Rašė: Tautė Bernotaitė
„Milda Arčikauskaitė užbūrė ir nunešė… Dieviška moteris – ir graži, ir balsas eina kiaurai per širdį. Visi liko sužavėti muzikinės Mildos interpretacijos“, – rašė viena tinklaraštininkė (ashtroka.wordpress.com) apie Mildos pasirodymą šiųmetėje konferencijoje „TEDx Vilnius“. Ten Milda, apsirengusi skaisčiai mėlyna suknele, visa ryški, bet paprasta, sužavėjo daug ką.
Vėliau Mildą teko išgirsti menų fabrike „Loftas“, kur sutikta kita dainininkė irgi nesusiturėdama sakė, kad Milda – kerinti. Padainuoti „Lofte“, pasirodo, buvo viena Mildos svajonių. Jos dainininkei pastaruoju metu pildosi kaip reikiant. „Norėčiau, kad pradėtų pildytis dar viena – kuo daugiau komponuoti muzikos ir jos atlikti žmonėms“, –meta burtą Milda.
Sutikta gyvenime ji atrodo labiau butaforinė nei tikra: bruožai nematyti, balsas vyniojasi aplink, manieros neįprastos. Tikrai nenustebina, kad pusę laiko ji kalba apie teatrą ir jo įtaką savo asmenybei. Keramikės ir scenos dailininko šeimoje augusiai Mildai tapimas menininke buvo labiau užkoduota nei atrasta. Bet vis dėlto atrasti save kaip dainininkę jai prireikė laiko. Dvarionkėje kanklių klasę keitė klasikinės gitaros, čiurlionkę („piešdavau kaip išprotėjusi“) keitė Antakalnio vidurinė („ten stipriau mokoma kalbų, o kalbos – jau muzika“), vėliau kolegiją keitė Muzikos ir teatro akademija. Šių pokyčių sūkuryje liko vienas svarbus dalykas. Kaip Mildai pasakė tėvas: „Bent vienas menas turi likti – visu tempu!“
Kaip Milda susipažino su dainininke savy
Būdama trejų Milda tvirtai norėjo būti astronomė. „Paslaptingas, neaprėpiamas dangaus kūnų ir šviesulių pasaulis mane jaudina, žavi, net baugina iki šiol“, – sako ji. Bet mokykla, kuri pristatė nedangišką dalyką – matematiką, – pagadino reikalus.
Penktoje klasėje – jau žurnalistikos geismas. Jis buvo aktualizuojamas laikraščiu „Tanga“, skirtu šeimos nariams ir pagrindiniam leidinio herojui – Mildos šuniui. Kadangi herojus buvo neprakalbinamas, visų interviu tekstus Milda sukurdavo pati. Po keleto metų pagalvojo, kad nebus žurnalistė, nes nori, kad interviu būtų imami iš jos.
Būdama dvylikos, pamačiusi spektaklį „Karalius Ūbas“, Milda apsisprendė būti aktore. Į teatrą ji pradėjo eiti vos išmokusi vaikščioti. „Mano atmintis siekia nuo trejų metų. Pamenu, teatras darė didžiulį įspūdį. Sakykime, Nacionaliniame dramos teatre matyta „Merė Popins“, kurioje Valentinas Masalskis vaidina kažką, panašų į apelsiną. Buvo tokia sūpynių dekoracija ir storas oranžinis Valentinas, kuris, jei juokiasi, kyla sūpynėmis aukštyn, o jei verkia – leidžiasi. Ir apelsinas labai daug juokėsi ir labai daug verkė“, – ankstyvą teatro patirtį ji gerai atsimena.
Bet teatras nelaukė, kol Milda parodys suaugusiojo dokumentą – ji anksti pradėjo stebėti ir nevaikiškus spektaklius. „Kai man buvo ketveri, pamačiau Jono Vaitkaus „Vėlines“. Labai netrukus buvo ir jo „Dievo avinėlis“. Tai buvo absoliučiai rimti spektakliai, bet man buvo žiauriai įdomu. Kadangi mano tėvams teatras buvo labai svarbus, aš irgi perėmiau jų požiūrį bei pojūtį, kad tai yra rimta ir kad spektaklį reikia žiūrėti atsakingai“, – sako Milda ir linksminasi prisiminusi, kokiu veidu ji stebėdavusi spektaklius. Pasak giminaičių – raiškiai rimtu. Įsivaizduojat.
„Nenorėdavau net eiti miegoti pietų miego, kaip degdavau. Kaip gali miegoti, jeigu vakare eisi į teatrą? Teatre buvo gyvenimas! Vieną spektaklį žiūrėdavau kokius dešimt kartų. Esu labai dėkinga už tokią galimybę, nes ten vyko didžiulis mokymasis. Stebėdavau aktorius per repeticijas, o vėliau – rezultatą spektaklyje. Taip galėjau suprasti, kaip daryti reiškia daryti gerai ir koks menas teisingas“, – sako Milda.
Dar vieno vaikystės spektaklio epizodas rodo brendusį Mildos pagaulumą muzikai. Po Vidmanto Bartulio operos „Pamoka“ (pagal Eugene’ą Ionesco) ji namuose kartodavo visus aktorių rečituotus tekstus tiksliai tokiomis intonacijomis, kokias girdėjo. Mildos klausos sraigteliai visą laiką veikė. Teatrališkas žodžių tarimas, skirtingi tembrai, reikalingi personažams, net skirtingos kalbos visada kuteno pojūčius.
Aštuoniolikos metų Milda įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti džiazo vokalo. Po poros metų maršrutas nuvedė šią specialybę pabaigti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Voice fever, arba balso karštis
Pirmą sykį apie Mildą teko išgirsti tokiame kontekste: festivalyje „Naujasis Baltijos šokis’12“ buvo pristatytas Algimanto Mikutėno režisūrinis debiutas – filmas „Lora“ apie šokėją Loretą Juodkaitę. Pokalbyje po premjeros režisierius paminėjo M.Arčikauskaitę ir Rūtą Dirsytę, kurios „žino, ką daro, ir eis toli“. Ką Milda turi bendra su šiuo šokio filmu? „Mikas, pirmiausia, yra mano tėvo, taigi ir mano, mylimas draugas iki mirties. Kai aš kur nors dainuoju, jis būna paparacas, filmuoja mane, sako: „Svarbiausia – voisas! Mildute, varyk!“ Kūrybos laikotarpiu jis daug šnekėjo apie būsimą filmą, mano tėvas buvo filmo dailininkas, jie dalijosi idėjomis, ir taip išėjo, kad su Rūta įrašėme filmui dvi dainas – „Fever“ ir „Beat Goes On“. Tai standartai, ne mūsų kūryba, bet Mikui labai tiko. „Fever“ skamba vienoje ryškiausių filmo scenų, kur Lora šoka lietuje. Šoka labai seksualiai – tikrai fantastika. Ir daina aistringa, man viena nuostabiausių“, – užsidegusi pasakoja Milda.
Baigusi džiazo vokalo mokslus, Milda improvizuoja: pati organizuoja koncertus įvairiose Lietuvos salėse, jau nuo studijų laikų moko vokalo, o nuo šių metų rugsėjo pradėjo dirbti tiesioginiame nacionalinio transliuotojo radijo eteryje. Anksčiau – laidoje „Muzikinis pastišas“, dabar – „Muzikinis vidudienis“. „Darbas radijuje – kaip ėjimas į sceną, tik tavęs nemato. Net labiau nei scenoje, radijuje turi išmokti jausti laiką. Tiesiog skaičiuoti (matematika prunkščia į mokyklinį kumštuką – aut. past.). Kompiuteris rodo, kiek laiko liko, o tu turi „montuoti“ čia ir dabar. Tai labai įdomu“, – sako Milda. Išbandyti radiją ją paragino bičiulis, įvertinęs švarią atlikėjos dikciją ir radijui tinkamą balsą. Žemas balsas ten, žinia, geistinas.
„Nežinau, kiek esu apdovanota ryškiu balsu. Per tam tikrą laiką supratau, kad svarbiau ne balso dydis, galybė, bet jo savita spalva, tembras, ir žinoma, tai, apie ką tu pasakoji dainuodamas. Man prireikė šiek tiek laiko, ir aš supratau, kad reikia jausti, kokia muzika tave labiausiai jaudina, kokios muzikos klausydamas suvoki, jog ji tave taip maitina, kad galėtum ir pats tokią atlikti, kad muzika tau duoda idėjų“, – prisipažįsta Milda.
Pastaruoju metu Mildą maitina Maroko ir Paryžiaus dainininkė Hindi Zahra. Įvairiose scenose ji pristato programą, skirtą šiai atlikėjai. „Atradusi Hindi, apsidžiaugiau, kad man patiko tai, kas nėra laisvasis džiazas ar avangardas, kurie mane paprastai traukia daug giliau nei tradicinis džiazas. Pajutau, kad galiu dainuoti jos dainas. Ir kad tai muzika, kuri gali būti įdomi kitiems. Nes kiek mano pačios kuriama muzika gali būti įdomi kitiems – man dar atviras klausimas. Mums su Rūta buvo labai įdomu ieškoti jos muzikos interpretacijų. Taip H.Zahra ir įsitvirtino repertuare“, – pristato Milda. Būtent jos programą Milda atliko konferencijoje „TEDx Vilnius“.
Išgirsti Mildą galėsite gruodžio 16 d. 19 val. „Artotekoje“ (akustinis koncertas, projektas „Singing Hindi Zahra“) ir gruodžio 18 d. 18 val. Lietuvos rusų dramos teatre (spektaklio premjera „Fotografas, arba Apverstos taburetės istorija“).
Muzikiniai Mildos maitintojai
Ispanė Lucia Recio, tuvė Sainkho Namtchylak, švedė Lindha Kallerdahl, Peru indėnė Yma Sumac, ispanė Fatima Miranda, prancūzė Tamia Valmont-Favre, labai gražiai mąsto prancūzė Elise Caron, kurios pastaruoju metu ypač daug klausiau, tiksliau, naujo albumo „Bitter Sweets“. Tai bendras darbas su dueto nariu, mano brangiu bičiuliu būgnininku Edwardu Perraudu. Šiame albume atsispindi, mano manymu, labai teisingas požiūris į muziką ir muzikavimą.
Iš tradiciškesnio džiazo – Dee Dee Bridgewater, galima sakyti, yra aukščiausio lygio: kaip ji dėlioja scatą, kaip įsijaučia į kūrinį, jos tembras, žodžių tarimas, neblėstantis energijos užtaisas ir išskirtinis su niekieno kito nesupainiojamas vibrato. Labai priimtina amerikietė Cassandra Wilson. Na, žinoma, Sarah Vaughan, Ella Fitzgerald, Billie Holiday – etalonai. Dar yra amerikietė Patty Austin – ten taip tobula, kad net neįdomu. Paklausai ir susinervini, kaip gerai. Paprastai labiau traukia kas nors, kas įvelia nepakankamumą, klaidelę, didesnį skausmą, o Patty dainavimas yra amerikietiškai tobulas. Džiazo gimtinėje ji puikiai išlaiko tradiciją.
Tomas Waitsas – dainininkas ir menininkas iš didžiosios raidės. Tėvų dėka jo klausausi nuo trejų. Įdomus dalykas, kad prie jo vis sugrįžtu. Kelerius metus galiu nesiklausyti, o po kiek laiko vėl pradedu aktyviai iš jo mokytis, kartais atrodo, kad mano ryšys su T.Waitsu amžinas. Man priimtina viskas, ką jis daro, kaip mąsto, kaip jaučia pasaulį ir koks yra nenuilstamai smalsus. Johnas Lurie, Nickas Cave’as, Kurtas Ellingas, Johnas Hendricksas, Johnas Lee Hookeris.
Autentiškai
LABAI mėgstu dažnai valytis dantis. Toks dainininkės dalykas. Išsivalau, ir iškart maloniau dainuoti.
Savo diplomą aš noriu suvalgyti. Dar niekur jo neprašė parodyti – patiki, kad išsilavinusi.
Mokykloje vaikų bijojau: jie visada rėkdavo, atsitrenkdavo ir nesuprasdavo, ką aš kalbu. Tarp suaugusiųjų jausdavausi savesnė.
Įsimintiniausią frazę apie mano balsą kadaise pasakė bendraklasė. Anot jos, mano balsas ramus. Pagalvojau, įdomu, kad balsas gali suteikti ramybę. Tai svarbu.
Gyvenu Saulės gatvėj prie Saulės kapinių, kurios man – tikrų tikriausias pasivaikščiojimo parkas! Tikriems poetams, tapytojams ir fotografams ši vieta turėtų būti didžiulis įkvėpimas.
Kūryboje ir gyvenime atskaitos taškas – grožis.
Ryškesni Mildos balso įvykiai
Marijos Antuanetės vaidmuo kulinarinėje Vidmanto Bartulio operoje „Pas de deux“ 2008 m. Klaipėdos koncertų salėje.
Muzikos ir šokio spektaklis „Vilnius – mūsų miestas“, atliktas festivalyje „Tebūnie naktis!“ 2009 m. „Mint Vinetu“ knygyne.
Muzikos ir poezijos projektas „Milosz Clouds“ („Milošo debesys“), skirtas poeto 100 metų jubiliejui, „Litexpo“ knygų mugėje ir „Poezijos pavasaryje“ 2011 m. lietuvių ir lenkų kalbomis.
Lietuviškos dainos konkurso pagal Maironio eiles „Drąsiai, aukštai pakils balsai“ finalas, 2012 m. lapkritį.
Choro narė Rusų dramos spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ nuo 2011 iki dabar.
„Singing Hindi Zahra“ – vykstantis projektas. Programa – anglų ir berberų kalbomis.