Su grupės „Rasabasa“ siela Rasa Bubulyte. Kalbėjome daug ir ilgai: apie sudėtingą žodžių dėliojimo procesą, apie ambicijas, apie lietuviškos muzikos likimą. Tilpo, žinoma, ne viskas…
Jau seniai brandinau mintį pasišnekučiuoti su Rasa – ta simpatiška mergiote iš „pa Utenas“, kuri dalyvavo realybės šou „Dangus“, kur laimėjo profesines studijas Liverpulyje. Savo iniciatyva „The Beatles“ gimtinėje ji baigė ir bakalauro studijas, o po jų grįžo į Vilnių jau ne viena, o su grupele muzikantų iš Norvegijos. Jos suburtos grupės „Rasabasa“ 2010-aisiais išleistas debiutinis albumas komercinės sėkmės nesulaukė (nieko stebėtina), tačiau užčiaupė net didžiausius skeptikus, o jų muzikai apibūdinti netgi buvo „ištrauktas“ (ko gero, tik lietuviai tokį gali sugalvoti) terminas „intelektuali popmuzika“ – na, kad ir durniui būtų aišku, jog čia ne ta popmuzika, kokia mus nuodija radijas ir telikas.
Mintis (pasikalbėti) virto kūnu, kai su Rasa netyčia susitikome viename populiariame bare. Ji lyg tyčia po ranka turėjo savo naująjį albumą „1“, o aš negalėjau nepriimti šio „kyšio“. Nuo jo ir pradėjau pokalbį su Rasa, kai susitikome tame pačiame bare, tik jau padoriu paros metu.
Muzika, gimusi kaime
Minėtą albumą teisybės dėlei reikėtų vadinti EP – anot Vikipedijos, tai toks muzikinis albumas, kurį sudaro daugiau dainų nei single, tačiau mažiau nei pilname albume.
Dainininkė sutiko, kad EP formatas Lietuvoje neįprastas, o už jos ribų tai – normalus reiškinys. Tačiau ne formatas esmė – muzikantams tiesiog nesinorėjo ilgiau tempti gumos: „Norėjome greičiau parodyti naujus kūrinius, juk per metus gerokai patobulėjome. Be to, pirmas albumas yra pirmas.“
Dainos gimė dar 2010 m. vasarą, per savotišką kūrybinę stovyklą. Muzikantai išsinuomojo kaimo sodybą, atsivežė instrumentus. „Dauguma muzikinių idėjų ir gimė toje sodyboje. Vėliau jas panaudojome įrašuose. O įrašų teko palaukti net iki 2011 m. žiemos, nes įrengti studiją užtruko ilgiau, nei tikėjomės“, – pasakojo muzikantė.
Albumą „1“ galima įsigyti koncertuose, dainas galima parsisiųsti ir internetu. „Manęs nė kiek nenervina tas vadinamasis piratavimas, kai muzika parsisiunčiama nemokamai. Bet mes norime bent suteikti galimybę gerbėjams mus paremti. Mes nesiekiame užsidirbti, tiesiog norime bent jau padengti leidybos išlaidas. Juk viskas kainuoja – įrašo suvedimas, kompaktinių plokštelių ir viršelio gamyba. Juk sutiksi, kad 10 litų už „fizinę“ kopiją ar euras už dainą internete – nėra daug?“ – retoriškai klausė Rasa.
Uždarbiauja gimtinėje
Pasak lietuvės, jos draugams norvegams – Snorre Bergerudui (gitaristas, prodiuseris), Sindre Skeie (būgnininkas), Nilsui Bogenui (bosistas) ir Bjørnui Holmeslandui (gitaristas) – labai patinka Lietuva, nors mūsų kalbos nė vienam nepavyko normaliai perkąsti. Vaikinams didžiulį įspūdį paliko Juodkrantė, draugų vestuvės Pakaunėje, pasiplaukiojimas kanojomis.
Vis dėlto gyventi čia nuolat jie neturi galimybių – vaikinams reikia padirbėti keletą mėnesių Norvegijoje, kad paskui už tuos pinigus Lietuvoje būtų galima gyventi vien muzikuojant.
Anot dainininkės, dėl malonumo groti mėgstamą muziką, jos grupės nariai nesibodi jokių darbų: „Pavyzdžiui, mūsų bosistas Nilsas dirbo vaikų darželyje. Būgnininkas Sindre dirba neįgaliais žmonėmis. Vienas muzikantas metė gana aukštas pareigas viename prekybos centre, kad galėtų groti su mumis. Laimė, tokių specialistų kaip jis trūksta, tad grįžęs jis paprastai vėl gauna tą patį darbą, nors ir trumpam.“
Ar pačiai nekyla noras išvažiuoti kartu su jais uždarbiauti, kad galėtų gyventi daugiau mažiau padoriai? „Kad yra ir čia ką veikti. Netrukus „pakūrinėsime“ savo įrašų studiją. Jau dabar jaučiame susidomėjimą, nors dar net studijos pavadinimo nesugalvojome, Mano bičiuliai norvegai – labai faini žmonės, su jais labai lengva dirbti. Jie turi savo filosofiją, savo požiūrį į muziką. Jau turime ir užsakymų į priekį, domisi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Ypač pastarieji – juk kiekvienam muzikantui įrašinėjimas kitoje šalyje yra nuotykis“, – greitakalbe bėrė R.Bubulytė, kuriai patikėtos studijos vadybininko pareigos.
Įkūrė įrašų studiją
Mintis būtent Lietuvoje įsirengti nuosavą aukštos kokybės įrašų studiją kilo grupės gitaristui Snorre (turiu įtarimų, kad jis yra ir Rasos širdies draugas, tačiau ne mūsų žurnalo reikalas kapstytis po intymius gyvenimo reikalus). „Tai yra jo asmeninė investicija, nes jis labiausiai gyvenime tai ir nori daryti – prodiusuoti muziką. Turime labai gerą aparatūrą, instrumentų. Lietuviai į mūsų sumanymą, žinoma, žiūri įtariai. Bet kas gali blogo nutikti? Atvažiavome čia, įsirašėm daug muzikos sau, gal ir kitiems daug įrašysim. Na, o jei nesiseks, kur nors kitur išvažiuosim ir vėl toliau įrašinėsim“, – optimistiškai, tačiau kartu atsargiai apie ateitį kalbėjo pašnekovė.
Kaip supratote, grupės „Rasabasa“ muzikantai neslepia ambicijų išgarsėti. Ir kalbame ne apie mūsų mažą Lietuvą, bet apie visą pasaulį. „Lietuviškai nedainuojame, nes nenorime daryti produkto tik Lietuvai. Darome tai, ką norime, o ne specialiai kuriame muziką tam tikrai rinkai. Taigi, visai nesvarbu, iš kur bus žmonės, kurie norės mūsų klausytis – iš Bulgarijos, ar iš Japonijos“, – gūžtelėjo pečiais mergina.
Ir nors niekas netampo už skvernų garsiems prodiuseriams, reikalai po truputį juda. Grupė neseniai sulaukė kvietimo koncertuoti Šveicarijoje – vietos grupės vokalistė prisipažino esanti sužavėta „Rasabasos“ muzikos. Grupė turi ir didelį gerbėją Ispanijoje, kuris dirba didžiulėje koncertų organizavimo bendrovėje. Vyras taip pat yra pažadėjęs tarpininkauti organizuojant grupės koncertus Italijoje ir Ispanijoje. „Beje, Italijoje mūsų daina atsidūrė kažkokiame tope, ketvirtoje vietoje. Mano mama beguglindama jį netyčia surado. Dar įdėtas klipas, mūsų biografija. Iš kur ištraukė, kaip – net neįsivaizduoju“, – juokdamasi stebėjosi Rasa.
Beje, grupės daina „Train“ iš ankstesnio albumo skamba per nacionalinį Norvegijos radiją. Tai irgi nemažas pasiekimas, nes patekti į jo eterį be pažįstamų rekomendacijų nėra paprasta. Be to, grupės EP apžvelgė ir keli Norvegijos tinklaraštininkai.
Ieško savo auditorijos
Kiek tokie dalykai svarbūs patiems grupės „Rasabasa“ muzikantams? „Kiekvienas muzikantas nori, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių. Taip, tokia muzika, kokią atlieka Beyoncé ar Rihanna, visada bus populiaresnė. Tai natūralu ir taip turi būti. Bet ties jomis pasaulis nesibaigia, yra labai daug nišų. Ar patikėsi, kad „Rolling Stones“ tik už parduotus marškinėlius uždirba daugiau nei Madonna už visą turą. Tai tiesiog skirtingi mąstai, skirtingos auditorijos“, – mano atlikėja.
R.Bubulytė įsitikinusi, kad labai svarbu įvardyti, kokiam priklausai žanrui – taip lengviau ir savo auditoriją atrasi. „Mes grojame „pop“ stilių, tačiau jis yra savitas, nes kiekvienas muzikantas įnešė šį tą iš savo aplinkos. Pavyzdžiui, du mūsų gitaristai ilgai grojo metalą ir hardcore, todėl jų smegenys veikia atitinkama kryptimi. Tačiau jiems patinka ir daugybė kitokios muzikos. O būgnininkas grojo panką ir klasikinį roką. Visų mūsų mintys susieina kažkur ten, muzikoje, ir gauname „pop“, tačiau su tam tikru atspalviu. Suprantu, kodėl Lietuvoje niekas nenori įsivardyti kaip „pop“, – į šią muziką žiūrima kreivai. Tačiau juokinga, kai pasivadinama kitaip, nors yra toks „pop“… Nesi tas, kuo norėtum būti. Tu esi tas, kaip tu skambi. Galų gale reikia atsižvelgti ir į madas. Jeigu groji panašiai kaip devintojo dešimtmečio „pop“, tai tu ir esi devintojo dešimtmečio „pop“. Lyginti visada reikia su tuo, kas yra šiandien. Ir ne su „Yva“ ar dar kuo nors, o su tuo, kas žinomi pasaulyje. Juk ne Lietuva diktuoja muzikos madas“, – savo nuomonę dėstė Rasa.
Ji sutiko, kad žmonėms sunku įvardyti muziką, neminint konkrečių grupių pavadinimų, nors muzikantai ir nemėgsta būti lyginami vieni su kitais: „Žmogui, kuris mėgsta „Radiohead“, „Depeche Mode“ ar tavo minėtą „Cocteau Twins“ (man grupės „Rasabasa“ skambesys šiek tiek primena šią grupę – red. past.), pasiūlyčiau paklausyti ir mūsų dainų. Tai nereiškia, kad mes skambam taip pat, tik sakau, kad tam žmogui, kuris mėgsta tokią muziką, galime patikti ir mes. Tai pastebėjau žiūrinėdama profilius feisbuke – labai dažnai nutinka, kad mano ir tų žmonių, kurie kviečia draugauti, muzikinis skonis sutampa.“
Tekstuose – nuotaikų atspindžiai
Rasa sugriauna dar vieną mano pačios susikurtą mitą. Žinojau, kad tekstus ji kuria pati, tačiau visuomet maniau, kad muziką rašo vaikinai iš Norvegijos – tokia ji man „nelietuviška“ atrodė. Pasirodo, Rasa pati rašo ir pagrindines melodijas. „Pavyzdžiui, dainą „No Matter“ sukūriau tiesiog sėdėdama prie pianino. Pradėjau niūniuoti melodiją, tada paieškojau harmonijos… Paprastai kurdama nenaudoju net mikrofono, įrašau tą idėją paprasčiausia „Garage band“ programa. Tada duodu paklausyti vaikinams. O jie pareiškia savo nuomonę. Kartais tinka iš karto, kartais siūlo patobulinti. Pavyzdžiui, „No Metter“ buvo tik keli pianino akordai ir balsas. Kai pasiūlė pakeisti, pianiną išmečiau, sugrojau sintezatoriumi, tada „uždėjome“ gyvus būgnus ir gitaras“, – grupės „Rasabasa“ muzikinės virtuvės paslaptis atskleidė muzikantė.
Užtat kuriant tekstus jai suteikta visiška laisvė. Vaikinai dažnai nė nesusimąsto, kokią žinutę per dainą norėjo perduoti lietuvė. „Tekstus rašyti nelengva. Rašau juos labai labai labai ilgai, naudoju visokias technikas. Pavyzdžiui, impulsą tekstui gali duoti netgi internete perskaitytas straipsnis apie mirštančias žvaigždes. Arba skaitau knygą ir užsirašau žodžius, kurie man patinka. Vėliau tuos žodžius skaitau ta eile, kuria užsirašiau – tai yra visiškai „random“. Žodžių seka kuria tam tikrą istoriją – būtent todėl, kad tas žodis ėjo ne pirmas, o ėjo trečias. Taip, mano istorijos nėra tikros, bet jos šiek tiek atspindi mano nuotaikas. Ir aš ne viską išgalvoju. Tik nesakau, ko neišgalvoju. Galbūt pirmas albumas toks liūdnas, nes tuo metu dar buvau Anglijoje – toli nuo tų, kuriuos myliu. Norėjau perduoti tas emocijas, kuriomis tuo metu gyvenau. Dabar taip nebesijaučiu, todėl kai kurios dainos skamba netgi vaikiškai“, – šyptelėjo pašnekovė.
Tekstas: Jurgitos Kviliūnaitės
Nuotrauka: Sandros Masevičiūtės