Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susirinkusių ištikimų Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovų laukia intriguojantis sugrįžimas. Prieš septynerius metus kontroversišku spektakliu apie „McDonald’s“ klouną Ronaldą Lietuvos teatro publiką sukrėtęs ir įaudrinęs režisierius Rodrigo García pristatys vieną naujausių savo darbų – spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“, už kurį menininkui 2009 m. įteiktas prestižinis Europos naujosios teatrinės realybės prizas.
Argentinoje gimęs R.García (48-erių) rašo ir spektaklius kuria Ispanijoje bei Prancūzijoje. 1989 m. Madride įkūręs bendrovę „La Carnicería teatro“ („Skerdyklos teatras“ – isp.), režisierius ironiškai primena vieną pirmųjų savo profesijų ir iš anksto nuteikia aštriai, lyg skalpeliu naujojo pasaulio realybę rėžiančiai teatrinei patirčiai.
– Savo teatro bendrovę pavadinote „Skerdykla“. Jūsų tėvas dirba mėsininku. Ar čia yra koks nors psichologinis ryšys?
– O, ne! Veikiau priešingai: aš pats kurį laiką dirbau tėvo mėsinėje ir negalėjau šio darbo pakęsti! Ironiška, bet savo bendrovę pavadinau „La Carnicería“ (ispaniškai „skerdykla“ – aut. past) . Ir tai – jokia metafora.
– Jūsų spektakliai itin dažnai sulaukia audringos konservatyvesnių pažiūrų publikos reakcijos. Ir šiemečių „Sirenų“ reklamos šūkiai skelbia: „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai ir eretikai.“ Ar šie epitetai gana tiksliai nusako jūsų kūrybos esmę?
– Kaip tik manęs nėra vadinę: eretikas, vandalas, skandalistas, ikonoklastas… Jei sakydami, pvz., „ikonoklastas“ turite omeny žmogų, kuris niekino šventųjų paveikslų garbintojus viduramžiais, arba kūrėją, besipriešinantį savo mokytojų estetinėms ir etinėms pažiūroms, tuomet tai nėra tikslu. Mano kūryboje dažnai pasirodo ikonografija, nurodanti italų Renesanso dailę arba ispanų religinę tapybą, o spektakliuose apstu nuorodų į įvairiausius dailės, muzikos, kino ir teatro kūrinius. Tikiu, kad kiekvienas galime plėtoti naują, individualią meninę kalbą, bet man svarbu atrodo ir griauti tam tikrus meninius, socialinius tabu, kurti naują išraiškos formą, kuri gali (bet neprivalo) prieštarauti pripažintai ir nusistovėjusiai ekspresijai.
Bet niekada nešvaistau laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų tik tam, kad ką nors sugriaučiau. Ir dar viešai. Kaip menininkas pirmiausia stengiuosi kurti. O kurdamas atsispiriu nuo to, kas visada buvo ir bus mūsų civilizacijos ir gyvenimo būdo pagrindas, – nuo visa užvaldančios kasdienybės. Daugelio mano spektaklių pabaigoje scenoje matote chaosą. Bet tai chaosas, kuris sceninę materiją padaro plastišką ir poetišką. Vadinasi, mes ne tik naikiname, bet ir kuriame, statome naują realybę ant mūsų visuomenės griuvėsių.
– Minėjote, kad domitės religiniu menu. Kokią vietą jūsų kūryboje užima sakralumas?
– Jį galime vadinti įvairiai: sakralinis, poetinis, antgamtinis, katarsinis ir t. t. Man rodos, kad kiekvienas žmogus jaučia dvasinių dalykų poreikį, nori patirti tai, kas jį gali pakylėti virš to, kas žemiška, fiziška, kasdieniška. Teatre neieškau meditacinės, ritualinės būsenos, bet jaučiu, kad kai kurie mano aktoriai tam tikrais momentais ją pasiekia. Tyčia sakau „jaučiu“, nes tokių dalykų verbalizuoti neįmanoma – paslaptį pažįstame tik tyloje.
– Esate ne tik teatro režisierius, bet ir rašytojas, dramaturgas. Kaip tokią estetinę pasaulėžiūrą perkeliate į dvimatį popieriaus lapą?
– Rašydamas pjeses nekeliu sau tikslo sumenkinti, devalvuoti ar sunaikinti kalbą, tekstą, taigi nesu joks ikonoklastas ir šiuo atžvilgiu. Aš tiesiog ieškau kūrybinių priemonių, ir kai matau, kad konvencinė, nusistovėjusi ekspresija nepakankama, norint išreikšti turinį, ieškau naujų, autentiškų įrankių, stiliaus. Rašto kultūroje tai pasiekiama sunkiau, nes knygų parašyta be galo daug, o aš net ir tų, kurias esu užsibrėžęs įveikti, perskaityti dar nespėjau. Bet tikiuosi kada nors tai padaryti. Rašydamas siekiu sukurti tobulą melą, kad skaitytojas patikėtų, jog sakau absoliučią tiesą. Tik pasiekę tokį neformalų „susitarimą“ galime pradėti kalbėti apie bendrą minties kultūrą.
– Ar sunku rašyti pjeses?
– Sunku save išreikšti ir pasiekti tam tikrą poetinę kokybę. Ką galiu pasakyti – stengiuosi. Jau daugiau nei du dešimtmečius mėginu kurti savo kalbą, kuri nuolat keičiasi, nes keičiuosi ne tik aš pats, teatras, bet ir visas pasaulis. Yra milijonai dramaturgų, kuriuos laikau geresniais, talentingesniais už save. Bet aš turiu savo balsą ir norėčiau, kad jį išgirstų. Su visomis jame užkoduotomis abejonėmis ir silpnybėmis, kuriomis ir siekiu pasidalyti su žmonėmis.
– Koks vaidmuo jūsų teatre tenka aktoriams?
– Nėra jokių abejonių: aktoriai – svarbiausias mano kuriamo teatro elementas. Tik dėl jų aš dirbu! Aš atsinešu idėjų, mes repetuojame, ieškome sprendimų, dirbame. Radus bendrą kalbą ir sutarimą, aktoriai su mano idėjomis gali pasiekti tokius tolius ir gylius, kad tos idėjos tampa jau nebe mano mintimis, o įsikūnija juose pačiuose. Bet jei mano pasiūlymai jiems pasirodo svetimi, niekuomet jų per prievartą neprimetu. Kūryba – nuolatinis kolektyvinis mąstymo procesas. Tik paskutiniame etape mėginame viską surinkti ir sulipdyti į vientisą kūrinį.
– Gimėte Argentinoje, gyvenate ir dirbate Ispanijoje… Manote, kad kultūrų, patirčių skirtumai netrukdys rasti bendrą kalbą su Lietuvos teatro publika?
– Bet juk mes ne tokie ir skirtingi! Visi naršome internete, žiūrime futbolą, skaitome klasikinę literatūrą, vaikštome į teatrą…
– Jūsų spektakliai balansuoja ties plonyte riba, skiriančia teatrą ir performansą. O jūs pats save laikote teatro režisieriumi ar performanso menininku?
– Taip, mano spektakliuose yra tam tikrų performanso elementų, bet jie nustoja būti tokie, susidūrę su teatro materija. Nenoriu, kad aktorius vaidintų, jog yra pervargęs. Liepiu jam bėgioti, kol pasieks fizinio išsekimo ribą. Tada keliu sau uždavinį suteikti fiziniam aktoriaus buvimui tam tikro poetiškumo – užpildyti erdvę žodžiais arba sukurti aplink visa tai kokią nors bendrą situaciją. Tai nėra performansas. Galiausiai, ar išvis svarbu: teatras ar performansas?! Svarbiausia – poezija.
– O kankinimo, žiaurumo aktas apskritai gali būti poetiškas?
– Be abejo. Bet savaiminio žiaurumo teatras, mano nuomone, visų pirma skirtas žiūrovams linksminti. Savo spektakliuose kalbu apie žiaurumą, nes tokią patirtį atsinešiau iš savo praeities Argentinoje. Žiaurumas man tėra priemonė, leidžianti realizuoti tam tikrą idėją, sumanymą ir perteikti užsibrėžtą temą.
– Viename jūsų spektaklių matome, kaip aktorius scenoje nukankina ir verda omarą. Girdėjau, kad kažkur žiūrovai net policiją yra iškvietę…
– Taip, scenoje užmušame, išverdame ir suvalgome omarą. Tas pats juk kasdieną vyksta restoranuose. Bet restorane nėra poezijos. O tai, ką matome scenoje, yra poetinis gestas. Ir apskritai, manau, kad žiūrovai, kurie skundžiasi dėl tokių dalykų, yra veidmainiai.
Bet „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – visai kitoks spektaklis. Kur kas niūresnis ir intymesnis nei ankstesni mano darbai… Čia du aktoriai pasakoja istoriją apie reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, keičiantį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos padarinių užkaborius, esančius visai čia pat patogios, bet kartu tragiškos ir groteskiškos mūsų egzistencijos.
– Norite pasakyti, kad savo spektakliais nesiekiate provokuoti ir sukurti skandalą?
– Ne! Skandalas kyla ten, kur veikia politika, kai dalijamasi galios, turto institucijomis, kai stiprieji išnaudoja silpnuosius. Meno kūrinys, o šiuo atveju teatro spektaklis, yra visai kitokio pobūdžio kultūrinis darinys. Vienintelis tikslas, kurį sau keliu, – perteikti žiūrovui poeziją, kurios jam trūksta kasdieniame gyvenime.
Kalbėjosi: Šarūnas Kalpokas
Nuotraukos: Christiano Barteloto