Liepos numerį išleidusi „370“ komanda nusibraižė turistinį maršrutą ir pakeliavo po Lietuvos kurortus ir dar galutinai įvairiausių skysčių nenuplautus įspūdžius surašė čia.
Nida
Barų liūtams ši atostogų kryptis tinkama todėl, kad net ir juodžiausią naktį švyturys parodys kelią namo.
Sezono naujiena: „Kitchen“ (Pamario g. 1 / Naglių g. 31)
Surengti ekskursiją po sovietinį restorano pastatą verta dėl dviejų priežasčių. Nepriklausomybės laikotarpiu gimusiems jaunuoliams patariame apžiūrėti posovietinius eksponatus dar nerekonstruotame antrame pastato aukšte, kur rasite išlikusius sienų ir lubų dekoravimo elementus bei kažkada prašmatniu galėjusio vadintis restorano baldus, rodos, dar menančius, kaip ant jų sėdėjo kokiostais partijos komiteto pirmininkas su drauge. Jeigu esate vyresni ir sovietinis interjeras jūsų nedomina, tiesiog užsukite į pirmame aukšte įsikūrusį barą ir pasimokykite, ką galima padaryti su „Ikeos“ baldais (ačiū Dievui, jau greit visi ten pirksim kėdes ir sofas). Šviesus ir gaivus interjeras gąsdina vokiečių turistus modernumu – šie nė nežvilgtelėję pro didžiulius langus traukia link žuvinių. Sostinės gyventojai restoraną pamatys iš toli, atpažinę vilnietiškojo „Kitchen“ braižą. Didžiuliais laiptais kilkite tiesiai į trečią aukštą, kuriame įrengta „Kitchen“ terasa. Vakarėjant virš jūsų galvų sužibs girlianda, ant stalų žvakės, vienoje pusėje marios, kitoje – kopos. Tiesa, reikia pridurti, kad terasa atveriama pavakarę, tad jums užsukus keliomis minutėmis anksčiau nei 16 val., padavėja gali būti tuo ne visai patenkinta (iš jos burbėjimo tai puikiai suprasite). Valgiaraštyje rasite visus Vilniuje pamėgtus patiekalus, tik jų kainos, kaip ir įprasta kurorte, bent keliais litais didesnės nei sostinėje (bet tai ne stabdis, jei turite priklausomybę nuo sočiųjų tartų). Ko gero, kurorte norėsite pademonstruoti vasaros sezono madas („Kitchen“ galima sutikti pusę Vilniaus trendsetterių), tačiau draugiškai patariame prašmatniausių drabužių nesirengti, nes padavėjoms neretai (tyrimas patvirtintas ne vienu ir ne dviem empiriniais eksperimentais) dreba rankos ir padažų indeliai gali kristi ant jūsų baltų kelnių. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – tokiu atveju galite tikėtis nuolaidos gėrimams, kurie padės pamiršti skriaudą ir toliau mėgautis užburiančiais Nidos vaizdais, skoniais ir garsais.
Kaip ir kiekvieną sezoną: „In Vino“ (Taikos g. 32)
Per atostogas nekelkite savo organizmui šoko ir užpildykite jį tuo, kuo esate įpratę, – t. y. vynu. Vienas pirmųjų ir bene žinomiausias sostinės akcentas Nidoje – vyninė „In Vino“. Ši vieta jau tapo klasika, tad čia nesivarginama dėl didesnių iškabų ar nuorodų. Nebuvę ten neišsigąskite pamatę apleistus poilsio namus, primenančius atostogas už kelialapį, drąsiai eikite pro duris, ant kurių kabo nedidelis lapelis su užrašu „Kūrybingi svečių namai „Plunksna“, ir kilkite laiptais, kurie pažymėti senų filmų plakatais, į viršutinį aukštą. Ir čia priešais jūsų akis senas geras „In Vino“ stilius – neįpareigojanti aplinka, kreida ant sienos užrašyti įvairūs šūkiai ir draugiškos padavėjų šypsenos. Nebijantiems aukščio (siauras kabantis tiltukas ne vieną išgąsdino) būtina prisėsti terasoje, iš kurios atsiveria nuostabi Nidos panorama (vaizdas į marias ir kopas, matyt, įskaičiuotas į kainą). Valgiaraštis pradedamas trumpa informacija apie Kuršių neriją, kuri, žinoma, gerokai trumpesnė už aprašus, pateikiamus prie įmantrių patiekalų pavadinimų. Tie aprašymai tokie šmaikštūs ir simboliški (pavyzdžiui, cukinijos laivelis, plaukiantis į jūsų burnelę, aplietas ilgai už jūrų marių brandinto sūrio kriokleliu…), kad pabaigęs skaityti jau neprisimeni, ką ketinai valgyti. Ko gero, čia į darbą priimamos tik itin plepios padavėjos, turinčios kantrybės papasakoti apie patiekalus bei prisimenančios visus siūlomus gėrimus ir jų derinius. Tiesa, gėrimų valgiaraščio nėra – gal šeimininkams nebeužteko šmaikštumo?
Paįvairinti: „Švyturys beach baras“ (I įvažiavimas į Nidą)
Jeigu jaučiatės turį ką parodyti arba tiesiog norite pažiūrėti į tuos, kurie mėgsta pasirodyti, užsukite į šį paplūdimio barą, kurio baltą kupolą pamatysite iš toli. Mažas paplūdimio lopinėlis, kurį mėginta paversti Sen Tropezu: čia šaldytuve šaldomas ne mineralinis vanduo, o „Moët“, įdegusios tobulos figūros ryškiais bikiniais jaukiai įsitaisiusios gultuose, o ant nosies pūpsantys dideli akiniai nuo saulės slepia priklijuotas blakstienas. Visai šalia raumeningi (ir nelabai) vyrukai demonstruoja paplūdimio tinklinio sugebėjimus ir akies krašteliu dar sugeba nužiūrėti (vau, čia tai talentas!) pro šalį plaukiančias gulbes. Čia lounge muzikos fone ilsisi vietos reikšmės žvaigždutės, o aplink stambius verslininkus, bene prie pat jūros privažiuojančius savo naujutėliais ir viens už kitą didesniais automobiliais, šokinėja laibos padavėjos. Na, supratote, kokia čia atmosfera. Vienintelė priežastis užsukti į šią vietą – pajusti ore tvyrantį rodymosi jausmą ir priminti sau, kaip lengva ir gera būti paprastu mirtinguoju.
Druskininkai
Jei ne grybai ir ne uogos, tai nebūtų ir naujų puikių vietų (jeigu ką, mes čia ne apie „Sniego“ areną).
Sezono naujiena: „The House“ (M.K.Čiurlionio g. 61)
Vienoje pagrindinių Druskininkų gatvių, prie pat Druskonio ežero, stūkso baltas (kaip druska) namas. Per jo didelius langus šviečia baltas interjeras, o šaltas baltas kviečia prisėsti po baltais skėčiais. Ši baltumu ir šviežumu dvelkianti vieta šiek tiek primena kitus vilnietiškuosius „The Room“ ir „The Kitchen“ ir, be abejonės, tai yra dar viena puiki iliustracija, ką galima padaryti su „Ikeos“ baldais (jau laikas iš šios švedų bendrovės reikalauti pinigų už reklamą). Pasirodo, puikiam interjerui sukurti reikia tiek nedaug – keleto ne pigiausios linijos šviesių, medžiu dekoruotų baldų ir prie jų priderintų detalių – šviestuvų, druskinių, pledukų. Žinoma, po to, kai jau ne viena vieta panaudojo šį interjero receptą, iš toli pradedi atpažinti braižą. Tačiau tai nebūtinai yra trūkumas, ypač kai atsiduri nepažįstamame mieste – tai, kas primena jaukius namus (šiuo atveju – puikiai pažįstamas, per žiemą nusėdėtas vietas), taip ir traukia užsukti. Na, o bendrame Druskininkų peizaže „The House“ kol kas atrodo kaip daug žadanti moderni ir išskirtinė vieta. Baro šeimininkas pats darbuojasi virtuvėje, tad tiek komplimentus, tiek pastabas šefui galite išsakyti asmeniškai. Ir nors „The House“ atidaryta dar visai neseniai, padavėjos sukasi taip šauniai, kad sunku įtarti, jog dirba vos kelias dienas. Liūtams (na, čia mes taip skambiai pasivadinome) labiausiai patiko sėdėti lauko terasoje ir pro didžiulius langus stebėti, kaip prie baro pilamas jų užsakytas šaltas baltas. Iš tiesų, stiklu atverdami erdvę, kurioje dirba barmenai, šeimininkai šiek tiek rizikavo – juk dabar klientai galės stebėti, ar šie nenusuka. Šefas Linas mums pažadėjo, kad visuomet stengsis nustebinti užsukusius lankytojus, o rudeniop bus pradėtas įrengti antras Namo aukštas, tad barų liūtai bus laukiami ir žiemos sezonu.
Sezono atradimas: „Senfortis“ (Laisvės al. 11)
Vieciniai šią vietą puikiai žino ir pažįsta (nes ir juos ten atpažįsta). Na, o atostogaujantiems tai gali tapti sezono atradimu. Vyno baras „Senfortis“ – viena tų vietų, į kurią reikia eiti iš jos daug nesitikint (kaip į kokį „Tappo d’oro“). Čia barmenai (padavėjų nėra – reikia patiems keliauti prie baro) iškart tampa jūsų draugais. Laisvą minutę jie patys lyg niekur nieko sėdi prie gretimo staliuko. Gėrimai čia pilami tuomet, kai yra švarių stiklinių (gal už išsiplovimą būtų pasiūlyta nuolaida?), o virtuvė čia gali būti uždaryta jums prieš pat nosį (alkaniems geriau neiti). Ir sėdėsite čia jūs ne ant kėdės su pagalvėle (kaip esame įpratę), bet ant medinių suolų. Va, kiek trūkumų prirašėme. Ir vis dėlto ši vieta kažkuo visus traukia. Todėl ir pačiam norisi pamatyti, kodėl šis baras pilnas, net jei prisėsti nėra kur. Tai vadinama baro aura. Arba šio baro šeimininkės aura. Nes ji sukiojasi čia pat, tarp svečių – spėja su visais pabendrauti, išgerti ir pašokti. Žmonių daug ir kuo vėlesnis vakaras, tuo, rodos, jų daugėja. Matyt, tai vieta, kuri pradeda šurmuliuoti, kai visos kitos vietos kurorte jau būna uždarytos. Šis baras – laisvo bendravimo (ir elgesio) pavyzdys. Tarp viecinių, vis dar gyvenančių Druskininkuose, ir parvykstančių iš sostinės jokios trinties (vis tiek visi jie iš vienos mokyklos). Čia pat sėdi ir didmiesčių bohemos veidai, kurių rugpjūtį, prasidėjus Druskininkų teatro festivaliui, turėtų tik daugėti (puiki vieta išgirsti pliotkams apie naujausias premjeras).
Jūsų nuvarginti kūnai ir išsekusios sielos nusipelnė gyventi geriau. „370“ linki gerų atostogų!
Rašė: Agnė Tuskevičiūtė
Nuotraukos: Garry Crossley ir barų šeimininkų archyvo