Rašė: Giedrė Armalytė
„Neturiu draugo. Gyvenime niekada neturėjau tikro draugo“, – sako rudai šuniškų akių savininkas, vardu Montenegro. Senolis, turintis savitą pasaulėvaizdį, savo kompanionus šunis, savo gyvenimo būdą greta žuvimi pakvipusios upės.
Filmas „Montenegro“ pasaulį išvydo pernai režisieriaus Jorge Gaggero dėka. Toli nevykdamas ir filmavimui apsiribodamas gimtąja Argentina, J. Gaggero „nuskynė“ Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio, praėjusių metų adovanojimą už geriausią vidutinio metražo dokumentinį filmą. Pasak Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatorių, šis filmas atrodė stipriausias konkursinėje programoje, tad abejonių nekėlė, kuo apdovanoti dokumentikos alkį jaučiančius tautiečius.
Keblu rašyti apie senatvę ir jos vingius, kai ją pažįsti tik išoriškai/teoriškai. Vargiai estetišką gyvenimą pasirinkęs Montenegro žiūrovus įsuka į buities verpetą, iliustruotą jausminėmis vingrybėmis – draugystės, vienatvės, laisvės ir pasirinkimo temomis.
Tai filmas apie tokią senatvę, apie kurią kalbėti nereikia. Reikšmingas akių žvilgsnis, smilkstanti cigaretė raukšlėtuose pirštuose ar liūdnas siluetas prietemoje pasako daugiau negu galima išsakyti žodžiais. Arba tiek, kiek reikia.
Bendrame festivalio kontekste filmo „išorė“ nublanksta – spalvų gamai, filmavimo manierai ar kadro pilnumui dar toli kad ir iki Viktoro Kosakovskio perfekcionistinių darbų. Tačiau dominuojantis jausmas bei dramaturginis jo išpildymas pateisina filmo įtraukimą prie pavyzdinės dokumentikos.
Į aštuntą dešimtį įkopęs Montenegro gyvena gamtos paunksmėje senoje kaip pasaulis savadarbėje palapinėje ir karts nuo karto plaukia žvejoti drauge su panašios išvaizdos, amžiaus ir taip pat mažakalbiu, tačiau žvejybai valtį turinčiu bitininku Cezariu. Senolių pokalbių nuotrupos apie pažįstamus, sveikatą arba orą leidžia žiūrovui „prisiliesti“ prie niūriai jaukios jų kasdienybės. Pradžios nuobodulį nuveja įsijautimas į buitišką, tačiau gilią pastarųjų būtį.
Svarbu skurdžios aplinkos nesupainioti su skurdu – filmo eigoje išryškėja, kad prieš akis slenkantis gyvenimas yra veikėjų pasirinktas, o ne gyvenimo duotybė. Panorėjęs Montenegro grįžta į miestą, kur turi giminių – tačiau tokiu jo poelgiu išryškėja salos gyvenimo žavesys. Nusiskutęs, švariais rūbais persirengęs senolis praranda savo laukinišką ir laisvą įspūdį, filosofinę manierą. Atrodo, kad jo charakterio stiprioji pusė ir yra vienišas, mąslus, gamtos oro prisotintas ir savarankiškas gyvenimas.
Visas chronologiškai pateiktas 60 minučių žiūrovas tarsi sensta drauge su dviem pagrindiniais vidutinės/žemesnės socialinės klasės herojais. Kulminacijos taip ir nepasiekia, tačiau pažadas, kad kažkas įvyks juntamas ir įtraukiantis iki pat netikėtos filmo pabaigos.
Salę palieki su liūdesio prieskoniu burnoje.