Airių rašytojas Jonathanas Swiftas (tas pats, kuris parašė „Guliverio keliones“) XVIII a. teigė: „Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.“ Ir nors praėjo beveik trys šimtmečiai, mes, žmonės, atrodo, nė kiek nepasikeitėme.
Metų sandūroje dažnas sau pažadame, kad kitais metais „skaitysiu daugiau knygų“, „vartosiu mažiau alkoholio“, „mesiu rūkyti“, „dažniau eisiu į teatrą“, „pradėsiu sportuoti“, „peržiūrėsiu daug gerų filmų“, „dažniau paskambinsiu mamai“, „laikysiuosi dietos“ ir t. t., ir pan.
Pasibaigus švenčių maratono sukeltoms fizinėms, moralinėms ir netgi psichologinėms pagirioms, dalis pamiršta pažadus. Ištvermingesni įpročius pakeičia mėnesiui, valingiausieji – keliems mėnesiams.
Na, kodėl niekas neišranda kokio nors stebuklingo būdo, kaip pasikeisti visam laikui? Gal galima sukurti kompiuterinę Gėrio programą? Tik įsivaizduokite – keli mygtuko spustelėjimai, ir tu jau toks, koks nori būti – toks „teisingesnis“. Turtingesni nepagailėtų didelių pinigų už legalią programą su daugiau funkcijų, o biednesni – kaip visada – parsisiųstų piratinę versiją iš torentų.
O gal galima išrasti tokias tabletes, po kurių kurso valios padaugėtų dešimteriopai? Dievaži, nepagailėčiau mėnesio algos už tokias…
Na, pasvajojome ir užteks. Gyvenkime čia ir dabar. Taip, kaip kiekvienam išeina. O visiems išeina skirtingai…
Šio mūsų numerio herojus muzikantas, „Lofto“ idėjinis vadas Viktoras Diawara prisipažįsta, kad geri dalykai jo gyvenime atsiranda atsitiktinai – taip nutiko ir su „Loftu“, kuris duris atvėrė per pačią krizę ir per metus tapo viena madingiausių meno erdvių sostinėje.
O štai choreografė Marija Simona Šimulynaitė laiku nusisuko nuo veidrodžio. „Modernistai yra sukami nuo veidrodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi sukti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiūri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti įjungti smegenėles į darbą“, – savo požiūrį drąsiai išdėsto Baltijos baleto grupės įkūrėja.
Kitai mūsų herojei 22 metų dizainerei Justė Raudonytei Lietuvos savo svajonėms įgyvendinti neužtenka. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet, anot jos, tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus.
Šiame numeryje kaip visada apžvelgiame jau rodomus ir būsimus spektaklius, įdomesnius koncertus, parodas, kino filmus ir festivalius. Paieškojome būdų, kaip įveikti žiemišką nuobodulį – jeigu pasinaudosite mūsų pasiūlymais čia ir dabar, galėsite save priskirti tiems, kurie gyvena šiandien.
P.S. Ką gi, laikas atsisveikinti. Tik šį kartą ne iki kitų metų, o tik iki kito mėnesio. Gero skaitymo, gerų metų, gerų idėjų, kuriomis nepamirškite pasidalinti su mumis!
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
