Tempest
Columbia
2012-09-10
Didysis Bobas ateina! Aukštyn kepures! Ši recenzija bus absoliučiai subjektyvi (jei kitokių būna). Bobas yra ne tik, ko gero, pati svarbiausia figūra XX a. muzikos istorijoje, bet vienas svarbiausių kūrėjų man pačiam. Tie, kas lengva ranka numoja į begalinę ir neišsenkančią B.Dylano kūrybą, neišmano muzikos istorijos, jos kontekstų ir įtakų. Užtenka pasakyti, kad, jei ne ji, vargu ar būtume turėję tokius „The Beatles“, „The Rolling Stones“, kokius dabar žinome. Na, bet ką aš čia… Užtenka pasakyti, kad Bobas yra vienintelis muzikantas istorijoje, nominuotas Nobelio literatūros premijai. Nes žinantys nebežino, kaip kitaip įvertint tai, ką šis didis Dainius pradėjo. Tai yra tikroji dainuojamoji poezija, tai yra tikrosios šaknys, tai yra muzika par excellence. Nors B.Dylanas, kaip pats neseniai prisipažino, vienu metu specialiai įrašinėjo ir leido nekokybiškus albumus, apima jausmas, kad dabar 71-ų kūrėjas tiesiog mėgaujasi tuo, ką geriausiai moka, – rašo dainas. Jau atrodė, kad 2006 m. „Modern Times“ bus ta gulbės giesmė, paskutinis senuko pasispardymas… Bet „Tempest“… Begalė aliuzijų, meistriškas žaidimas intertekstais, galinga poezija, pasakiškos aranžuotės… Pats Bobas ginasi, kad pavadinimas netyčia sutapo su paskutine Shakespeare’o pjese „Audra“ („The Tempest“), nes baigti dainuoti (nors balsas vis labiau primena Tomą Waitsą) jis neketina. Duok Dieve.
90/100
Love This Giant
4AD, Todo Mundo
2012-09-10
Kuo toliau klausau, tuo labiau patinka. Nors pirmas įspūdis buvo labai keistas, miglotas… Kas čia? Ką vėl išdarinėja Davidas Byrne’as? Kita vertus, amžini buvusios „Talking Heads“ sielos eksperimentai ir yra tai, kuo galima žavėtis. Kai koks nors Bryanas Ferry stulbina savo nuspėjamumu (bent jau porą pastarųjų dešimtmečių), tai iš D.Byrne’o, žiūrėk, gali sulaukti smūgio žemiau juostos, bučinio, paglostymo, vėl spyrio… Šio albumo negalėjau klausyti, neturėdamas mintyse praeito genialaus 2008 m. D.Byrne’o darbo su Brianu Eno – „Everything That Happens Will Happen Today“. Natūraliai lyginau. Aranžuotės ir instrumentuotės – puikios. Daugybė netradiciškai panaudotų varinių pučiamųjų, dalyvauja legendiniai „Antibalas Afrobeat Orchestra“… Ir visa tai sumaišyta su labai skaniais ir žaismingais „popsiniais“ ritmais. Nepaisant to, „popsu“ tai nevirsta dėl dažnai sudėtingų ir keistų, „bairniškų“ harmonijų. Bet ką čia veikia St. Vincent? Atrodytų, jei dainuotų viską pats D.Byrne’as, viskas būtų puiku. Bet ne, daina jo, daina merginos, kelios dainos jo, vėl kelios merginos, rodos, be tvarkos… Aš neginčiju St. Vincent kaip kūrėjos ir multiinstrumentalistės talento. Bet man atrodo, viskas būtų kur kas geriau, jei tai būtų du atskiri albumai – jos ir D.Byrne’o. O dabar… Yra labai gerų dainų, labai užkabinančio pop-art-rock (pats sugalvojau), bet iki to jau minėto darbo su B.Eno, deja, netempia.
75/100
Privateering
Mercury
2012-09-03
Štai jums gyvas įrodymas, kad B.Dylanas turi garsių sekėjų. Markas Knopfleris, kažkada išgarsėjęs su „Dire Straits“, formavosi ir augo ne tik veikiamas B.Dylano, bet ir jo grupėje – kurį laiką jis buvo Bobo grupės gitaristas. Dabar tai viena ryškiausių roko muzikos figūrų, visuotinai pripažintas gitaristas ir dainų autorius. Prisipažinsiu, senokai nesekiau, ką veikia M.Knopfleris, todėl paleidau naują albumą „Privateering“ groti be jokios išankstinės nuomonės, neklausęs prieš tai buvusių (o jų buvo). Pirmas įspūdis… Hm… Be pretenzijos. Tai gerai. Amerikietiškos muzikos tradiciją tęsiantis britas nesiūlo jokių eksperimentų. M.Knopfleris siūlo taikias ir ramias (kaip ir jo balsas) balades, kurios, ačiū Dievui, nepretenduoja tapti naujomis „Brothers in Arms“. Taip pat – šiek tiek airiškos folk muzikos aranžuočių, bliuzo, „Dire Straits“ stiliaus roko ir tradicinėje Guthrie, Dylano ir visos Amerikos liaudies muzikoje užgimusių dainų, kurios papuoštų kokį nors dainuojamosios poezijos festivalį Lietuvoje. Ramu, paprasta, gražu. Akustinė gitara, retkarčiais, bet ne per dažnai išlendanti M.Knopflerio firminė elektrinė… Ir nieko daugiau. Rašyčiau tikrai aukštą balą, nes ši muzika gali skambėti bet kokioje aplinkoje ir neerzinti nė vieno klausančio, o tai būna labai retai. Tačiau yra vienas minusas: albumas „Privateering“ yra dvigubas. O būtų užtekę iš 20 dainų palikti 12… Mokytojas, tai yra B.Dylanas, šiuo atveju savo mokinį „nunešė“.
70/100
Centipede Hz
Domino
2012-09-04
Viena keisčiausių, išradingiausių pastarojo dešimtmečio grupių. Kartais pagalvoju, kad jei „Pink Floyd“ nebūtų išmetę šviesios atminties Sydo Barretto iš grupės, XXI a. ši grupė būtų kūrusi ką nors panašaus į „Animal Collective“ muziką. Pasakiškai plati stilistika, kurios nusakyti neįmanoma. Paprasčiausia būtų galima apibūdinti sąvokomis „eksperimentinė muzika“ ar „neopsichodelinis indirokas“, bet tai būtų tik labai maža dalis to, ką kuria ir groja „Animall Collective“. Kritikai ir gerbėjai senokai laukė naujo albumo „Centipede Hz“. Po labai įdėmios (o kitaip šios grupės klausyti ir neįmanoma) perklausos galiu pasakyti, kad albumą geriausiai nusako jo pavadinimas: „centipede“ angliškai reiškia „šimtakojis“. Taip pat vadinasi ir 1980 m. sukurtas garsus vaizdo žaidimas… Įsivaizduokite šimtakojį sename monitoriuje, visą „išėjusį“ kvadratėliais, ir šis vaizdas, ko gero, atitiktų „Centipede Hz“ muziką. Geras albumas. Labai intensyvus, greitas (ne tempo požiūriu), staigus, čia primenantis „Broken Social Scene“, čia „Architecture in Helsinki“, bet kartu visiškai unikalus. Tačiau jo reikia klausytis nieko kito nedarant. Ir pageidautina ne vieną kartą. Beje, šiame albume į grupę grįžta prieš tai buvusį darbą praleidęs svarbus grupės narys Deakinas (Joshas Dibbas). Jo sugrįžimas jaučiamas. Šis albumas pilnesnis, ryškesnis, tačiau kartu ir chaotiškesnis dėl savo intensyvumo. Šimtakojis su reaktyviniu varikliu.
75/100
THE ORB FEAT. LEE „SCRATCH“ PERRY
The Orbserver in the Star House
Cooking Vinyl
2012-09-01
Ko galima tikėtis, kai susitinka vienas dub muzikos pradininkų, reggae veteranas, gyva legenda Lee „Scratch“ Perry (kuriam jau 76 metai) ir britų elektroninės muzikos grupė „The Orb“? Šedevro arba nesėkmės, nes aukso vidurio čia būti negali. Todėl kad Lee „Scratch“ Perry muziką, balsą labai lengva sugadinti. Arba padaryti ką nors, ką elektroninės muzikos kūrėjai sėkmingai darė su Bobo Marley dainomis – t. y. „popsinius“ diskotekų kūrinius. Apskritai „The Orb“, atrodo, trūksta drąsos ką nors daryti vieniems, nes pastaruoju metu prie jų albumų visada limpa trumpinys „feat.“ Visai neseniai pasirodė įdomus darbas „Metallic Spheres“ su Davidu Gilmouru („Pink Floyd“ gitaristu), dabar „The Orbserver in the Star House“ su Lee „Scratch“ Perry. Ir, mano galva, tai nesėkmė. Nesėkmė todėl, kad „The Orb“ elektronika nė kiek neįtikino, kad su jais klasikinis dub skamba geriau, sodriau, išradingiau. Ne. Priešingai – vietomis norisi pašalinti visą elektroniką ir palikti dainuoti Lee „Scratch“ Perry vieną. Nors yra išimčių. Pavyzdžiui, kūrinys „Golden Clouds“ tikrai hipnotizuoja. Bet ir vėl, ar jis mažiau hipnotizuotų, jei vietoj „The Orb“ grotų paprastas diskžokėjas ar gyva reggae grupė? Galbūt ir ne. Tačiau susidaro įspūdis, kad tai ne „The Orb“ sustiprina Lee „Scratch“ Perry skambesį, o būtent legendinis rastamanas gelbsti „The Orb“ nuo absoliučios idėjų stokos, nuo niūraus vienodumo. Gal Lee nepasiūlė britams kartu parūkyti?
60/100