Vasarį rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleidžia ketvirtą savo knygą – romaną „Žuvys ir drakonai“. Apie ką naujoji knyga ir kokiomis aplinkybėmis ji atsirado, kalbamės su pačia romano autore.
Viename interviu esate minėjusi, kad rašydama „Frankburgą“ per penkis mėnesius suvalgėte tiek šokolado, kiek sveria vienas smulkesnis pirmokas. Kiek laiko rašėte romaną „Žuvys ir drakonai“ ir ar šį procesą taip pat lydėjo kokios nors manijos?
– Romaną „Žuvys ir drakonai“ intensyviai rašiau 20 mėnesių. Per mėnesį vidutiniškai suvalgau 3–3,5 kg šokolado. Suskaičiuokite patys. Kalkuliatoriumi. O daugiau manijų ar priklausomybių aš neturiu.
– Sigitas Parulskis kažkada buvo minėjęs, kad prieš rašydamas išgeria litrą žalios arbatos ir sulošia kortų žaidimą kompiuteryje. O kaip atrodo jūsų rašymo aplinkybės?
– Skirtingai nei kiti, arbatą aš geriu tik po to, kai ką nors parašau. Per pirmą pertrauką geriu „Longjing“. Per antrą – „Keemun“. Per trečią – „Jin Chun“.
– Greitai apie „Žuvis ir drakonus“ viešajame diskurse pasirodys įvairiausių recenzijų ir nuomonių. Kaip jaučiatės paleisdama ką tik parašytą knygą viešumon?
– Knyga ,,Žuvys ir drakonai“ – daugiau kaip keturių šimtų puslapių. Jaučiuosi, kaip užnešusi gabalais dramblį į kalną, paskui jį palikusi ir nuėjusi užsiimti kuo kitu.
– Ar jums lengva atsiriboti nuo savo kūrinių, tarkime, nuo prieš dešimtmetį parašytos knygos „Strekaza“? Galbūt seni tekstai įgauna svetimumo ir juos galima perskaityti kaip nebe savo, o kaip kieno nors kito kūrinį?
– Su „Strekaza“ teko susidurti visai neseniai. Leidykla „Baltos lankos“ po dešimties metų nusprendė išleisti šią mano knygą iš naujo. Perskaičiau tekstą: norėjau pažiūrėti, ar nenukrito kokia raidė arba eilutė. Ir labai nustebau. Visų pirma, kad knygos herojė tiek keikiasi. Man atrodė, kad kai tą knygą rašiau, mano herojė ten keikėsi mažiau. Kitas nustebinęs dalykas: negalėjau suprasti, kaip taip per dešimt metų pasikeitė mano mąstymo struktūros. Ilgus metus tą knygą mokėjau atmintinai. Dabar jau nebemoku.
– Jeigu man, skaitytojai, reikėtų atsakyti į klausimą, apie ką jūsų romanas, paminėčiau klaustrofobijos pojūtį, sąmojingą liūdesį ir du netikėtus kontrastus – senovės Kiniją ir feministinę Pedro Almodóvaro estetiką. Tikriausiai dar ne kartą būsite to klausiama, tačiau vis dėlto – apie ką ši knyga?
– Į P.Almodóvaro kūrinius mano knyga gali būti panaši tik tuo, kad kartais viename kvadratiniame metre kalbasi labai daug žmonių. Knyga „Žuvys ir drakonai“ yra apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Tai tam tikras literatūrinis chinoserie.
– Skaitydama romaną „Žuvys ir drakonai“ pamaniau, kad tokią knygą galėtų parašyti tik su menotyra susidūręs žmogus. Koks pačios santykis su kinų meno istorija buvo iki sugalvojant rašyti šią, ketvirtąją, knygą?
– Taip, aš iš tikrųjų baigiau meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, paskui mokiausi doktorantūroje, bet niekada nemaniau, kad vaizduojamojo meno kūrinių atsiras mano literatūroje. Knygoje „Strekaza“ aš tyčia savo herojės į Dailės akademiją nepriėmiau, ir todėl ji turėjo dirbti radijo stotyje. Tuo metu maniau: su meno istorija baigta visiems laikams. Bet pasirodė, kad ne.
Prieš porą metų vartant knygą apie kinų kultūrą, staiga akis užkliuvo už anomalijos. Tai buvo kinų mergaitės portretas su vakarietiškais šarvais. Ilgai žiūrėjau į tą reprodukciją ir staiga supratau, kad paveiksle vaizduojama visai ne mergaitė su šarvais. Ir tada paaštrėjo visi profesiniai instinktai, ir istorijos pradėjo vyniotis raudonomis „virvėmis“ į visas puses.
O kinų kultūra niekada nebuvo mano hobis, ji jau daug metų yra lengvas mano gyvenimo fonas.
– Ar esate buvusi Kinijoje?
– Knyga „Žuvys ir drakonai“ apie XVIII a. Kiniją, o ten neįmanoma nuvažiuoti. Cingų dinastijos seniai nebėra. O važiuoti pažiūrėti kiniškojo socializmo su kapitalizmo papuošalais kol kas neturiu priežasčių.
– Kaip manote, kas turėtų „Žuvų ir drakonų“ nesuprasti ir nemėgti? Ar apskritai rašydama romaną turėjote būsimo jo skaitytojo viziją?
– Dažniausiai mano knygų nemėgsta mamų portalų skaitytojos. Manau, jos turi kitų gyvenimo prioritetų. O skaitytojo vizijos aš neturiu. Aš projektuoju knygas, o ne žmones.
– Jūsų rašymo maniera tobulai iliustruoja šiuolaikinio žmogaus sąmonę – rašoma koncentruotai, grafinė struktūra neerzina akių, kurios pripratusios šokinėti per sakinius ir pastraipas kompiuterio ekrane. Tačiau čia tiktų ir ledkalnio principas, kai žodis tarsi ledo kūnas vandenyje slepia aštuonis kartus daugiau, negu matoma išorėje. Ar nekyla noras išbandyti kitų žanrų, tarkime, dramos arba poezijos?
– Nesu tikra, ar galėčiau parašyti dramą, bet kino scenarijų greičiausiai galėčiau.
O eilėraštį parašiau tik vieną. Dviejų eilučių. Ir, manau, to užteks.
Eilėraštis skamba taip:
Jiesli s vierchu nililasj by niebiesnaja voda,
Striekozy vnizu podniali by shum.
Eilėraštis vadinasi ,,Ijul“.
– Man kartais atrodo, kad noras rašyti yra tiesiog malonus prakeiksmas, trukdantis įsijausti į „normalaus“ žmogaus buitį. Kaip jums atrodo, ar būti rašytoju lengva? Ir ar įmanoma vienu metu būti ir rašytoju, ir kitos srities atstovu?
– Noras rašyti gal ir yra prakeiksmas tam tikrai grupei asmenų, neapgalvotai varginančių kitus savo rašymu. O buvimas rašytoju yra susijęs su vidiniu žinojimu, kad tu juo esi. Kad tu esi rašytojas. Čia kaip būti kompozitoriumi. Tu tiesiog žinai, kaip parašyti ir noktiurną, ir muziką vengrų šokiams.
Būti rašytoju sunku. Nuolat susiduriu su tuo, kad knygos rašymas, tiksliau – šlifavimas, labai stipriai išnaudoja mano vidines jėgas. Kalbant vizualiai – tuo laikotarpiu gyvybė nyksta kaip kompiuteriniame žaidime šaudant į monstrus. Parašyti knygą – sunku. O parašyti ne vieną knygą – žvėriškai sunku. Rašytojas visada yra ir kitos srities atstovas, nes būti rašytojais jokioje įstaigoje nemoko.
– Jūsų knygos veikėja, rašytoja Mama Nora, yra viešumos veidas – nuolat šmėžuoja televizijoje, duoda interviu blizgiems žurnalams. Ar pati sutiktumėte dalyvauti televizijos projekte? Ar viešumas gali suteikti talentingam lietuvių rašytojui neigiamų niuansų?
– Manau, yra ir malonesnių būdų susigadinti reputaciją.
– Viename interviu Marius Ivaškevičius yra sakęs, kad specialiai artimai nebendrauja su rašytojais, nes jam kur kas įdomesni kitos srities žmonės. Ar pati, atėjusi ne nuo „filologinės laktos“, jaučiatės lengvai priimta į rašytojų tarpą?
– Kiekvienas rašytojas rašo savo knygą ir asmeninis bendravimas su kitais rašytojais nebūtinas. Greičiausiai netgi trukdo rašymui. Svarbiausia yra knyga, o „tarpai“ nesvarbūs nė kiek.
– Kokias knygas pastaruoju metu skaitote ir galėtumėte rekomenduoti visiems, kurie skaito tik tai, ką rekomenduoja autoritetai?
– Rašytojai skaito visai kitaip, nei nerašytojai. Aš stengiuosi neskaityti jokių nereikalingų knygų. Skaitau tik tas, kurios galėtų padėti sukurti mano naujos knygos visatą. O kokias knygas šiuo metu skaitau – čia jau prasideda mano paslaptys. Neleisčiau prie savo bibliotekos prieiti nė vienam žmogui. Manau, parodyti savo biblioteką, vadinasi, parodyti, kaip veikia tavo smegenys.
– Koks jūsų santykis su gimtąja literatūra, ar turite savo autoritetų? Kokių?
– Suprantu, kad jūs mane provokuojate. Akivaizdu, kad jokių santykių su lietuvių literatūra aš neturiu. Tik rašau ta kalba. Vadinasi, ir autoritetų nėra.
– Ir baigiant, ko palinkėtumėte tiems, kurie norėtų kada nors imti ir patys parašyti knygą?
– Užslėptiems rašytojams nereikia jokių patarimų. Nei mano, nei kieno nors kito. Galbūt reikės tik tada, kai jie ką nors parašys.
Jei viduje nesijaučiate esąs rašytojas, geriau nesiimkite grožinės literatūros. Nes tik sugaišite laiką ir geriausiu atveju pabaigoje jus aprėks redaktorius. Prieš pradėdami pagalvokite, gal jūs vis dėlto turite ir kitų talentų.
Ištrauka iš U.Radzevičiūtės knygos „Žuvys ir drakonai“:
Šeštasis Cingų dinastijos Imperatorius, skirtingai nei jo tėvas ar senelis, meno ir kultūros klausimus sprendžia pats.
Meno žinovų komisija gali tik patarti.
Tai jis – Imperatorius pats – nusprendė išleisti įsaką sudeginti visas dinastijai priešiškas ir maištingas knygas.
Bet Kastiljonę nuliūdino kitas dalykas.
Kaip pasakojo vienas meno žinovų komisijos narys, pamačiusi Daigiyą su šarvais, Imperatorė Ula Nara nesijuokė.
Netgi atvirkščiai.
O po dešimties dienų prie Daigiyos kojų iš dangaus nukrito negyvas žvirblis.
Dar po dešimties ji vos neužlipo ant skorpiono. Skorpionas, kaip kalbama, buvo ne kiniškas, o mandžiūriškas.
Dar po dviejų – netikėtai mirė viena jos tarnaičių.
Mandarinai kalba, o eunuchai išnešioja jų kalbas: čia Ula Nara naudoja tryliktąją strategemą: „Mušk žolę, kad išbaidytum gyvatę.“
Kalbino: Jurga Tumasonytė
Nuotrauka: Agnės Gintalaitės