Praėjus kelioms dienoms po to, kai Titas buvo nominuotas „Pravdos naujokų“ rinkimuose už geriausią metų vaizdą („Fair and Square“ dainos klipas „Delta Dawn“), sėdėdami pasaže ant laiptų pagrindinėje Paryžiaus prostitučių gatvėje ir klausydami filmo „Igla“ (Tito mylimiausias Rusijos produktas) garso takelio dainos – „Kino“ „Grupa Krovi“, – kalbamės, kuo skiriasi du Europos kultūros centrai – Londonas ir Paryžius, kuriuos šiandien vis dažniau kaip savo kūrybinę erdvę renkasi užsispyręs Lietuvos jaunimas; apie kino ateitį Lietuvoje bei pasaulyje ir Tito asmenines estetines ir konceptualiąsias preferencijas.
Su Titu GQ (China Girl) susipažinau tuo metu, kai mano mergina mėgino mesti rūkyti. Gerų keturių valandų intensyvaus pokalbio apie politiką, kiną ir cigaretes bei butelio jacko aftermathas buvo toks: mano mergina traukė jau penktą cigaretę vis klausdama Tito, ar tikrai niekuo nesusirgs, nes jau dvi dienas jos plaučiai negavo nikotino, o aš svarsčiau, ar prie įvaizdžio man labiau tiktų rūkyti cigaretes ar cigariles. Teko pripažinti, kad šito žmogaus story-telling įgūdžiai stiprūs, kaip turi būti.
– Pradėkim nuo pradžių. Kodėl šiandien mes sėdim ir kalbamės čia, Rue Saint Denis, Paryžiuje, o ne Londone?
– Žinai, Prancūzijoje pagaminama daugiausia kino visoje Europoje. Didžioji Britanija manęs šiuo klausimu nedomina, nes Londono kultūros atgarsių man užteko ir Lietuvoje. Kitas dalykas – pasirinkau Paryžių, nes nekalbu prancūziškai. Velniop komfortabilumą visuomenės apsupty – kartais smagu pasijusti idiotu.
– Ką naujo duosi pasauliui? Kam žiūrėt tai, ką tu kuri?
– „Duoti“ man skamba per daug materialiai. Ką pasaulis galės „pasiimt“, skamba lyg ir turėčiau ką „duot“, vienu žodžiu – per painu. Be to, gan nelogiška bandyti vienu sakiniu išreikšti tai, ką norima pasakyt visu filmu. Nors turbūt daugumai nomenklatūrinių Lietuvos kino žmonių tai sava. Man visada būdavo kvaila, kai kūrėjai apie savo darbus žodžiais pasako daugiau nei patys kūriniai. Gal tada tiesiog viską sakyt visuomenei tekstu? Man didžiausią įtaką kūryboje daro ne konceptualusis, o popmenas. Todėl (kalbant apie bendravimą su pasauliu) noriu tai daryt tiesiai per kiną, o ne per papildomus koncepto lapus ar panašų šūdą. Visiškai neatsakyt į tavo klausimą irgi būtų nemandagu, nes, matyt, kas nors perskaitė visą pastraipą ir nieko neišgirdo. Tai sakau, kad šiuo metu man artima revoliucijos tematika. Turiu omeny, kad visuomenę reikia provokuot, veikti. Tiek Lietuvoje, tiek bet kur kitur.
– Kalbi apie sukilimą. Ką turi omeny? Kalbi apie tikrą revoliuciją ar naudoji tai tik kaip metaforą? Jei kalbi apie tikrą, tai kas ir prieš ką, tavo manymu, turėtų sukilti? Kaip įsivaizduoji pasaulį po šios revoliucijos?
– Revoliuciją įsivaizduoju tiek kultūrinę, tiek politinę, tiek socialinę, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Nesu komunistas, bet pritariu Slavojaus Žižeko išsakytai minčiai per Occupy Wall Street manifestaciją: „They will tell you that you are dreaming, but the true dreamers are those who think that things can go on indefinitely they way they are, just with some cosmetic changes. We are not dreamers, we are the awakening from a dream which is turning into a nightmare.“
– Kuo tau svarbios cigaretės?
– Juokauji? Na, jei didžioji visuomenės dalis būtų draugiška rūkaliams, tai turbūt išvis slėpčiau, kad rūkau, arba net nerūkyčiau.
– Kas tave įkvepia?
– Mano darbų tematikai įtaką daro visuomenės aklumas ir impotentizmas (atsiprašau, jei nėra tokio žodžio). Pasaulis užmiega saldžiu miegu, ypač Vakarų, deja, tuo metu kas nors jį prievartauja, ir gana žystokai. Turiu svajonę prisidėt prie tų žmonių, kurie jau dabar jį žadina lediniu vandeniu. Jei klausimas buvo apie mano kūrybos braižą, tai negaliu neprisipažinti, kad jaučiu didelę Davido Lyncho, Jimo Jarmuscho, Wong Kar-Wai, Spike’o Jonze’o, Romaino Gavras. Neabejotinai ir Quentino Tarantino, bet po šitos frazės turbūt didžioji dalis kino „ekspertų“ mane nurašys, nes kas antras lietuvis žino jo filmus…
– Jau antrą kartą šiame interviu pasisakai prieš profesionalius kino kritikus („daugumai nomenklatūrinių Lietuvos kino žmonių tai sava“, „didžioji dalis kino ekspertų mane nurašys“). Ar galima sakyti, kad esi prieš kino elitizaciją? Ar, tavo manymu, kiną vartoti, vertinti ir garsiai apie tai kalbėti, o gal net ir jį kurti turi teisę kiekvienas, nepriklausomai nuo jo diplomų ar įrašų CV?
– Neturiu nieko prieš gerus kino kritikus. Jie kartais gali net išprovokuoti kūrėjus kurti ir pradėti kokybiškai naują erą. Kaip pavyzdį galiu paminėt, Prancūzijoje tik po filmo kritikų paskelbtų manifestų prasidėjusią Nouvelle Vague (pranc. – naujosios bangos) erą. Esu už laisvą kiną, tik kiekvienas turėtų suprast kūrėjo atsakomybę. Kartu nesu ir prieš kino elitizaciją – elitas kultūroje reikalingas. Lietuvoje jis šiandien silpnas, o gal tokio išvis nėra, taigi rezultatą matome ir girdime.
– Ar galima sakyti, kad tavo klipuose daug pykčio? Jei taip, tai ant ko tu pyksti?
– Vienoje dainoje girdėjau žodžius „Anger is your gift“ (angl. – pyktis tavo dovana). Galiu pasakyt, kad tikrai šitą energiją priimu būtent taip. Tik moku atskirti pyktį ir agresiją. Pykstu ant visko, įskaitant ir save. Esu visiškas šių dienų visuomenės pilkos masės lašas. Skirtumas tarp manęs ir daugumos yra tik toks, kad aš tai suprantu – turiu viltį bent mirti pasikeitęs.
– Ar tiesa, kad buvai sutikęs D.Lynchą ir su juo bendravai?
– Stebuklingu būdu patekau į privatų vakarėlį „Silencio“ klube, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir D.Lynchas. Kai klube yra kino salė, kurioje per vakarėlį rodo Ingmaro Bergmano filmus, supranti, kad Paryžius tikrai kino miestas. O dar kai vienas iš penkių žmonių, sėdinčių salėje, yra pats D.Lynchas, tai pagalvoji, kada kitąkart bus proga išreikšt pagarbą savo mėgstamiausiam režisieriui. Bet vis tiek nesuprantu, kodėl buvau priverstas atsakyt į šį klausimą.
– Papasakok apie naujos kartos lietuvių bohemą Paryžiuje. Kuo ji ypatinga ? Ar manai, kad Londone viskas kitaip?
– Kalbėt apie Londoną palikime tiems, kas ten gyvena. Grįžtant prie Paryžiaus, tai jame esančiai Rytų Europos bohemai viskas gerai. Kaip ir turėtų būti: keikiame prancūzų buržua, sovietinį komunistų klaną, kuris dar šiandien valdo mūsų tėvynę ir, aišku, daug kuriame.
– Ką manai apie Lietuvos identitetą? Ar tai tau svarbu?
– Nesu didelis patriotas, bet ir negaliu pasakyt, kad man tai nerūpi. Mane tikrai veikia tai, kad Lietuva visiškai konservatyvi, o kultūros pasaulis tragiškai uždaras ir stagnatyvus. Gerbiu tuos žmones, kurie bando ką nors keisti, bet realybė tokia, kad šalis juos labiau diskriminuoja, nei pasako jiems ačiū.
– Apibūdink savo klipų stilių? Ko juose daugiau, o ko mažiau nei mainstreaminiuose vaizdo klipuose?
– Į šitą klausimą atsakyti reikia tiems, kurie tuos vaizdus žiūri. Kol kas man vis dar keista kalbėt apie savo darbus. Apie mainstreamą galiu pasakyti tik tiek, kad jis man patinka. Na, bent jau tas, kuris pasiekia mano akis. Vaizdai gali paveikti stipriai, todėl reikia mokėti atsirinkti, ką valgyt, nes ne viską kartais ir pats suvirškinu, o apsivemt tikrai nenoriu.
– Netiesa. Kai parodžiau tau naują „Die Antwoord“ klipą, daug kartų kartojai, kad šiuolaikinis mainstreamas yra visiškai iškrypęs. Ką turėjai omeny?
– Esant normaliai situacijai, mano akys to pamačiusios nebūtų, tu mane privertei jį pažiūrėt. O kalbėt apie blogas mainstreamo puses tiesiog nenoriu. Visų pirma, aš ne kritikas, o visų antra, kai gatvėje pamatau šlykštų šunšudį, stengiuosi tą vaizdą ištrint iš savo atminties, o ne diskutuot apie tai viešai.
– Ar įmanoma kurti kiną ir išlikti lietuviu?
– Ne. Kiną kuria tik amerikiečiai, prancūzai ir vengrai. Skaitau knygą, kaip jais tapt.
– Geriausių filmų penketukas…
– Žodis „geriausi“ man skamba kvailai, bet klasiškiausi ir didžiausią įspūdį padarę yra „Taxi Driver“, „The Good, The Bad and The Ugly“, „Fight Club“, „Reservoir dogs“, „Night On Earth“. Šiais metais labiausiai patiko „The Artist“. Keista, Lietuvoje turbūt apie šį filmą niekas net neužsiminė ir niekas nežino, kad režisieriaus pavardė lietuviška – Hazanavičius.
– Ką manai apie valstybės finansuojamą kiną? Koks kinas turėtų būti? Komercinis? Valstybės finansuojamas?
– Jei valstybė nėra apsupta kino mafijos klano, tai logiškai mąstant autorius turi didžiulę laisvę, bet ar kūrėjai tai jaučia – nežinau. Esu matęs gerų ir blogų pavyzdžių. Galbūt tik nesąžininga, kad tetos ir dėdės kabinetuose sprendžia, kas yra geras menas. Vienu ar kitu atveju, jei kinas neatsiperka, tai kas nors buvo negerai. Galbūt tai buvo ir genijaus darbas, bet, mano akimis, to neturi būti. Aišku, kalbu apie pilnametražį kiną. Kinas – brangus menas, tai kaip jam tapt visiškai nepriklausomam?
– Ar įmanoma šiandien prasimušti kino pramonėje be mėlyno peruko ir narkotikų?
– Ne. Nevartoju ir plaukai ne mėlyni, tai ir šuns dienos man…
– Ką manai apie žmones, kurie daug kalba apie tai, kaip viskas vyksta kino pramonėje?
– Sutikau čia daug tokių. Kai kalba apie normalius dalykus, būna neįdomu. Kai kalba apie moraliai nenormalius, galiausiai išaiškėja, kad tie žmonės tik norėtų dirbt kino pramonėje.
– Kam tau universiteto diplomas? (Titas studijuoja kinematografiją ICAR.)
– Dar neturiu tokio, bet ir reikšmės jį turėti nematau. Studijuot kiną idiotiška ir aš vienas iš tokių…
– Tavo pseudonimas feisbuke yra China Girl. Ką tai reiškia?
– Tai Davido Bowie ir Iggy Pop dainos pavadinimas. Ši daina buvo paskutinė Iggy Pop albume „Idiot“. Ianas Curtis iš „Joy Division“ prieš savižudybę klausė „Idiot“ plokštelės. Tai kokia jo girdėta daina buvo paskutinė?
– Kaip tu sugalvoji klipo koncepciją?
– Dažniausiai turiu idėją dar prieš išgirsdamas dainą. Paskui tik pasinaudoju proga ją įgyvendint.
– Kas tavo planuose? Kuo užsiimi dabar?
– Dabar montuoju siurrealistinį vaizdo klipą, kurį ką tik nufilmavome Paryžiuje Marlai Singer (exSheezzanova). Jį paleisim į viešumą kitą savaitę. Taip pat šiuo metu ruošiuosi filmuoti dar vieną, Vilniuje. Be to, rašau scenarijų trumpo metro filmui, kurį žadu filmuot Paryžiuje.
Rašė: Dominykas Cz
Nuotraukos: Rūtos Kiškytės ir herojaus archyvo