Rašė: Karolis Bareckas
Filmai apie holokaustą visuomet turi savyje stiprų emocinį užtaisą. Ne išimtis ir režisieriaus Chanoch Zeevi filmas „Hitlerio vaikai“. Vis dėlto ne holokaustas šiame filme yra pagrindinė tema. Filmas pasakoja apie holokausto vykdytojų palikuonis, nešiojančius pavardes, kruvinomis raidėmis įrašytas į istorijos vadovėlius: Himleris, Geringas, Frankas, Hiosas. Režisierius kelia klausimą, ką reiškia nešioti tokią pavardę ir gyventi žinant, jog tavo tėvas, senelis ar dėdė buvo atsakingas už daugybės žmonių mirtį.
„Tu nekaltas – tavęs ten nebuvo“, – sako vienas izraelitas Hermano Geringo anūkui, tuo lyg pasiūlydamas simbolinį susitaikymą tarp žydų ir vokiečių. Filme įvyksta dviejų visiškai skirtingų patirčių susidūrimas: holokausto vykdytojų ir jų aukų palikuonių. Nors nei vieni, nei kiti tiesioginio sąlyčio su holokaustu ir neturėjo arba turėjo labai menką, tačiau abiejų pusių patirtys vienodai skausmingos ir dramatiškos. „Praeitis kaupiasi ant praeities be atvangos“, – teigia filosofas Henri Bergsonas. Praeitis niekur neišnyko, ji vis dar gyva žmonių atmintyje, vis iš naujo „išgyvenama“ ir tokiu būdu istorinis naratyvas tęsiasi.
Filmas stengiasi nubrėžti ribas tarp kolektyviai ir individualiai reflektuojamos praeities ir dabarties, tarp aukų ir budelių, tarp tragedijos patirties ir atminties. Režisierius stengiasi pabrėžti, kad nacių karininkų palikuonys yra „kitokie“, nei jų tėvai ar seneliai. Norima parodyti, jog bene 12 metų trūkęs nacistinės Vokietijos laikotarpis yra kažkokia į istorinį kontinuumą netelpanti anomalija, kuriai pasibaigus vėl ima galioti „normalumo“ kategorija. Viena iš filmo pasakotojų nuogąstauja, jog dėl tų 12 nacizmo metų, Vokietija pasaulio akyse visuomet liks nacistinė, nepaisant jos daugybės amžių istorijos. Filmas yra bandymas šį stereotipą pakeisti.
“Hitlerio vaikų” herojai pasakoja, kaip nuo pat mažens jiems buvo meluojama apie jų tėvų ar senelių nusikaltimus. Nuo jaunų dienų jie buvo priversti konstruoti savo giminaičių portretą ir jų vaidmenį žydų naikinime. Tas konstravimas vyksta dar ir dabar. Tik santykis su tėvais iš naivaus vaikiškumo pavirto į atvirą priešiškumą, panieką ir net neapykantą. Tokiu būdu susiduriama su tapatybės problema: kas atsitinka su žmogumi, kai jis priverstas tos tapatybės atsisakyti ir sukonstruoti ją iš naujo. Atsiveria neįveikiamas plyšys tarp „paveldėtos“ ir susikonstruotos tapatybės. Šioje vietoje atsiskleidžia Hitlerio vaikų būties tragizmas – atsiplėšimas nuo savo šaknų ir gyvenimas „be istorijos“, tvirto fundamento nebuvimas, kuris neleidžia atsiriboti nuo juos persekiojančio istorinio konteksto ir būti tuo, kuo jie nori būti.