Gegužės 2–9 d. Vilniuje padaugėjo žmonių, kuriems judėjimas yra aiškesnė bendravimo forma negu kalbėjimas. Tokią kombinaciją mieste moka sukurti tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jau šešioliktas.
Šiemet jo kulminacija taps trupės iš Berlyno „cie. toula limnaios“ spektaklis „Kiekvieną mielą dieną“, kuris buvo įkvėptas Albert’o Camus knygos „Sizifo mitas“. Tikiuosi, spektaklis uždarymui pasirinktas ne todėl, jog festivalis, kuris nemažai kartų baugino, kad dėl nesupratingo finansavimo neįvyks, pats kartais jaučiasi kaip tas Sizifas? Bet net jei ir taip, nieko baisaus: A.Camus klasikinį graikų mitą interpretuoja išskirtinai – sako, kad Sizifą turime matyti laimingą! Autoriaus filosofija, išsakyta knygoje, sujudino trupės įkūrėją – graikų kilmės choreografę Toulą Limnaios.
Choreografė stato labai poetiškus, magijos, archaiškumo kupinus spektaklius. „Kiekvieną mielą dieną“ tokį įspūdį kurs žemių pilna scena ir šokėjų kova su ja, kažkuo primenati Sizifo akmens ridenimą. Bent jau treileris žada tikrai jausmingą reginį. Ši kūrėja, kuri turėjo galimybę mokytis pačios Pinos Bausch vadovaujamoje studijoje, vienodai daug dėmesio skiria judesiui, šviesoms, muzikai.
Gal todėl Berlyne jau penkiolika metų veikianti trupė yra laikoma įdomiausia Vokietijos šiuolaikinio šokio atstove. Ruošiant šį pokalbį, sužinojome, kad „cie.toula limnaios“ buvo paskelbta George Tabori Apdovanojimo (steigia Berlyno Atlikėjų meno fondas) nugalėtoja. Palydint žodžiais, kad „kompanija kaskart meta iššūkį žiūrovo įpročiams, erdvę minčiai kurdama per jausminę tobulybę ir fizinius nusižengimus, lydimus metaforiškų, trikdančių įvaizdžių“.
Trumpai pakalbinome choreografę apie dar labai mažai kur rodytą spektaklį. Ilgesnės ir bežodės atsakymų versijos – gegužės 9-ąją Nacionaliniame dramos teatre 18.30 val.
– Jūsų naujasis darbas „Kiekvieną mielą dieną“ kalba apie galingąjį Sizifo mitą. Visiškai sutinku su A.Camus, kuris sako, kad turime matyti Sizifą laimingą. Bet kaip jūs tai aiškinate – kur jūs asmeniškai matote galimybę Sizifui būti laimingam?
– Sizifo mito herojus yra tragiškas, nes jis žino, kad toks yra. Žmonės dirba kiekvieną savo gyvenimo dieną ir jų likimas nė kiek ne mažiau absurdiškas. Bet gyvenimas įgyja tą tragedijos sluoksnį tais retais momentais, kai žmogus supranta, kad likimas toks yra – absurdiškas. Žmogiškosios būtybės lemtis jau nebėra šis tas abstraktaus, apimta Dievo suvokimo, dabar gyvenimas tapo tik žmogaus klausimu. Nėra jokio tikslo, gale laukia tik mirtis. Todėl žmogaus likimas priklauso tik jam ir dėl to jis kartais tyliai džiaugiasi. Aišku, šis mitas gali turėti labai įvairių interpretacijų.
– Žemės, kurios naudojamos jūsų spektaklyje, yra labai intensyvi medžiaga. Suprantu, kad interpretacijai čia vietos apsčiai, bet ką jums dabar reiškia tos žemės, turint omeny, kad tiek laiko teko su jomis būti ir paversti šokėjams paklusnia medžiaga?
– Visa scena padengta žeme. Man tai tarsi metaforiška žmogaus reprezentacija: „mes ateiname iš žemės, ir į žemę grįžtam“, į žemę sodinam, iš jos gaunam derlių. Mums tikrai teko per visas repeticijas tobulėti būnant su žeme, kol ji mums tapo suprantama. Tai irgi buvo kova… panašiai kaip Sizifo kova su akmeniu!
– Koks skirtumas yra šokti ant grindų ir ant žemės?
– Žemė daug minkštesnė ir natūralesnė, ji pabudina archajiškus, pirmapradžius jausmus ir emocijas, kurias mes, kaip miesto žmonės, jau pamiršom.
– Ar esate vienas tų žmonių, kurie „norėdami galvoti turi judėti“?
– „Deja, mes mokomės gyventi prieš išmokdami galvoti“ – taip sako A.Camus. Bet aš nedarau perskyros tarp šių veiksmų!
– Sukurti šokio spektaklį jus įkvėpė A.Camus knyga. Ar įsivaizduotumėte, kad galėtų įvykti priešingai?
– Po šokio spektaklio parašyti knygą, turite omeny? Įmanoma, bet man šie dalykai turi visai skirtingą energiją ir jėgą! Transliavimo būdai visai kitokie – rašytojai yra rašytojai, choreografai yra choreografai. Įkvėpimas yra kaip šaltinis, bet šokdami mes nepasakosime mito siužeto, nebandysime jo iliustruoti. Bet galiausiai ir rašytojai, ir choreografai nori pasiekti, suj(a)udinti kitus ir patys būti suj(a)udinti.
– Be knygų, kas dar jus išjudina kurti?
– Žmonės, kelionės, muzika ir kiti menai. Mintys apie mūsų globalią sistemą ir visuomenę. Degantis žmonijos klausimas dabartiniu metu ir mintis, kuo menas gali prisidėti, siekiant suprasti gyvenimą.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotrauka: Sabine Wenzel
