Su kolegomis įkūręs studiją „t&v|creep“, fotografas Tomas Vyšniauskas lyg užantspaudavo ir perspėjo, kad prie reikalo jis gali prisėlinti neįprasta kryptimi. Kalbinamas apie (mados) fotografiją, Tomas telkėsi mėgstamos kulinarijos paraleles, kad apšviestų mums šios srities virtuvę. Pasiruoškit proto įrankius, požiūrio kampai gali būti aštrūs.
– Skaičiau, kad augai su Piero Paolo Pasolini filmais. Jis buvo režisierius, aktorius, žurnalistas, poetas ir dar daugiau. Ką manai apie tokį asmenybės daugiakryptiškumą? Turbūt ir pats turi daugiau „ūglių“ nei vien fotografija?
– Žinoma. Ta pati fotografija atsirado ne kaip pagrindinis ūglis, ji tiesiog tapo vienu sėkmingiausių, labiausiai vežančių mano pasirinkimų. Kažkada buvau knygų dailininkas, dar labai mėgstu gaminti, ragauti gerą vyną. Savo pasirinkimais renkame patirtis. Net kulinariniai dalykai visai gražiai persikelia į fotografiją. Suprasdamas, kaip sukurti įdomią sriubą iš kelių sudedamųjų dalių, gali perkelti tai į fotografiją – gali padaryti ją gaivesnę, aštresnę, sūresnę. Kūrybos metodai universalūs visur. Mano kolega fotografas yra fizikas. Su juo esame kalbėję, kad kuo daugiau metodų pažįsti, tuo įdomiau gali kurti, juos pritaikydamas.
– Paklaustas apie savo maišto fotografijoje pradžią, 2010 m. viename interviu sakei, kad to meto „kūrybinė tikrovė daug klampesnė nei anksčiau“. Kokia kūrybinė tikrovė dabar?
– Esu nusprendęs pasukti savo fotografiją gludinimo link. Kai maištauji, atrodo, kad tas šiurkštumas geras ir reikalingas. Tiek idėjiniu, tiek techniniu požiūriu. Dabar atradau naują žaidimo taisyklę: galima šiurkščius, akivaizdžius dalykus nušlifuoti tam, kad padarytum juos ne bukesnius, ne lygesnius ar patogesnius, bet kaip tik aštresnius ten, kur reikia. Jeigu kalbėtume apie koncepcijas, tas efektas išgaunamas renkantis labai tikslias temas, požiūrio kampą, techniniu požiūriu – lavinant techniką ir įgūdžius. Dabar tai vienas įdomiausių dalykų man.
– Vis dėlto ne taip seniai matėme, kad kai kurie tavo kolegos, žinomiausi mados fotografai, požiūrio kampų ne tik kad nešlifuoja, bet kone identiškai atkartoja jau kitų, dažniausiai užsienyje, sukurtas kompozicijas…
– Atleisk, aš nutrauksiu – man norisi verkti. Ypač dėl tų atvejų, kai visiškai paprastai ir akivaizdžiai nukopijuojama. Keista tai, kad taip kopijuojantys (ypač jei tai pavyksta padaryti gerai, o tavo žiūrovas nežino, ką pavogei) galbūt netgi patiria pasitenkinimą ir mėgaujasi šlove. Iš tikrųjų daug kas nežino, kad Gedas pavogė tą, Tomas pavogė aną, gal ir Rokas ką nors pavogė, o gal ir Visvaldas – niekas nežino. O gal ir aš ką nors pavogiau? Galbūt vieną kitą mintį, tikrai ne pavidalą. Viskas priklauso nuo abiejų pusių išsilavinimo ir akiračio. Žinoma, išsilavinusiam žiūrovui smagu, ypač jeigu jis kolekcionuoja tokius „smagumus“. Tačiau jei žmogus tai rimtai priima, tuomet jam tikrai darosi liūdna dėl to, kad fotografas ėmė ir nukopijavo pavidalą, nes pats neturėjo idėjų. Tikrai geriau, kai žmonės vagia idėjas ir jas perleidžia per save. Bet jeigu vagiamas pavidalas grynąja forma – tai visiškai žema ir šlykštu.
– Kas vis dėlto tai – tingumas, įžūlumas, bandymai mokytis kartojant?
– Aš tai vadinu sekluma. Kai reikia daryti greitai, daug, pigiai ir gražiai, kam nors tikti ir patikti. Čia tinka maisto alegorija – galima valgyti mėsos pakaitus užsigeriant alumi iš plastikinės stiklinės, galima valgyti aukščiausios kokybės kepsnį užsigeriant puikiu vynu – kiekvienas renkasi, kas jam geriausia, kas mieliausia. Jeigu žmogus nori gero daikto, turbūt žino, kas tai yra, kiek kainuoja jį sukurti, tuomet jis renkasi tokį. Tai būtent tas žmogus, kuriam aš kuriu, ir noriu tikėti, kad tokių kaip jis daugės.
– Jeigu mados fotografijos pionieriai pamatytų dabartinę padėtį, kas juos verstų aiktelėti?
– Turbūt aiktelėtų nuo kiekio ir išsigąstų dėl kokybės. Nors, tiesą sakant, mes kartais per daug dramatizuojame kokybės klausimą – ankstyvieji mados fotografijos pionieriai buvo vieni plyname lauke. Kai esi vienas lauke ir reikia pastatyti miestą, tau šiek tiek lengviau, negu didmiestyje išgriauti tris namus ir pastatyti ką nors naujesnį ir geresnį. Pionieriams būtų keista, kad toks miestas apskritai stovi. Jie dar turbūt nustebtų, kaip šiandien lengvai viskas sudedama iš gabaliukų ir lengvai paspalvinama. Ir kaip visi primena visus. Čia gal didžiausia šiandienos problema – kai daug triukšmo, visi supanašėja tame triukšme, sutampa, papilkėja, lieka vienodai nekontrastingi.
– Ar Lietuvoje yra mados fotografija? Ko reikia, kad toks reiškinys būtų?
– Reikėtų okupuoti keletą aplinkinių šalių. Neapkaltinkite manęs imperinėmis svajonėmis, bet reikėtų daugiau žmonių, daugiau gyvenimo, kuriame būtų leidžiama ir perkama daugiau žurnalų, siuvama daugiau drabužių. Dar reikia, kad tie drabužiai būtų ne atvažiavę į parduotuvę iš kur nors, o gimę čia. Kad būtų daugiau nei keli dizaineriai. Žmonės, kuriantys savo kolekcijas ir savo pasirodymus, savo ateities strategijas. Kad būtų daugiau visko – daugiau laiptelių nuo juodo iki balto. Tikiu, kad tai laiko klausimas. Prieš šešerius metus, kai įkūriau savo fotostudiją, buvo blogiau. Dabar jau yra daug geriau.
– 2009 m. laimėjai geriausio mados fotografo titulą už nuotrauką „Azazel“, kurioje – pusnuogė moteris ant arklio. Juodi sliekai jose, ko gero, simbolizuoja įsikerojusią, nuodėmingai traukiančią madą. Ar taip įsivaizduoji moters ir mados santykį?
– Visiškai teisingai perskaitei tą mano triptiką. Vienu atveju ji ją traukia kaip aistra, kaip geismo objektas, kitu atveju ji raita ant jo, trečiu – ji ją plėšo iš vidaus. Mada traukia žmogų, nes yra viena tų neįtikimų galimybių. Ji kiekvienam suteikia šansą atrodyti savaip ir patikti sau pačiam. Tai yra jos, vieno didingiausių žmogaus išradimų, triumfas.
– Koks tavo kūrybos principas?
– Dažniausiai turiu žmogaus reginį – tokį koncentruotą žmogaus pavidalą, kurį perkeliu į savo fotografiją. Dar yra dalykai iš praeities arba pastebėtos aplinkos detalės, situacijos, emocijos. Lieka viską sujungti tarsi taškelius. Paveiksluojamus modelius renkuosi lyg rinkčiausi aktorius filmui. Man visuomet reikia labiau asmenybės, charakterio nei sugebančio išlaužti vadovėlinę pozą žmogaus. Aš visuomet teikiu pirmenybę idėjai ir istorijai, kurią pasakoju savo fotografijomis.
– Kuo pagrįstum seną tikėjimą, esą kuo žmogus dažniau patenka į nuotraukas, tuo daugiau jose pasilieka jo sielos?
– Fotografija yra toks dalykas, kuriame susikerta erdvė ir laikas. Ji gimsta toje vietoje, kurioje susikerta akimirka ir vieta. Mano kaip fotografo apsisprendimas – kaip ir kada tą momentą užfiksuoti. Kaip kūrėjas galiu suderinti tuos procesus, pasirinkti tašką ir laiką, pakviesti dalyvius ir paspausti mygtuką. Žinau, kad Afrikos čiabuviai labai bijojo netekti sielos, nes tikėjo, jog jų atvaizdai gali būti panaudoti magijai. Šiandien, gyvenant atvaizdų džiunglėse, realijos ir baimės turėtų būti kitos.
– Kas yra šviesa fotografijoje?
– Jeigu dabar išjungčiau šviesą, manęs nesimatytų, tavęs taip pat. Šviesa užkoduota fotografijos pavadinime. Ji – fotografo rašalas, tad jei šviesos nėra, lapas lieka tuščias.
– Fotografija yra labiau tiesa ar netikrybė? Jei pasitelktume tavo mėgstamą Platoną, kuris sakė, kad gyvename šešėlių pasauly ir matome ne tikruosius daiktus, o tik jų atspindžius. Gal čia ir yra fotografijos didybė, kad valdydamas šviesą, fotografas gali mums apšviesti daiktus taip, kaip mūsų įpročio valdoma akis pati nebūtų pamačiusi?
– Labai sunku šnekėti apie universalius dalykus, mūsų matymo įpročiams taip išsikerojus. Platono laikais, manau, buvo paprasčiau. Tačiau pats principas išlieka – fotografija vis dar leidžia užfiksuoti dalykus kitoje šviesoje. Juk yra toks posakis – „kitoje šviesoje“. Fotografija visuomet atlieka tarpininko vaidmenį, ji parodo tai, ką mato fotografas. Aš galiu apsispręsti, kad žiūriu į tave tuo ar kitu kampu, apšviečiu tave iš to ar kito taško, apšviečiu kietai, minkštai. Visos šios priemonės keičia tavo atvaizdo charakterį, bet ne tave. Šviesai padedant, galima vieną daiktą paversti mažiausiai šimtu skirtingų. Jei prisimintume paralelę, kad šviesa yra raštas, tai fotografas gali rašyti dailyraščiu, gali keverzoti, gali rašyti gotikiniu šriftu, gali padėti minimalistinį tašką tuščiame lape. Tad, kaip supranti, ta tiesa visuomet tokia, kokią ją mato fotografas.
– Kaip sakei, fotos – šviesa, grapheo – rašau. Sudėjus, ką tu esi parašęs, koks būtų tekstas?
– Atsimenu, gal septintoj klasėj grafikos mokytoja mokė rašyti šriftus. Laikai plunksną, svarbu ja taisyklingai braukti, bet sunkiai išeina. Tai, ką aš iki šiol padariau fotografijoje, man atrodo kaip tas sąsiuvinukas, kurį tada prirašiau. Man smagu, kad šiandien kelios linijos jau tiesios, dabar jau norėčiau parašyti keletą skirtingų šriftų. Man sakė, kad kai kurias raides rašau labai neblogai.
– Esi dirbęs „Aidų“ leidykloje, apipavidalindavai knygas. Dar mėgsti Vilniaus baroką. Tikiu, ir patį Vilnių. Gal galime sujungti šias gijas ir atiduoti duoklę mūsų miestui? Jei reikėtų sukurti viršelį knygai apie Vilniaus esybę, kokį vaizdą parinktum?
– (Pagalvojęs.) Tai būtų kadras iš Visų Šventųjų bažnyčios kiemo. Kai eini šventoriumi šiek tiek kairiau, apsisuki ir pro vartus matai į dangų besistiebiantį bažnyčios bokštą. Gera tai daryti vakarėjant, beveik sutemus. Liūdna, kad tai viena labiausiai primirštų bažnyčių Vilniuje.
– Atsikvėpkime. Kas tave džiugina?
– Keisti žmonės neįprastose, netikėtose situacijose. Bet aš jų nemėgstu fotografuoti.
– Kodėl?
– Kai kuriuos, ypač smagius, dalykus daug geriau fotografuoti akimis į savo atmintį. Nes jeigu juos nufotografuoji fotoaparatu – daug lengviau pamiršti, juk fotografuodamas įsitrauki į procesą, o paties įvykio neišgyveni, be to, atrodo, kad „užsirašei“, ką pamatei, tad gali pereiti prie kito. Taip ir pamiršti.
– Atrodo, fotografų būtina paklausti, ar nesijaudina fotografuodami nuogas moteris, bet skaičiau, kad nemėgsti aktų fotografuoti. Tai ar nebeturiu intriguojamo klausimo, ar kaip tik dėl per didelio jaudulio ir nefotografuoji?
– Ačiū, kad neklausi, kas yra graži moteris. Tai baisiausias žurnalisto klausimas fotografui. O dėl jaudulio – aš apskritai nesijaudinu fotografuodamas. Tai, ką sukuriu, išgyvenu pats kiek anksčiau, vykstant procesui. Vadinasi, viskas, ką fotografuoju, gimsta galvoje daug anksčiau ir jaudina gerokai stipriau. Tai leidžia matyti įvairiapusiškiau ir jaustis saugiau. Kai kas sako, kad tai visiškai antikūrybiška ir aš nesižaviu akimirka. Aš žaviuosi akimirka tada, kai ji tik gimsta mano galvoje.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Fotografavo herojų: Visvaldas Morkevičius
Tomo darbų rasi čia: http://www.creep.lt/#/fashion/