Vieną dieną – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kitą dieną – jau Kauno valstybiniame dramos teatre. Trečią – Keistuolių teatre. Tada – Menų spaustuvėje. Laisvą dieną dar kokį kryžių kas nors užkabina. O kas bus kitais metais – absoliuti nežinia. Tokios klajonės tenka aktorei Elzei Gudavičiūtei. O mes skundžiamės, kad tenka važiuoti darban iš Pašilaičių į centrą… Tad apie jauno aktoriaus gyvenimo (ne)pastovumą ir kitas (ne)gandas kalbamės su pačia Elze.
– Auksinis scenos kryžius sveria žemyn ar kelia aukštyn?
– Aš jau kaip ir pamiršau tai. Tai jau praeitis. Tiesiog buvo labai graži šventė. Kitą dieną vėl laukė repeticijos ir žingsniavimas pirmyn. Sunku pasakyti, ar sveria, ar kelia. Tai pirmas mano įvertinimas, tačiau per daug to nesureikšminu. Puikiai suprantu, kad vieną dieną esi garbinamas, kitą – gali būti trypiamas su žemėmis. Svarbiausia – tobulėti.
– O kelio pradžia buvo sunki?
– Taip, studijų metai man buvo ypač sunkūs. Reikėjo labai daug laužti save, įrodinėti, kad gali. Tiek sau, tiek dėstytojams, tiek kolegoms. Jaučiausi kaip šuniukas, murkdomas į vandenį, kad išmoktų plaukti. Tuo metu beveik kiekvieną dieną rašiau dienoraštį, fiksavau visas dėstytojų pastabas ir dabar, kai jį kartais paskaitau, prisimenu, kokia buvau naivi ir atsidavusi darbui.
– Į kokią situaciją patenka ką tik studijas baigęs jaunas aktorius?
– Šiuo metu susikūrusi politika rinkti kuo daugiau aktorių, todėl natūralu, kad daug jų išeina tiesiog į nežinią. Mūsų kursui viskas labai gražiai susiklostė, nes jau studijų metais susiformavo trupė. Beje, jau nuo antro kurso vaidinome Kauno valstybiniame dramos teatre. Kurso vadovas Gintaras Varnas taip pat toliau su mumis dirba. Tad mūsų atėjimas į profesionalų teatrą buvo gana natūralus. Vaidmenų mums netrūko. Mintimis perbėgusi visą tą laikotarpį galiu pasakyti, kad visuomet turėjau profesinės veiklos.
Kita vertus, tokia situacija turi ir antrą pusę. Kai esi laisvas ir nepriklausai jokiam teatrui, gali rinktis tai, kas tau įdomu, bet reikia išmokti susigyventi su neužtikrintumu. Aš kiekvieną kartą nežinau, ko laukti iš kito sezono, ar bus vaidmenų ateityje. Būna ir labai sunkių periodų, kai atrodo, kad scenoje kartojiesi, kad nebeturi jėgų iš savęs pareikalauti vis kitokio savęs. Stengiuosi išmokti ramiai priimti tokius etapus. To reikia mokytis kiekvienam, baigiančiam aktorystės studijas. Juk įstoji kupinas naivaus optimizmo, tačiau susidūrus su realybe labai lengva pulti į neviltį, sugniuždyti save patį.
– Jeigu staiga gautum etatinio aktorės darbo pasiūlymą iš valstybinio teatro, sutiktum ar toliau liktum laisva menininke?
– Dabar jau kitokia situacija. Turiu darbų įvairiuose teatruose: Kauno valstybiniame dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Lėlių teatre, Keistuolių teatre, G.Varno „Utopijoje“, „No Theatre“ trupėje. Tai labai nuostabu. Taip bendrauji su įvairiais kūrėjais, nesi užsikonservavęs tarp tų pačių žmonių. Aš tai labai branginu ir vertinu. Jeigu gaučiau kokį nors konkretų pasiūlymą, tuomet jį ir svarstyčiau. Kadangi jo nėra, todėl nėra tikslo ir galvoti apie tai.
– Teatro judėjimas „No Theatre“ yra tarsi trupė, sukurta iš jūsų kurso aktorių?
– Šį judėjimą subūrė Vidas Bareikis. Labai gerai, kad mes turime vieni kitus ir esame visi kartu. Jaunam aktoriui labai sunku išlikti. Daug lengviau, kai esi trupėje. Tuomet gali kartu augti, tobulėti, ieškoti. Sąlygos, kurias susikūrėme, puikios: kuriama stovyklų ir workshopų principu. Po kokių penkiolikos metų tai prisiminsime kaip labai gražų jaunystės ieškojimą ir žaidimą.
„No Theatre“ kūryba dažnai vyksta ekstremaliomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Druskininkuose tris savaites kūrėme statybininkų apleistose patalpose, kur tekdavo repetuoti su dujokaukėmis. Kai statėme spektaklį „Mr. Fluxus“, riedlenčių parke buvo gal aštuoni laipsniai šilumos, todėl vaidindavome su paltais. Gegužę išvažiuojame trims savaitėms į Vokietiją, kur pradėsime kurti naują spektaklį. Manau, ten irgi laukia netikėtumai.
– Užsiminei, kad po penkiolikos metų tai prisiminsite kaip jaunystės ieškojimą ir žaidimą. „No Theatre“ judėjimas numatytas kaip konkretų laiką turintis projektas?
– Aš nemanau, kad po penkiolikos metų mes visi, tie patys žmonės, būsime kartu. Tai natūralu. Jau dabar kai kurie žmonės atkrenta – lyg ir nelabai nori, lyg ir idėjos kertasi. Kiti kaip tik atsiranda. Tačiau išlieka tam tikras branduolys, kuriems pakeliui.
„No Theatre“ formuojasi kaip V.Bareikio teatras. Klausimas, kiek jam bus įdomu būti su mumis ir kiek mes vieni kitiems dar būsime reikalingi. Gal penkerius metus. Gal dešimt. O gal po dvidešimties metų susirinksime ir, kaip kažkada planavome, suvaidinsime savo pirmąjį spektaklį – „Žvaigždžių krušą“. Niekada negali žinoti, kaip bus toliau, bet tai, ką turime dabar, yra labai svarbu ir reikšminga.
– Sakai, kad pradeda kirstis idėjos. O kokia yra „No Theatre“ judėjimo idėja tavo, kaip aktorės, esančios visoje toje mėsmalėje, akimis?
– Man „No Theatre“ suteikia laisvę kurti kartu su žmonėmis, kuriuos labai gerai pažįstu, kuriais tikiu, su kuriais jaučiuosi saugi, nesuvaržyta. Čia galiu siūlyti idėjas, klysti, atrasti žaidimą teatre. Spėju, kad „No Theatre“ bus gyvas ir mes busime gyvi jame, kol dirbsime iš idėjos.
– Kuo šiuo metu gyvena „No Theatre“ judėjimas?
– Kaip jau sakiau, gegužę važiuojame į Vokietiją, į kūrybinę stovyklą, kurioje bus statomi du nauji spektakliai. Jie bus išleisti kitą sezoną. Viską darysime kūrybinės dirbtuvės principu, tad jau būnant ten paaiškės vaidmenys ir kiti panašūs niuansai. Vasarą dar važiuosime į gastroles Moldovoje.
– Atrodo, vasarą atostogų nelabai bus?
– Atrodo, taip. Tačiau labai norėčiau jas turėti… Tikiuosi, rasiu laiko kur nors dingti. Bent trims savaitėms. Pailsėti nuo teatro, nes tai irgi svarbu. Tiesiog pailsėti nuo tų pačių žmonių, su kuriais, kai vyksta repeticijos, kartu praleidi visą dieną. Netgi pietauji kartu.
– O šiuo metu čia, Menų spaustuvėje, ką nors repetuojate?
– Jeano Paulio Sartre’o „Išėjimo nėra“. Režisuoja Klaipėdos universiteto režisūros studentas Ignas Basijokas. Nors dirbame ne su „No Theatre“ trupe, viskas taip pat vyksta bendrų kūrybinių ieškojimų principu. Kartu ieškome ir tinkamų kostiumų variantų, ir tinkamos muzikos. Taip pamatai visą spektaklio kūrimo mechanizmą, kuriame jungiami skirtingi dalykai, ir kaip į visa tai įsilieja aktorius. Kitaip tariant, pamatai ir kitą spektaklio kūrimo pusę. Kiekvienam naujam darbe vis ieškai, kas tau būtų vertinga kaip žmogui. Kad galėtum save keisti ir naujai atrasti. Pamenu, dar studijų laikais buvo labai svarbu pats pasirodymas scenoje, paties įėjimo į ją intencija. Mes tiesiog degėme tuo. Dabar, jau baigus studijas, man nesinori prarasti to jausmo, kad tai yra taip svarbu. Jeigu tai tampa nebesvarbu, tada kam iš viso eiti į sceną? Todėl prieš kiekvieną spektaklį sau keliu klausimą, kas man šį vakarą svarbu ir ko aš į tą sceną lipu.
– Tad kokios misijos vedama vis lipi į tą sceną?
– Visų pirma – pagarba profesijai. Visada į teatrą ateinu anksčiau. Pabūnu, apgalvoju. Negaliu ateiti tiesiog iš gatvės su savo mintimis, rūpesčiais. Turiu atsiriboti nuo to.
Jaučiu atsakomybę žmonėms, kurie žiūri spektaklį. Juk jie sumokėjo pinigus ir atėjo į teatrą. Negali tiesiog eiti vedamas intencijos: „Čia aš jums truputį pavaidinsiu.“
Manau, teatras turėtų kalbėti apie gyvenimo pilnatvę. Juk ko žiūrovas eina į teatrą? Jis nori būti apgautas, patikėti iliuzija, priimti ir matyti gimstančią konkrečią personažo mintį, jausmą. Todėl reikia jam tai suteikti. Norėdamas tai atlikti scenoje, aktorius turi būti tam specialiai pasiruošęs. Todėl kiekvieną kartą prieš lipdama į sceną pagalvoju, kas man svarbu šiandien. Aišku, nenukrypstu nuo repetuoto varianto, tačiau tam tikrų niuansų ieškau kiekvieną kartą.
– Pasitaiko neatsakingai į savo darbą žvelgiančių kolegų?
– Kaip ir visur. Juk ir chirurgų būna neatsakingų. Manau, pirmiausia kiekvienas turi žiūrėti į save. Keisk ne pasaulį, o save. Jeigu kas nors netenkina, tada keisk požiūrį arba prisitaikyk. Čia kiekvieno žmogaus požiūrio ir atsakomybės reikalas. Žinoma, yra įvairių kolegų… Bet yra ir labai ryškių pavyzdžių – aktorių, kurie ypač gerbia savo profesiją. Iš jų ir mokausi.
– „Išvaryme“ gvildenote labai lietuvišką temą – emigraciją. Kiek aktuali ir artima emigracijos tema tau pačiai?
– Po mokyklos buvau išvykusi gyventi į Vokietiją. Maniau, kad ten ir liksiu. Turėjau darbą, ruošiausi stojamiesiems į aktorinį Štutgarte, kūriau gyvenimą TEN, bet giliai širdyje nuolat jausdavau heimweh (pažodžiui – nostalgija). Tad vieną dieną viską mečiau, susikroviau daiktus ir grįžau. Vaikystėje labai mėgdavau knygą „Panama yra graži“. Tikiu ta mintimi, jog nebūtina išvykti į pasaulio kraštą, kad pajustum ramybę ar trokštamą laimę. Gražiausia vieta yra ten, kur tavo namai, o tavo namai yra ten, kur tau gera.
– Spektaklyje gausybė įvairiomis kryptimis adresuotų necenzūrinių žodžių. Pati mieliau keiktum emigrantus ar mūsų Lietuvėlę?
– Pažįstu nemažai žmonių, kurie susikūrė gyvenimus NE ČIA ir yra patenkinti, bet aš labai myliu Vilnių. Jeigu kur ilgesniam laikui išvykstu, labiausiai pasiilgtu būtent Vilniaus senamiesčio. Tada grįžtu ir man taip gera, kad aš vėl namie. Kol kas sunkiai įsivaizduoju save gyvenančią NE ČIA, bet kaip Shmule Youngas pabrėžia: „Never say never.“
Man „No Theatre“ suteikia laisvę kurti kartu su žmonėmis, kuriuos labai gerai pažįstu, kuriais tikiu, su kuriais jaučiuosi saugi, nesuvaržyta.
Tuo metu beveik kiekvieną dieną rašiau dienoraštį, fiksavau visas dėstytojų pastabas ir dabar, kai jį kartais paskaitau, prisimenu, kokia buvau naivi ir atsidavusi darbui.
Rašė: Aurimas Minsevičius
Nuotraukos: Kristinos Sereikaitės, Dmitrijaus Matvejevo ir Donato Madzevičiaus
