princus, pasakiškus gamtos vaizdus ir komiškas situacijas. Negana to, Energetikos muziejuje rodomą filmą pristatys pats režisierius, tad laukia tikrai linksmas vakaras.
KAUNO KINO FESTIVALIS
IKI SPALIO 9 D.
Kino teatras “Pasaka” (Vilnius, Šv. Ignoto g. 4/3)
Kino teatras “Skalvija” (Vilnius, Goštauto g.2/15)
Nacionalinė dailės galerija (Vilnius, Konstitucijos pr. 22)
Tarptautinis Kauno kino festivalis neišsitenka vien Kaune ir atgabena daugybę filmų į Vilnių. Iki spalio 9 d. “Pasakoje”, “Skalvijoje” ir Nacionalinėje dailės galerijoje – gerų filmų perteklius. 370 labiausiai laukia “Atenbergo”, keistos ir hipnotizuojančios dramos iš Graikijos. Pastaruosius kelerius metus graikų kinas nesiliauja stebinęs pasaulio – tarptautinė spauda jau prirašė storiausius tomus, klausiančius, kaip taip atsitiko, kad lyg iš niekur graikai pažėrė tiek perliukų. Prieš porą metų “Iltinis dantis” sukėlė bangas, o dabar “Atenbergas”. Pagrindinė veikėja Marina – taksi vairuotoja, tėvo slaugytoja, vienišė, apsėsta Davido Attenborough dokumentinių filmų, ypač scenų apie gyvūnų meilę. Jos vienintelė draugė Bella dalijasi istorijomis apie savo pačios meilės žaidimus. Abi veikėjos gauna po misiją – viena suvilioja draugės mirštantį tėvą, kita – miestelį lankantį inžinierių. D.Attenborough pavardė įkvėpė filmo pavadinimą, o jo dokumentika – filmo idėją, kad žmonės yra tik gamtos pasaulio dalis.
Iš kitų festivalio filmų būtina pamatyti “Išsiskyrimą”, dramą iš Irano, nuskynusią pagrindinius Berlyno festivalio prizus šiais metais. Naderas ir Simina augina dukrą ir prižiūri sergantį tėvą. Siminos prioritetas – dukters išsilavinimas, ji nori emigruoti, o Naderas tam priešinasi, nes jaučia pareigą savo tėvui. Simina pareikalauja skyrybų ir nelaiminga santuoka pradeda irti mūsų akyse, į griūties sūkurį įtraukiami aplinkiniai – kiti šeimos nariai, draugai, kaimynai. Režisierius per šeimos istoriją perteikia klasių, lyčių lygybės ir religinę trintį. “Išsiskyrimas” iliustruoja šiandienę Irano visuomenę, apie kurią mes nelabai ką žinome ir dažnai esame susidarę klaidingus stereotipus. Tad, be įtempto siužeto dramos, žiūrovai dar ir pažins šalį, nuolat figūruojančią užsienio žinių pranešimuose.
“GYVYBĖS MEDIS”
NUO SPALIO 21 D.
Daugiau nei dvi valandas režisierius Terrence’as Malickas hipnotizuoja žiūrovus savo naujuoju filmu “Gyvybės medis”, kuris, laimėjęs “Auksinę palmės šakelę” Kanuose atkeliauja ir į Lietuvos ekranus. Pati filmo istorija labai paprasta – stebime, kaip šeima gyvena 1950-ųjų Teksase. Griežtas tėvas auklėja savo tris atžalas, kad užaugtų stiprūs, o mama nori, kad berniukai būtų kilnūs ir kupini meilės. Patys broliai, kol tėvas dirba, nerūpestingai leidžia vaikystę dūkdami kieme, o tėvui grįžus namo bando suderinti tėvo baimę su pagarba ir meile jam.
Vis dėlto filmas išsiskiria ne istorija. Režisierius bando atsakyti į klausimą, kodėl mes egzistuojame. Jis nagrinėja tiek evoliucijos teoriją, tiek religijos istoriją. Net 17 minučių trunkančiame epizode stebime, kaip susikuria Žemė, kaip užgimsta gyvybė, matome ir dinozaurus, pavaizduojamas ir meteoras, sukėlęs ledynmetį. Tai drąsus ir kupinas pasitikėjimo žingsnis, nes sunku suprasti, ką reiškia šitas sapnas. Sugrįžę į realybę stebime, kaip gyvenimas teka savo vaga. Filme ypač įtikinamai parodyta vaikystė – nerūpestingumas, žaidimai, kurie baigiasi ašaromis, broliška meilė.
Filmas padalija žiūrovus į dvi skirtingas stovyklas. Vieniems “Gyvybės medis” suteikia vilčių, kad įmanoma atskleisti paslaptį, kodėl mes gyvename. Filme daug nuostabių gamtos vaizdų ir tiek pat daug emocijų, tad begalinė visata atskleidžiama maksimaliai. Filmo klasikinės muzikos garso takelis – tarsi viso sezono Filharmonijos repertuaras, o niekada nerimstanti kamera išryškina aukštus režisieriaus tikslus. Kitoje barikadų pusėje sėdintys kritikai filmą vadina nuobodžia “Discovery Channel” ir klasikos radijo reklama. Istorija apie iš pažiūros idealią, bet iš tikrųjų savų rūpesčių turinčią šeimą, kai tėvas praranda darbą ir viskas pasikeičia jiems persikėlus gyventi kitur, matyta daugybę kartų. O režisieriaus filosofiniai klausimai ir atsakymai – paprasčiausios klišės. Kad ir kaip būtų, “Gyvybės medį” verta pamatyti vien tam, kad žinotum, kuriai stovyklai priklausai.
Rašė: Dovydas Kiauleikis
Nuotraukos: iš organizatorių archyvo
