Jerzy Pilchas
MANO PIRMOJI SAVIŽUDYBĖ: APSAKYMŲ ROMANAS
IŠ LENKŲ KALBOS VERTĖ VYTURYS JARUTIS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.
Jerzy Pilchas – vienas tų rašytojų, kurių knygas atsiverti su džiugia nuojauta, vienas tų, dėl kurių knygų skaitymas šiais laikas dar apskritai turi prasmę. Atsivertęs šį dešimties apsakymų romaną, randi viską, ko tikiesi: humorą, stilių, taiklius aprašymus, gyvus ir įdomius charakterius, filosofinius pasvarstymus.
„Mano pirmoji savižudybė“ kritikų laikoma brandžiausiu rašytojo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais rašytojais kaip Bohumilas Hrabalas, Witoldas Gombrowiczius ir Milanas Kundera.
Pagrindinis šio apsakymų romano veikėjas – penkiasdešimtmetis rašytojas Piotras – tipiškas Rytų Europos žmogelis: mėgstantis išgerti, įsiveliantis į įvairiausias istorijas, daugiau svarstantis, nei ryžtingai veikiantis, persekiojimas amžinos ir neišpainiojamai surizgusios šio regiono praeities.
Šiokį tokį magijos ir egzotikos pojūtį J.Pilcho romanui suteikia ir „liuteroniškos šmėklos“ – Silezijos krašto (iš kur kilęs pagrindinis veikėjas) tradicijų, papročių, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atšvaitai.
Beje, ta dešimtis romano apsakymų nesudėta chronologine tvarka: juose šokinėjama nuo autoriaus vaikystės iki jaunystės ar brandos, nuo pirmojo apsakymo apie nepavykusią meilę Gražiausiajai Pasaulio Moteriai pereinama prie pasakojimo apie tai, kaip veikėjas paauglystėje bandė nusižudyti.
Autorius pajudina daugybę temų: šeimyninius santykius (ko vertas vien besiriejančių tėvo ir motinos paveikslas iš „Mano pirmosios savižudybės“), meilę, neapykantą, krašto tradicijas, istoriją.
J.Pilchui pavyksta tai, kas pavyko didžiausiems Rytų Europos rašytojams (prie išvardytų aukščiau galima pridėti dar Jaroslavą Hašeką, keletą kitų pavardžių), – juokas pro ašaras, skaidrus liūdesys, aštrus absurdo pojūtis… Viskas suplakta į kvapą gniaužiantį prozos kokteilį. O knyga vietomis tikrai pašėlusiai juokinga.
Tekstas – itin tirštas, pilnas aliuzijų, nukrypimų, žodžių žaismo, apsakymų stiliai kaitaliojami gana dažnai. Skaitymo malonumas tikrai garantuotas. Derėtų paminėti ir vertėjo darbą – jis puikus: tikslus, išradingas, gyvas.
Umberto Eco
PRAHOS KAPINĖS
IŠ ITALŲ KALBOS VERTĖ INGA TULIŠEVSKAITĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Naujas ilgai lauktas Umberto Eco romanas jo gerbėjų tikrai nenuvils. Skaitytojas strimgalviais, be jokio perspėjimo panardinamas į šnipinėjimo, falsifikavimo ir sąmokslų istoriją. Viskas kaip visada: viskas ne tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio, visur tyko pavojai, visos dėželės turi dvigubą dugną, o tekstai – penkiagubą reikšmę. Skaitytojas leidžiasi vedžiojamas už nosies ir tirpsta iš malonumo…
Autorius, žinoma, teigia, kad viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais, o vienintelis išgalvotas herojus – avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas ir žudikas, tikras blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis. Jo lūpomis U.Eco perteikia visą niūrią ir knibždančią sąmokslais XIX a. istoriją.
S.Simoninis pats savo rankomis maišo tamsų ir dvokiantį istorijos viralą: jis sukuria ir suklastoja popierius, teigiančius, kad pasaulį valdo žydai ir masonai, jis prisideda prie Siono išminčių protokolų pasirodymo ir taip padeda pamatus XX a. holokausto tragedijai. Taip U.Eco grįžta prie savo pamėgtos temos – knygų, kurios žudo.
Tame S.Simoninio virale murkdosi Prancūzijos ir Prūsijos slaptosios tarnybos, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai, šėtono garbintojai ir netgi Sigmundas Freudas.
„Prahos kapinių“ forma – klasikinis nuotykinis ir avantiūristinis romanas, jo šaknys slypi Alexandre’o Dumas ir Eugene’o Sue parašytose daugiatomėse epopėjose. Tačiau tai tik paviršius. Į „Prahos kapines“ sukrauta tiek žinių, kad ne kiekvienas protas jas ištvertų, ir vietomis, skaitant apie Garibaldi žygius ar kariuomenių judėjimą po Europą, tais dalykais nesidominčiam skaitytojui darosi nuobodoka.
„Pasaulinio sąmokslo paranoja yra galinga, nes ji amžina. Ir šio sąmokslo niekada iki galo neatskleisi, nes niekada nežinai, kas jį rezga. Tai psichologinis žmonijos gundymas“ – viename interviu sakė U.Eco.
Pats U.Eco taip pat turi velnišką gundytojo talentą ir jam neatsispirsi.
Laurynas Katkus
JUDANTYS ŠEŠĖLIAI
VILNIUS, „TYTO ALBA“,2012 M.
Tai pirmas žinomo poeto ir eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Nedideliame romane susipina du laikai, dviejų žmonių likimai. Dabartiniame laike gyvuoja darbą praradęs literatūrologas Vytautas, kuris yra priverstas išvažiuoti darbuotis į Vokietiją, o šimtmečiu anksčiau gyvena baltų vokietis, literatas, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas Heinrichas von Burkhardtas.
Kai Vytautas dvare netoli gimtinės randa Heinricho laiškus, judviejų likimai susisieja ir pradeda vienas kitą veikti. Iš pradžių Vytautas atrodo kaip tipiškas šių laikų inteligentas – neryžtingas, pasiklydęs realybėje asmuo, nepritampantis prie vadinamojo laukinio kapitalizmo. Tačiau pamažu jis keičiasi – išgyvenęs krizę, randa jėgų kabintis į paprastą gyvenimą ir atrasti paprastus jo malonumus.
O Heinrichas von Burkhardtas – XX a. pradžios kūdikis, šlovinantis jėgą, progresą, karą, techniką. Jo charakteryje galime rasti ir Friedricho Nietzsche’s filosofijos (o kaip be jos atgarsių) bei Yukio Mishimos, ir rašytojų lakūnų (Antoine’o de Saint-Exupéry bei Romaino Gary) charakterio pėdsakų. Jis veiksmo žmogus, kaip Vytautas – refleksijos.
Autorius gana meistriškai žaidžia šiais veikėjais, o kartu ir skaitytojo lūkesčiais. Intriga romane išlaikoma beveik iki galo – neaišku, ar tie laiškai tikri, ar Vytauto fantazijos vaisius, nežinia, ar tikri abu veikėjai, ar vienas kuris. Erdvės ir laiko ribos peržengiamos ir lieka tik bendras žmogaus likimo dviejų šimtmečių panoramoje paveikslas.
Tačiau pasakojimas nepainus – Heinricho laiškai gražiai stilizuoti, o poetinės prozos ir sąmonės srauto intarpai – vietoje ir laiku. Tiesa, iš pradžių Vytauto bėdos atrodo kiek menkos ir patetiškos (sakykime, graudžiai buitinės), tačiau vėliau jo charakteris įgauna gelmės: jis tampa įdomus ne tik tuo, kad skaito Heinricho laiškus.
„Judantys šešėliai“ – europietiškas romanas apie savęs paieškas šiandieniame pasaulyje, apie kultūrą, jos vertę ir išlikimą.
PAVASARIS BUS KAIP VISUOMET: ŠIUOLAIKINĖS LATVIŲ POEZIJOS ANTOLOGIJA
IŠ LATVIŲ KALBOS VERTĖ ERIKA DRUNGYTĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012 M.
Ar žinote, kiek Lietuvoje per metus pasirodo verstinių poezijos knygų? Jei metai geri – kokios penkios. Gyvename uždarame savų poetų pasaulėlyje ir tik retkarčiais nugirstame šį bei tą iš plačiojo pasaulio. O čia – nemaža mūsų artimiausių kaimynų ir, galima sakyti, brolių poezijos antologija. Naujausios poezijos, parašytos XX a. pabaigoje ir šio pradžioje.
Antologijoje – šešiolika latvių poetų: nuo vyriausiojo –1944 m. gimusio Uldžio Bėrzinio iki jauniausiojo – 24 metų Arčio Uostupo. Antologijos pradžioje – įvadinis vieno poetų, Karlio Vėrdinio, straipsnis apie šiuolaikinę latvių poeziją, o prie kiekvieno poeto tekstų pateikiama trumpa jo biografija.
Kokia ta latvių poezija? Netikėta, ironiška, joje daug miesto gyvenimo ir vaizdų, paprasto mažo žmogaus kasdienių pojūčių, daug sudėtingos istorijos nuorodų ir nuoplaišų. Ji – kitokia nei lietuvių ir kartu artima. Sunku nusakyti tą skirtybę ir artimumą. Tegu perskaitęs kiekvienas tų dalykų paieško pats.
Ieškant mūsų tautų bendrystės neužtenka balsuoti už latvius „Eurovizijoje“ ir patoso kupinu balsu vadinti kaimynus „braliukais“. Reikia pastangų pažinti ir suprasti. O kas padeda geriau, jei ne literatūra ir poezija?
„Kai Baltijos rašytojai susitinka, uždarymo vakarais paprastai būna būbuojama Atgimimo laikų daina „Bunda jau Baltija“ visomis trimis kalbomis – pasirodo, yra gera kartkartėmis pajusti, kad čia pat netoli rašomi eilėraščiai tokia labai jau gimininga kalba“, – įvade rašo K.Vėrdinis. „Mums būtina palaikyti vieniems kitus. Ir padaryti nors mažą darbelį, kad būtų ateities istorija, gyvoji istorija“, – priduria vertėja Erika Drungytė.
Tas „mažas darbelis“ – visai nemažas. Ir tikrai svarbus. Ir labai gaila, kad netikėtai 2011-aisiais mirus vienam šioje antologijoje publikuojamų poetų Pėteriui Brūveriui, pagrindiniam lietuvių poezijos vertėjui į latvių kalbą, sustojo lietuvių poezijos antologijos latviškai leidyba. Lieka tikėtis, kad laikinai.
