Jie: Petras Navickas ir Rapolas Vosylius – grafikos dizaineriai.
Gyvena: Vilniuje.
Pabaigė: grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje.
Pradėjo: kurti dizaino ženklą „labàdienà“.
Emigruotų į: Naująją Zelandiją arba Marsą.
Knygos: varto, bet neskaito.
Filmai: viskas iš sci-fi žanro – „Odisėja“, „Terminatorius“, „Robokopas“…
Įkvėpimas: gamta, vaikystė, žaislai…
Kolekcionuoja: transformerius.
Mėgstamos vietos: neturi mėgstamiausių vietų, eina ten, kur būna smagu, ir ten, kur eina draugai.
„Labà dienà“, – su jumis sveikinasi du šviežiai iškepti grafikos dizaineriai. Šie dizaineriai nekuria grafinės revoliucijos, niekam nesistengia įtikti ar ko nors kopijuoti. Jie tiesiog kuria tai, kas jiems patinka, ir net neįsivaizduoja, kuo visa tai baigsis…
Petras grafinį dizainą baigė tik šiemet ir už savo sukurtą interneto programėlę, su kuria galima pačiam pasidaryti herbą, buvo apdovanotas Jaunojo dizainerio prizu. Rapolas grafinio dizaino studijas baigė pernai ir iki šiol dirbo vienoje garsioje reklamos agentūroje, bet nusprendė darbą mesti tam, kad galėtų daugiau laiko skirti „labadienai“. Jis sako, kad tai daug įdomiau, negu sėdėti visą dieną darbe ir laukti, kol galėsi eiti namo.
Taigi, jums prieš akis interviu apie tai, kaip gimsta ir vystosi naujas lietuviškas dizaino ženklas, ką skaito ir žiūri dizaineriai, šiek tiek svaiginantys pasakojimai nuo Odisėjos iki Marso, nuo miško iki gobeleno, nuo transformerių iki negatronų…
– Rapolai, Petrai, kaip jūsų gyvenime atsirado „labàdienà“?
Rapolas: – Svarstėme, kad būtų neblogai ką nors daryti, ir atsirado toks teigiamas žodis „laba diena“. Labai gražus, lietuviškas žodis – pasisveikinimas, visų pažinčių užmezgimas. Nuo to žodžio tikriausiai ir prasidėjo tai, ką dabar darom. Dabar, kai eini su marškinėliais, pažymėtais à raide, žmonės netgi sveikinasi (šypsosi).
– Žmonės gatvėse jau atpažįsta jūsų sukurtus daiktus?
Rapolas: – Labai smagu, kad užtenka tokio paprasto dalyko kaip marškinėliai, kad žmonės gražiai pasisveikintų ir tau nusišypsotų. Vadinasi, žmones tai veikia. Ir veikia teigiamai, o tai svarbiausias dalykas.
Iš tiesų, mus visi labai promina. Kasos čekiuose rašoma „laba diena“, įjungi žinias ir sako: „Laba diena“, – nemokama reklama (juokiasi), tik Čekuolis nesako „laba diena“. Peržiūrėjom visas jo laidas, ir nė karto jis nepasakė „laba diena“ (šypsosi). Visada jis pasisveikina kaip nors kitaip…
– Kodėl pirmiausia atsirado būtent riboto tiražo marškinėliai ir kepuraitės, o ne kas kita?
Petras: – Buvome įpratę prie tokios medijos, kai viskas spausdinama. Viską matai per kompiuterį, o čia atsiranda tikri daiktai. Iniciatyva, kai mūsų daiktai atsiduria ant kitų žmonių, yra labai smagi. Labai smagu, kai pamatai kitą žmogų, kuriam patinka tai, ką darai, patinka teigiamos žmonių reakcijos.
Rapolas: – Kai nuperka tavo daiktą ir jį nešioja kiekvieną dieną, ateina toks vidinis džiaugsmas, skatinimas toliau kurti ir daryti, plėstis. Taigi, po truputį ramiai ir natūraliai bandome kurti. Bet vien drabužiais nenorim apsibrėžti. Tačiau kas bus toliau, nežinom. Stengiamės nieko neforsuoti per daug, viską darom laisvai.
– Dabar jūsų drabužių galima nusipirkti tik internete?
Rapolas: – Ne, jau turime keliose parduotuvėse savo stendukus, bandysime ir į užsienį kaip nors
prasibraut… Šiaip mums sudėtinga su komerciniais dalykais, kai nelabai abu tai išmanom, bet gal su laiku perprasim… (Juokiasi.) Mums reikia vadybininko, bet paprasti vadybininkai nieko nesupranta, nes čia reikia žinoti daug pašalinių dalykų. Gal Vilniaus dailės akademija dabar užaugins naują kartą gerų vadybininkų, nes atsirado nauja magistro specialybė – dizaino vadyba. Na, o mes darysime tai, kas mums įdomu, ir žiūrėsime, kas išeis.
– Jūsų kuriamuose darbuose labai daug lietuviško miško motyvų, malkų ir net močiutiškų gobelenų… Iš kur visa tai atsirado?
Petras: – Gilioji mūsų kūrybos pusė – lietuviški motyvai, tai yra „labàdienà“ dizaino ašis.
Rapolas: – Pamatėme, kad kiti ką nors kuria, bet kažkodėl bando slėptis po visokiom anglų kalbom, bando suvaidinti užsieniečius, tai mes darome priešingai. O gobelenai atsirado (šypsosi) iš močiutės sodybų ir sodų, kur kabėdavo ant sienų. Malonus prisiminimas iš vaikystės, iš vasaros.
– Kas Lietuvoje jus nervina?
Rapolas: – Nervina neigiamumas žmonėse. Mane labai nervina, kai žmonėms viskas nepatinka. Nervina verkšlenimas. Tai labiausiai galima pajusti, kai grįžti iš užsienio, kur žmonės gatvėje tau šypsosi, o grįžti į Lietuvą ir to visą laiką trūksta. Labiausiai nervina, kai žmonės būna negatronai.
Petras: – Nervina, kai viskas yra blogai net be priežasties. Nors čia viskas priklauso ir nuo to, kokia erdvė tave supa.
– Ką dabar darote?
Petras: – Dabar rengiame studiją lofte, šalia buvusios „Pet Punk“ studijos.
– Be ko negalėtume išgyventi?
Rapolas: – Be tokių dalykų kaip maistas ir pan., o be daiktų taigi galima išgyventi.
– Ir be kompiuterio? Juk be kompų šiuolaikiniame pasaulyje beveik nieko nebūtų…
Rapolas: – Reiktų ir išgyventum. Žiūriu į jį kaip į darbo įrankį – ateini, padirbi ir nueini nuo jo. Galėčiau be jo gyventi, bet tada nedirbčiau. Geriau būtų klausti – be ko nesinorėtų gyventi? Be kompiuterio, be hobių tikriausiai labai sunku gyventi… Be Grybauskaitės. (Kikena.)
– Kodėl? (Šypsausi.)
Rapolas: – Kas išgelbėtų mergaitę?! (Juokiasi.)
Petras: – O aš neišgyvenčiau be dviračio. Visur dviračiu važiuoju. Negalėčiau turbūt be jo. Nesinorėtų gyventi, jeigu dviračių nebūtų.
– O galėtumėt be feisbuko gyventi?
Rapolas: – Aš labai norėčiau, bet vis nesiryžtu tam. (Juokiasi.)
– Kur daugiausia važiuojat?
Rapolas: – Važiuojam su šeimom į kalnus kiekvienais metais. Vasarą mokėmės erasmusuose abu. Iš tikrųjų prioritetinis mūsų pinigų leidimas – kelionėms.
Petras: – Kelionės yra tas dalykas, be kurio nesinorėtų gyventi.
Rapolas: – Tada kompą išmetam. (Juokiasi.)
– Į kurį miestą ar šalį emigruotumėte savo noru?
Rapolas: – Į Naująją Zelandiją labai norėčiau nuvažiuoti. Barselonoje šiek tiek pagyventi būtų neblogai…
Petras: – Aš taip pat turbūt norėčiau į Naująją Zelandiją, nes ten susikerta visi keturi metų laikai. Kadangi užsiimam dviračių ir snieglenčių sportu, ten būtų labai gerai – visos stichijos vienoje vietoje. Šiaip norėtųsi kur nors toliau pabūti. Į Marsą būtų neblogai! (Juokiasi.) Savaitę pagyvenčiau kapsulėje Marse, bet ne tame, kuris yra Islandijos gatvėje… („Marsas“ – baras Islandijos g., Vilniuje, – aut. past.). (Juokiamės visi.)
– Domitės mada?
Petras: – Nesam mados maniakai.
– O ką manai apie hipsterius?
– Petras: – Nieko nemanau. Subkultūra, ir tiek. Visada kas nors būdavo – reiveriai, pankai, dabar hipsteriai…
– Ar jie dar madingi?
Petras: – Man keistas toks jų prieštaravimas: mada būti nemadingiems. Juos pakeis kokia nors kita subkultūra. Viskas sukasi ratu. Kaip buvo reivas, greitai atsiras kas nors kitas. Atsiras kokie nors postreiveriai?..
– Turite autoritetų?
Rapolas: – Tikriausiai neturiu vienetinių pavyzdžių. Asmeninį autoritetą formuoja tai, kas patinka ir nepatinka, visuma.
Petras: – Yra asmenų, kuriuos gerbi tam tikrose srityse – muzikos, dizaino. Anksčiau žavėjo Paulas
Randas (amerikiečių grafikos dizaineris – aut. past.), dabar įkvėpimas ateina iš gamtos, iš neapčiuopiamų vertybių, įkvepia net Lietuvos grožis, natūralumas. Nebūtinai žmogaus darbai.
Rapolas: – Mane, iš tiesų, įkvepia vaikystė – tai aukščiausias fantazijos taškas. Kuo nori – tuo gali būti, ką sugalvoji – tai gali daryti. Vaikystė labai svarbu. Visą laiką norėčiau žaisti. Labai supykau ant tėvų, kai sužinojau, kad mano visus žaislus kažkur nukišo. Bet čia nesvarbu… (Juokiasi.)
Petras: – Turėjai transformerių? Aš su lego žaisdavau…
Rapolas: – Transformerius dabar perku. Arba gaunu dovanų, nes iš visų visą laiką dovanų prašau transformerių. Man jie patinka.
– Geriausi filmai jums yra…
Petras: – Sunku įvardyti vieną, bet mėgstamiausias žanras tai tikrai sci-fi.
Rapolas: – „Terminatorius“, „Robokopas“, „Šnipų vaikučiai“ su Banderasu, „Nuogas ginklas“ (juokiasi abu) – tai tokia labai lieva parodija…
Petras: – O jei rimčiau šnekant, man patinka tie seni filmai, platūs kadrai, didelės erdvės, pavyzdžiui, Stanley Kubricko visi filmai patinka. „Švytėjimas“ buvo visiška jėga, taip pat „Odisėja“. Dar „Taksi vairuotojas“ labai krūtas filmas, visiškai sužavėjo… Man patinka seni retro filmai, nes ten yra praeities požiūris į dabartį. O dabar naujuose filmuose viskas labai sukomercinta ir pateikta ant lėkštutės, nieko nereikia galvoti.
Rapolas: – Čia gal durnėja rinka? (Šypsosi.) Galbūt žmonės bunka – pradeda žiūrėti vienodus filmus, valgyti vienodą maistą… O galbūt jie tokie jau gimsta? (Juokiasi.)
– Kokia muzika sukasi jūsų grotuvuose pastaruoju metu?
Rapolas: – Abu klausom elektroninę muziką, bet kartais paklausom ir, pavyzdžiui, džiazo. Vyksta naujos paieškos nuo hiphopo iki elektronikos, labai įdomu stebėti, kaip viskas keičiasi ir kaip vystosi naujoji muzika.
Petras: – Lietuvos elektroninės muzikos kultūra puiki, tarkim, emigravusi lietuvaitė Mamiko Motto, kuri iš Amsterdamo transliuodavo savo muziką. Yra muzikoje jaunų genijų, su kuriais net teko kolaboruoti.
– Skaitote knygas?
Petras: – Aš truputį stengiuosi skaityti.
Rapolas: – Aš nelabai. Petrai, tai kokia naujausia knyga, kurią perskaitei nuo pradžių iki galo? (Visi juokiamės…)
Petras: – Draugas padovanojo filosofijos knygą, bandžiau skaityt, įveikiau 30 puslapių.
Rapolas: – Aš knygas vartau ir žiūriu, ar galima tai traktuoti kaip skaitymą?
– Vadinasi, tu esi knygų vartytojas, o ne skaitytojas…
Rapolas: – Bet paveiksliukus galima irgi skaityti, kaip ir raideles, ten ieškau žinių ir t. t. Pavyzdžiui, dizaino knygų juk neskaitai, bet prie jų gali praleisti tiek pat laiko, kaip ir prie kokios nors istorijos.
– Na, ir pabaigoje – ką darysit po penkerių metų?
Rapolas: – Mes to dar patys nežinome. Norime daryti ir žiūrėti, kas iš to išeis, aišku, planuojame siūti daugiau drabužių, tęsti savo kolekciją. Improvizuosim. Pastaroji kolekcija jau beveik visa parduota. Yra visai nemažai gerų atsiliepimų ir reakcijų, o tai užveda kurti toliau!
Rašė: Sandra Kliukaitė
Nuotraukos: Karolio Milaševičiaus