Rašė: Sonata Žalneravičiūtė
„Planetos“ kino teatro istorija prasidėjo1963 m. kovą. Tai vienintelis kino teatras Vilniuje, kuris gyvavo ir gyvuoja gyvenamajame name. Tai pirmasis kino teatras sovietmečiu, kuriame buvo dvi salės. Pirmoji salė veikia iki šiol, antrojoje (ji turėjo atskirą simetrišką įėjimą iš kito namo šono) šiuo metu „gyvena“ lietuvių kino režisieriai Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis. Artėjančio kino centro „Skalvija“ (buvusios „Planeta“) jubiliejaus proga pateikiu „370“ skaitytojams keletą ištraukų iš savo būsimos knygos.
Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1963 m.):
Kai prieš 50 metų pranašas Jurijus grįžo iš Dangaus, Žemėje niekas nebuvo pasikeitę. Tiesa, slyvaitės ir vyšnaitės jau buvo pradėjusios žydėti, o kaštonai tik tik buvo spėję išlankstyti savo žalius pirštelius. Vis dėlto 108 minutės Danguje davė savo.
Lietuvos kinematografijos ministerijoje buvo sušauktas neeilinis posėdis. Nei abejonių, nei diskusijų niekam nesukėlė ministro mintis, kad reikia kuo greičiau pastatyti naują kino teatrą, kuris vadintųsi „Planeta“. Tokiam kino teatrui buvo ieškoma ypatingos vietos. Galbūt todėl įgyvendinti šį vienbalsį sprendimą kiek užtruko.
Pagaliau, po pusantrų metų, prieš rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietos tarybas buvo prisiminta, kad K.Požėlos gatvėje neseniai pastatytame menininkų name ant Neries kranto yra dvi salės. Visiems net palengvėjo. (Už šį prisiminimą draugas J.V. gavo premiją.)
Netrukus buvo imtasi skubių darbų. Interjero apdailai pirmą kartą respublikoje buvo nuspręsta panaudoti modernią medžiagą – šiferį. Salių jaukumui sukurti pasirinktos ne tokios modernios, bet natūralios medžiagos – plytos ir medžio plokštės.
Kai1963 m. iš Dangaus pargrįžo pranašė Valentina, Žemėje jau buvo kai kas pasikeitę. Vilniuje, name ant Neries kranto, veikė vienintelis dviejų salių kino teatras „Planeta“, o jo antrojoje salėje buvo rodomas naujas filmas „Skrenda gervės“.
Kasdien vis labiau rausvėjant Komunizmo horizontui, tiesiant kosmoso kelius, sutartinai siūbuojant kukurūzų laukams, o Nikitai Chruščiovui juos šukuojant, vis tiek kažkas buvo ne taip.
1961 m. Vilniuje, K.Požėlos gatvėje, stojo namas Nr. 34. Jis buvo ypatingesnis nei kiti to kvartalo namai. Ir ne tik todėl, kad buvo kampinis, ne todėl, kad jo naujose, švariose sienose apsigyveno menininkų, kūrėjų mūzos ir viena kita kėgėbinė „blakė“, bet ir todėl, kad pirmajame aukšte turėjo būti dvi kino salės. Turėjo!
Lyg išsprogusios banginio akys, didžiuliai langai viltingai žiūrėjo tai į Rapolo bažnyčią, tai į Žaliąjį tiltą. Neapsikentę, draugai E.Vaicekauskas ir T.Tustanauskas1962 m. birželio 29 d. parašė į dienraščio „Tiesa“ redakciją: „Tokio atsitikimo dar nėra buvę. <…> kad iš karto būtų dingęs ištisas kino teatras, dargi su dviem žiūrovų salėmis <…>.“ Draugų E.V. ir T.T. pasisakymas per žiniasklaidos ruporą, kuriame kliuvo ir Kultūros ministerijai dėl dvasinio tarybinės liaudies apvaginėjimo, nenuėjo tuščiai.
Potvarkis Nr. 19-p,1963 m. kovo 8 d.
„Respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai perduoti Vilniaus miesto „Planetos“ kino teatrui seifą – 1 št.“
Pasirašė: Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyr. valdybos viršininkas J.Trifonovas.
1963 m. kovo 13 d. 10 val. naujai atsiradusio kino teatro „Planeta“ mechanikė Irena Vyzaitė įjungė kino projektorių ir parodė pirmąjį filmą „Saulė ir šešėlis“, po valandos antrojoje salėje – „Velnio žabangas“.
Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1963 m.):
1963 m. kovo 17-ioji. 8 val. ryto. Vilniaus mieste iš gausybės garsiakalbių, lyg iš visų Stambulo minaretų, suskamba kvietimai į neeilines tarybines apeigas. Apsirėdę plačiapečiais paltais Lietuvos respublikos darbo žmonės žygiuoja į rinkimus. Metant lapelį į urną, rankos nesudreba, nes renkant LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietos tarybas abejoti netenka. Atlikę visuotinę pareigą, visi eina švęsti. Renkasi draugingose kompanijose, valgo silkę su bulvėm, užgeria baltąja.
Vaikai kovo 17 d. 12 val. eina į kino teatrą „Planeta“, kur antrojoje salėje žiūri filmą „Dainuojanti pudrinė“.
Kovo 18-oji. Pirmojoje „Planetos“ salėje jau nuo 10 val. ryto iki pat vėlyvo vakaro žiūrovams sukamas filmas „Akmeninio erelio urve“, o antrojoje nuo 11 val. tik suaugusiesiems – spalvotas „Chuana Galjo“.
1963 m. prieš pat šventinį Gegužės 1-osios paradą darbo žmonės plūsta pažiūrėti „Planetoje“ rodomo Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis „Potiomkinas“. Plūsta ir po to.
Kai1963 m. birželio 22 d. iš kosmoso į Žemę pargrįžta Valerijus Bykovskis su kosminiu laivu „Vostok 5“ ir Valentina Tereškova su „Vostok 6“, jiems suteikiami TSRS kosmonautų vardai. Iškart po iškilmingos ceremonijos, paspaudęs rankas kosmonautams, N.Chruščiovas nuskuba rašyti sveikinamojo laiško į Vatikaną popiežiui Pauliui VI, kuriam nuoširdžiai linki sėkmingai dirbti taikos ir bendradarbiavimo labui.
Birželio 29 d. į „Planetos“ antrąją salę nei 15, nei 21 val. netelpa visi norintys pažiūrėti Michailo Kalatozovo filmo „Skrenda gervės“. Per seansą rieda ašaros, byra saulėgrąžų lukštai.
Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1973 m.):
Prieš pat Naujuosius metus į kino teatro „Planeta“ kiemą įvažiavo sunkvežimis, brezentu dengtu kėbulu. Lengvai snyguriavo, tačiau Kalėdų dvasia dar nebuvo atėjusi. Iš kabinos iššoko vyrukas su „Prima“ dantyse ir atvožė kėbulo galą. Pūsdami dūmus išsikepurnėjo dar keturi.
„Tai kur viską nešam?“ – paklausė vienas. „Tik kraustyk neklausinėjęs“, – nušveisdamas nuorūką urgztelėjo vairuotojas. Du iš jų vėl įlipo vidun ir ėmė perdavinėti dėžes likusiems. Ant vienos buvo užrašyta „Televizor „Temp-2“, ant kiek mažesnės – „Magnetofon „Gorkij“, „Magnetofon „Tembr“ (MAG-59), ant mažiausios – „Šveinaja mašyna „Podolsk“. Paskui atėjo eilė medinių lentų dėžėje tūnančiam stacionariam kino monoprojektoriui KPT-3. Prakaito ant kaktų nebuvo matyti, kol vyrai nesiėmė paskutinio krovinio – rojalio „Becker“. Viską iškrovę, vienu degtuku visi prisidegę vėl užtraukė dūmą.
Naujųjų metų išvakarės. Už lango lengvai snyguriavo. „Planetos“ pirmosios salės fojė švietė retašakė išstypėlė eglė. Kavinėje už stalų įraudusiais veidais sėdėjo techninis vadovas Valerijus, vyr. kino mechanikas Aleksejus, I kategorijos kino mechanikas Povilas, kino mechanikas Stasys, kino mechaniko padėjėjai – Andriucha, Nijolė ir Saša, tarp jų įsispraudęs tylėjo dailininkas Petras, prieš jį – skardžiabalsė vyr. kasininkė Regina, lyg koks žąsų pulkelis ją aptūpusios kasininkės Maša, Irutė, Jadvyga, Birutė ir Ona. Į pokalbį, kurio jau niekas nebegirdėjo, viena per kitą įsiterpdavo valytojos Ania, Danuta ir Zina. Lyg prie stalo, stiklinaites ant „Beckerio“ susidėję, sėdėjo šaltkalvis Ignas, stalius Igoris, „mikšeriai“ Lioša ir Marekas.
Ir nors nė vienam „Planetos“ darbuotojui nebuvo parašytas Garbės raštas anei padėka, padaliję tryliktąjį atlyginimą direktorius Vladas ir buhalterė Helena Naujuosius metus ramia širdimi šventė kino teatre „Pergalė“.
1973-ųjų sausio 1 d. 10 val. darbe buvo visi. Vis dar lengvai snyguriavo.
Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1982 m.)
Sausas rugpjūčio vidurys. Nors buvo dar tik 6 val. ryto, dailininkas Petras iš antro aukšto jau gėrė miežinę kavą ir atbulais dantimis kramtė batoną su sviestu. Vis žvilgčiojo pro medžių lapiją, mėgindamas nuspėti, ar radijo orų pranešimas žadėjo tiesą. Šiandien jam reikia nutapyti bent vieną „Skrydžio per Atlantą“ ar „Stoties dviem“ afišą. Paskui dar dvi „Planetos“ pirmosios ir antrosios salės naujienas. Kaip ir kasryt, žiūrėjimo pro langą maldą baigdavo „peržegnodamas“ didžiulį užrašą gotikinėmis raidėmis „The Beatles“, kuris, nors ir iš kiemo pusės, akis badyte badė kone nuo tada, kai užgeso neoninis buratinas bei meškiukas su balionu virš kanceliarinės parduotuvės.
Pusė dešimtos. Saulė toliau džiugino ne tik kolūkio derliaus ėmėjus, bet ir dailininką Petrą bei visą būrį į kiemą sugurmėjusių vaikų. Mažiai – nuo trimečio iki dešimtmečio – jau žioplinėjo prie kvepiančios drobės. Dailininkas Petras baltais dažais tepė paskutinius buvusio piešinio plotus. Nieko įdomaus dar neįžiūrėję, vaikai nuskuodė prie pirmosios kino salės išėjimo. Durys į kiemą buvo atlapotos. „Endendū paparmali ū ir išeini tu“, – pirštas buvo įbestas į penkiametį Kęstuką. Vaiko akys išsiplėtė, bet tik iš pradžių. Jam pavesta žvalgo misija – nueiti ir pažiūrėti, kas dedasi kino salėje, bet taip, kad niekas nepastebėtų. Kęstukas nebuvo toks spitras, todėl atsakomybę už tinkamai atliktą operaciją gerai suprato. Jam teks laaaabai pasistengti. Užuolaida buvo nevisai atitraukta, ir tai mažajam žvalgui suteikė daugiau drąsos. Visą šį kasrytinį spektaklį per pertraukas tarp seansų tylomis stebėjo rūkantys kino mechanikai. Operacija pavyko – uždusęs Kęstukas raportavo, kad salėje daug žmonių, o tetučių – bilietų plėšėjų – nė vienos nepamatė. Dabar svarbiausia buvo stebėti, kada bus uždarytos durys, ir iš lėto suskaičiavus iki tūkstančio įslinkti į salę. Skaičiuoti lėtai nesisekė, galiausiai visai susimakalavo. Bet ryžosi. Dešimt susigūžusių mažylių vorele įslinko į salę ir baladodami medines kėdes susėdo pirmoje eilėje. Ekrane rodė „Tarybų Lietuvą“.
Iš „Planetos“ /„Skalvijos“ metraščio (1993 m.)
Na ir kas, kad nešildomi butai apėjo pelėsiais, o bulvės ir šį kartą gelbėjo lietuvį, – širdys dar iiilgai dainavo: „Viens du trys, graži Lietuva, kaaip gėlelė žydi visada.“ Tankai jau išbildėjo iš Lietuvos, palikdami skaudžių, bet ir džiugių žymių gatvėse. Dar buvo nepažinti laisvės džiaugsmai ir nuopuoliai.
1992 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis (Nr. 309 V):
Reorganizuoti „Planetos“ kino teatrą Vilniuje, A.Goštauto Nr. 34, į Vilniaus kino centrą. (Pasirašo Vilniaus miesto meras Arūnas Štaras.)
Nuo tol, sumokėjęs 15 „žvėriukų“ už „Lietuvos rytą“, kino repertuare galėjai nebeieškoti „Planetos“. Vilniaus kino centras stoja avangardan prieš „Lietuvą“, „Pergalę“, „Helios“. Visiems laikams iš repertuaro dingsta „Partinis bilietas“, „Pirmininkas“, „Leninas spalyje“. Pirmosios salės ekrane – Hupperis, Imamura, Iosseliani, Truffaut, Scola, Bergmanas, Antrosios – emanuelės, žandarai, žandariukės, žvaigždžių karai, gladiatoriai.
1993 m. sausio 21 d. pirmojoje salėje studija „Kinema“ išrodo pirmuosius laisvai kurtus filmus: „Neregių žemė“, „Atverti duris ateinančiam“, „Griuvėsių apaštalas“, „Trys dienos“.
Kino centro direktorius Vladas Turčinavičius sukasi kaip vijurkas. Jis ne tik turi pagloboti jo valdžion paskirtus kino teatrą „Draugystė“ ir knygyną „Šatrija“ ar tinkamai iškabinti skirtingų šalių vėliavas per kino šventes. Už raudonu dermantinu apmuštų durų sukaitusi sekretorė spausdina vieną įsakymą po kito. Dėl girto kino mechaniko, kuris kiną rodė kaip savo konceptualią autorystę – su pauzėm ir ne rėmelyje, dėl sava degtine bare prekiaujančios barmenės, dėl pinigų trūkumo ar pravaikštų. V.Turčinavičiui nuolat teko iš ko nors „žvėriukus“ atimti ir kam nors jų pridėti. Naktimis jį kamavo nemiga – vis galvodavo apie naująjį kino centro pavadinimą.
Šiek tiek faktų:
1992 m. vasario 2 d. „Planetos“ kino teatras buvo reorganizuotas į Vilniaus kino centrą.
1997 m. liepos 9 d. ne pelno organizacija Vilniaus kino centras reorganizuojama į Viešąją įstaigą „Skalvijos“ kino centrą.
Skalviai (lot. – scalowite) – vakarų baltų gentis, gyvenusi Nemuno, Minijos žemupyje ir prie jų ištakų – Skalvoje.
CITATA
Už raudonu dermantinu apmuštų durų sukaitusi sekretorė spausdina vieną įsakymą po kito. Dėl girto kino mechaniko, kuris kiną rodė kaip savo konceptualią autorystę – su pauzėm ir ne rėmelyje, dėl sava degtine bare prekiaujančios barmenės, dėl pinigų trūkumo ar pravaikštų.
FOTO:
Buvusi antroji „Skalvijos“ salė. Julijaus Lozoraičio nuotr.
Neoniniai namo gyventojai. Vaidoto Aukštaičio nuotr.
Vaizdas pro Lietuvos kino studijos direktoriaus (1958–1978 m.) Julijono Lozoraičio buto langą – „Planetos“ kiemas1970 m.
„Skalvijos“ kino akademijos studentų darbų peržiūra. Juliaus Paštuko nuotr.
Sovietinės aparatinės likučiai. Vitos Petrikaitės nuotr.
Šių laikų „Skalvija“. Albinos Griniūtės nuotr.