Šiemetė, 11-oji, Baltijos tarptautinio meno trienalė skirta vien kinui ir performansui. Jos kuratoriai – Roterdamo Witte’o de Witho meno centro direktorė Defne Ayas ir Londono LUX organizacijos direktorius Benjaminas Cookas. Defne’s Ayas kvietimu prie komandos prisijungė ir Niujorke gyvenantys menininkai Michaelas Portnoy ir Ieva Misevičiūtė. Kuratoriai nutarė pristatyti trienalės menininkų kūrybą per radikaliai mažą tūrį – vieną vienintelį žmogų. Specialiai „370“ – interviu su renginio kuratoriais.
– Iš kur kilo šiemetės trienalės koncepcija? Kodėl ji išskirtinai orientuota į performansą ir kiną?
D.Ayas: – B.Cooką ir mane suvedė rizikuoti nebijantis ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas, nutaręs patikėti trienalę mūsų bendrai vizijai. Daug metų dirbau su gyvais menininkų pasirodymais, performansais ir su jais susijusiomis parodomis, bendradarbiavimo platformomis. Su Kęstučiu susipažinau tuomet, kai jis, ieškodamas autorių ankstesniajai Baltijos tarptautinio meno trienalei, lankėsi Šanchajuje. O B.Cookas jau ilgą laiką buvo visa galva paniręs į menininkų filmus, be to, jis puikiai išmano meno istoriją. Kęstutis kviesdamas mus jau tikėjosi trienalę skirti būtent kinui ir performansui, tad iš tiesų tai nebuvo mūsų sprendimas. Kai pagaliau susitikome, mus su Benjaminu ši idėja suintrigavo. Pirmiausia nutarėme, kad, ypač meno istorijos fone, šių dviejų meno sričių neįmanoma atskirti, todėl nebandysime daryti dviejų tarpusavy mažai kuo susijusių programų.
– Kaip sukūrėte renginio struktūrą?
D.Ayas: – Susitikome Lietuvoje, kartu turėjome progą apsižvalgyti Vilniuje. Domėjomės ne tik trienalės istorija, šiuolaikinio meno scena, jos veikėjais, bet ir pačiu miestu, jo aktualijomis, krizės padariniais, santykio su komunizmu ir krikščionybe istorija, kitomis tradicijomis ir judėjimais. Vos pradėję dirbti turėjome atsižvelgti ir į ribotas renginiui skirtas lėšas. Ilgai vaikštinėjome sniege, vėliau užkopėme į kalvą pažiūrėti miesto panoramos ir ten nusprendėme trienalę… sumažinti. Iš dalies dėl riboto biudžeto, iš dalies ir dėl eksperimentinės šios trienalės prigimties. Buvome tikri, kad ir nedidelis renginys gali plačiai nuskambėti, sukelti minčių, sulaukti atgarsio ir t. t. Tad biudžeto apribojimus pavertėme galimybe. Jau tuo metu diskutavome apie tai, kad norėtume iškelti labai paprastus žmogiškus elementus ir dirbti atsižvelgdami į dabartinę medijų kultūrą. Taip pat žinojome, kad norime dekonstruoti ir demokratizuoti įžymybės kultą. Galvojome, kaip galėtume dirbti su žiniasklaida ir kitais viešinimo kanalais tiesiogiai, kaip įtraukti didesnę miesto dalį į pokalbį su menu. Juk šiandien be žiniasklaidos beveik nebėra kultūros. Netrukome apsispręsti ir dėl to, kad į komandą įsijungtų M.Portnoy ir I.Misevičiūtė.
– O kas jie ir kaip sugalvojote juos pakviesti?
D.Ayas: – Su M.Portnoy jau buvome ne kartą dirbę „Performoje“ (Niujorko performanso bienalė – aut. past.), todėl visiškai pasitikėjau juo ir kaip organizatoriumi, ir kaip menininku. Jis vadino save elgesio režisieriumi ir meistriškai organizavo varjetės tipo renginius. Ieva – taip pat menininkė ir mąstytoja – gerai žino ne tik Lietuvos kontekstą, bet ir moka performanso meno kalbą, todėl pamaniau, kad galėtume susiburti į šaunią komandą. Kartu diskutavome apie tai, kaip būtų galima kalbėti apie galybę Lietuvos istorijų, patirčių ir tikrovių performanso ir kino priemonėmis. Taip sugalvojome Mindaugą. Idėja perteikti maksimumą sumanymų per vieną vienintelį žmogų, tokia artima Ievos ir Michaelo kūrybai, suformavo mūsų programos branduolį. Ji mane labai žavi ir intriguoja, be to, atrodo itin šviežia meno pasaulyje.
– Ieva, Michaelai, kas yra Mindaugas? Kodėl Mindaugo trienalė?
– I.Misevičiūtė ir M.Portnoy: Kai mus pakvietė ir supažindino su trienalės ištekliais, pamanėme, kad verčiau net nebandyti surengti daugiaplatformės, pliuralistinės parodos. Priešingai, labai produktyvu būtų ją kuo labiau sumažinti ir pabandyti suorganizuoti taip, kad visa trienalės erdvė būtų tiesiog vienas žmogus. Taip gimė Mindaugo trienalės idėja. Norėjome pasirinkti kiek galima „tuštesnį“ žmogų-erdvę. Manėme, kad tai turėtų būti tam tikras stereotipas, kurį tarsi iškart atpažįsti, tačiau įsigilinęs supranti, kad iš tiesų jis neturi bemaž jokių savybių ar charakterio ir yra atviras bet kokiems pokyčiams. Todėl galvojome apie ką nors, ką lietuviai galėtų lengvai atpažinti, – o juk Mindaugas čia yra vienas populiariausių vardų. Kiekvienas pažįsta mažiausiai po vieną Mindaugą ir visi savaip įsivaizduoja, kas yra Mindaugas. Tad Mindaugas savaime yra tarsi vaizdų ir įvaizdžių talpykla. Pats vardas reiškia „daugiamintis“. „Min“ yra žodžio „mintis“ šaknis, o „daug“… Vienas žmogus, daug minčių ir idėjų – čia iškyla ir žmogaus įvairiapusiškumo tema ir klausimas, kaip jį galima perteikti, komunikuoti. Galima sakyti, kad viena svarbiausių medžiagų kūrybai šiuo atveju yra charizma. Todėl vakarinė trienalės programa yra skirta charizmos studijoms.
– Benjaminai, ar papasakotume apie „Cinema of The Self“ – trienalės kino programą?
B.Cookas: – Programą „Cinema of The Self“ sudaro šių dienų menininkų filmai, kurių temos sukasi aplink tapatybės sąvoką ir savęs konstravimo idėją. Ją kuriant labai svarbus buvo šioje programoje rodomas škotų menininko Luke’o Fowlerio filmas „Visos pasidalijusios asmenybės“ („All Divided Selves“) ir jame portretuojamo mokslininko idėjos. Filmas skirtas Ronaldui Davidui Laingui – radikalių pažiūrų psichiatrui, kuris septintajame dešimtmetyje metė iššūkį tuometei medicinai. Jis iškėlė idėją, kad visi žmonės iš esmės yra psichiškai sveiki, o žmonės, sergantys vadinamąja protine liga, tiesiog bando grįžti į natūralią būseną. R.D.Laingas kalbėjo apie tai, kad kiekvienas iš mūsų pasaulyje egzistuoja kaip būtybė, kurią apibūdina, apibrėžia modeliai, įsitvirtinę kitų sąmonėse; o mūsų sąmonėje formuojasi modeliai, nulemiantys tai, kas yra tie kiti. Ši mintis ir yra konceptualioji programos „Cinema of the Self“ ašis. Nors filmai apima labai platų temų spektrą – yra juostų ir apie japonų raudonosios armijos frakciją, ir apie André Bretono butą, ir apie Egipto kino pramonę – filmų programa yra apie egzistencinę patirtį, mūsų santykį su ja, jos santykį su mumis ir galiausiai apie kūrėjo santykį su publika ir atvirkščiai.
Rašė: Virginija Januškevičiūtė
Nuotraukos: ŠMC archyvo