Rašė: Karolis Bareckas
Filmas „Stebuklų laukas“ pasakoja apie žmones, esančius visuomenės užribyje. Tai pasakojimas apie bendruomenę, gyvenančią miške pastatytose lūšnose, kurios dienos bėga netoliese įsikūrusiame savartyne. Pagrindinis dėmesys skiriamas žmonių kasdieninėms patirtims, kurios yra radikaliai skirtingos nuo mums įprastinių gyvenimo patirčių. Filmas šio santykio nenagrinėja, tačiau šis santykis natūraliai prašosi apmąstomas, bežiūrint į „Stebuklo lauko“ gyventojų kasdienybę.
Anot postmoderniųjų galvotojų, užribio gyventojų (benamių, nusikaltėlių ir t. t.) egzistavimas yra labai svarbi visuomenės gyvavimo sąlyga. Tokių žmonių buvimas sukuria iliuziją, jog gyvename „teisingą“ gyvenimą ir dėl to galime toliau ramiai vergauti vartotojų visuomenės mašinai.
„Stebuklų lauko“ gyventojų pasaulis žiūrovui atrodo ganėtinai tolimas ir atstūmiantis. Ekrane rodomi kadrai kelia ir smalsumą, ir šypseną, o kartais pasišlykštėjimą ir nusivylimą. Ryškiai pasijaučia priešprieša tarp „mūsų“, t. y. socialių miesto žmonių ir „ne-mūsų“ – asocialių savartyno gyventojų.
Kita vertus, nors gyvena visiškame skurde, tų žmonių gyvenimai ganėtinai panašūs į „pilnaverčių“ visuomenės narių: jie eina į „darbą“ – savartyną, linksminasi, švenčia Kalėdas, džiaugiasi ir liūdi. Jų egzistencija paremta „išgyvenimu“, todėl jie neturi nei tikslų, nei ambicijų, o vienintelis siekis yra patenkinti pirminius žmogaus poreikius.
Režisieriaus nedomina kaip vaizduojami žmonės atsidūrė savartyne, jo dėmesio centre tų žmonių gyvenimas čia ir dabar. Toks pasirinkimas, tarsi, parodo, jog šie žmonės yra be istorijos ir jų gyvenimas savartyne neturi nei pradžios, nei pabaigos. „Aš gyvensiu amžinai“, – sako vienas iš „Stebuklo lauko“ gyventojų, sutapatindamas gyvenimą prie savartyno su amžinybe.
Filme rodomi žmonės kartais sunkiai atsiriboja nuo to, jog šalia jų yra operatorius. Neretai jaučiasi, jog kai kurie jų veiksmai ar kalbos yra įtakoti į juos nukreiptos kameros. Tačiau bendros filmo idėjos tai negadina, netgi savotiškai įdomu stebėti kaip jie reaguoja į kamerą, kuri jų gyvenime neabejotinai yra neeilinis „įvykis“.
Filmas priverčia iš naujo permąstyti, kiek daug vis dėlto mes turime ir tuo pačiu bent trumpam pagalvoti apie tuos, kurie nieko neturi. Tai yra alternatyvi realybė, apie kurios egzistavimą tikriausiai dauguma nenori nė girdėti. „Stebuklų laukas“ parodo tą realybę be jokių pagražinimų ir priverčia bent sekundei pasijusti „nepatogiai“ ar susimąstyti apie atsakomybę už „kitą“.
){kind=link}