Rašė: Karolis Bareckas
„Bitnikai buvo grupė žmonių, kurie nusprendė, jog visuomenė užknisa“, – taip bitnikus apibūdina vienas filmo „Ištakos: bitnikų ir „palūžusios kartos“ istorija“ pasakotojų. Kodėl apskritai šiandien reikėtų prisiminti bitnikus ir kodėl „Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje“ jiems skirta tiek dėmesio?
Bitnikai buvo kontrkultūrinis maištas prieš sistemą, prieš amerikietišką svajonę ir vartotojų kultūros mašiną. Bitnikai svajojo apie „kitokį“ pasaulį ir autentiškas patirtis bei kritišką, kuriančią, o ne tik vartojančią visuomenę. Šiandien „maišto“ savoka nebetekusi savo pirminės prasmės bei tapusi sterilia ir suvaidinta forma be turinio. Buvimas „kitokiu“ tapo mada, Jackui Kerouacui ar Allenui Ginsbergui buvimas „kitokiu“ reiškė buvimą savimi.
Filme vaizdai kartais keičiasi taip greitai, jog pasijunti lyg skrietum automobiliu per naktinę Ameriką su Kerouaco „Kelyje“ herojum Dinu Moriarčiu, kuomet ne tikslas yra svarbiausia, o pats kelias. Ekrane keičiasi žmonės, vaizdai, ištraukos iš filmų, poezijos skaitymų, nuotraukos. Tempas šokinėja bibopo ritmu, tai pagreitėdamas, tai sulėtėdamas, įsukdamas žiūrovą į dionisiškąjį svaigulį ir nepaleisdamas iki pabaigos. Vis dėlto šis kartais, iš pažiūros, chaotiškas „svaigulys“ ganėtinai taikliai atskleidžia bitnikų eros dvasią bei už ką ir prieš ką jie kovojo. Centrinė vieta filme skiriama Kerouaco, Ginsbergo ir Williamo S. Burroughso figūroms, per kurių asmenybes rekonstruojama „palūžusios kartos“ istorija. Į pasakojimą įpinami aktorių skaitomi šių trijų rašytojų kūriniai. Skaitomi tekstai nubrėžia labai aiškias paraleles tarp bitnikų pasaulio matymo ir jų kūrinių herojų, tuo pačiu išsitrina ribos tarp bitnikų naratyvo ir skaitomo literatūrinio kūrinio. Visa, atrodo, yra vienas sąmonės srautas, kurio šiukštu negalima skaidyti į atskirus epizodus.
Filmui galima priekaištauti dėl to, jog bitnikų kartos vaizdas pateikiamas ganėtinai romantizuotas. Netgi toks dalykas kaip narkotikų vartojimas parodomas kaip nekaltas žaidimas norint praplėsti savo sąmonės ribas. Ekrane garbaus amžiaus bitnikas postringauja kaip „į metus bent po kartą pabando visų nelegalių narkotikų“. Filme rodoma „paradinė“ bitnikų kultūros pusė, o „neparadinė“ pusė su savo purvinom San Francisko gatvėm, narkotikų ir alkoholio liūnu bei egzistencine beprasmybe nueina į antrą planą.
Šiandien bitnikų kultūra atrodo tolima ir svetima, todėl šis filmas skatina prisiminti tuos klausimus, kuriuos kėlė bitnikai ir galbūt kitokiomis akimis pažiūrėti ir į šių dienų kultūrą. Viešąją erdvę užvaldžius savimi patenkintiems filisteriams, bitnikų vertybės mums turėtų būti kaip niekad aktualios.