PANTHA DU PRINCE & THE BELL LABORATORY
Elements of Light
Rough Trade
2013-01-09
Pantha du Prince yra ne grupė, o asmuo vardu Hendrikas Weberis, kuris dar mėgsta slėptis po pavadinimais Panthel ir Glühen 4. H.Weberis – elektroninės muzikos kūrėjas, prodiuseris ir diskžokėjas iš Vokietijos. Ir nors jo vardas prie naujo albumo užrašytas pirmas, ne jis čia svarbiausias, o kartu pasakišką varpų muziką sukūręs ir sugrojęs „The Bell Laboratory“ perkusininkų ansamblis. Tiesa, idėja sukurti tokį albumą vis dėlto kilo pačiam H.Weberiui po to, kai jis išgirdo varpus Oslo miesto rotušėje. Rezultatas – „Elements of Light“ – ypač žiemiškas elektroninės ir varpų muzikos albumas. Žiemiškas ne todėl, kad šaltas, greičiau todėl, kad trapus ir skaidrus lyg koks ledo gabalėlis. Varpai ir varpeliai, kariljonas yra viso albumo pagrindas, griaučiai, o elektroninis bytas – tik prieskonis. Šviežias, gaivus, neįkyrus darbas, šiek tiek meditacinis, minimalistinis, tačiau nelygintinas su mano mėgstamu ir jau seniau aprašytu Christianu Fenneszu. Šio nerizikuočiau klausyti automobilyje dėl neišvengiamo ir gilaus pasinėrimo į muziką, o Pantha du Prince gali būti tiek malonus fonas, tiek įdėmaus klausymo objektas. Norintiems – bytas, o suprantantiems – nuostabi varpų muzika, kurios nuotaikos niekas neatspindi geriau nei albumo pavadinimas.
80/100
{Awayland}
Domino Records
2013-01-14
Pirmasis airių indie-folk (nieko nebesakantis pavadinimas) grupės „Villagers“ albumas „Becoming a Jackal“, pasirodęs 2010 m., iššovė kaip raketa. Airijoje ir kitose šalyse pateko į topus, kritikų buvo jei ne išliaupsintas, tai bent pastebėtas. Buvo labiau, nei aišku, kad margoje ir nenusakomoje indie scenoje pasirodė naujas savitas veidas. Ir štai po trejų metų – „{Awayland}“. Progresas ar regresas? Kai kurie kritikai tėvynėje „Villagers“ nurašė į… dainuojamąją poeziją. Na, tiksliau anglakalbės šalys neturi tokio keisto žanro, bet „Villagers“ buvo prikišama, kad pirmojo albumo muzikinę galią, puikias orkestruotes pakeitė perdėm reikšmingi tekstai. Suprask, muzika šiame albume ne tokia svarbi kaip tekstas. Visiškai nesutinku. Taip, pagrindinis veikėjas čia yra vokalistas ir tekstų autorius Conoras O’Brienas. Taip, albumas konceptualus. Toks buvo ir pirmasis, o šitas konceptualus kvadratu. Gal kiek per daug. Tačiau puikūs tekstai gyvena puikioje muzikoje ir, nors yra banalių, nuvalkiotų melodinių sprendimų, albumo visuma suręsta labai gerai. Visų pirma, kiekvienoje dainoje tiesiog tobulai valdoma dinamika. Antra, išsaugotas nenuspėjamumas, kartais atsirandančios elektrinės gitaros tiesiog pribloškia. Ne todėl, kad jos kuo nors ypatingos, o todėl, jog jos taip vietoje ir laiku, kad labiau pataikyti neįmanoma, tačiau niekada nebūtum tikėjęsis. Kas čia dar? Poezija? „I waited for something / and something died / So I waited for nothing / and nothing arrived.“
75/100
Truant / Rough Sleeper
Hyperdub
2012-12-17
Nesu geras dubstep, 2-step garage ir kitų diskotekų žanrų išmanytojas, atleiskite man. Ir esu vienas iš tų nelaimėlių, kuriam lig šiol nebuvo pavykę rasti ko nors ypatinga taip madingoje dubstep muzikoje. Iki šiol. Atrodo, viską pakeitė Williamas Bevanas – elektroninės muzikos kūrėjas iš Londono, plačiau žinomas Burial pavadinimu. Nors nesu tikras, ar Burial galima laikyti dubstep grynuoliu. Man rodos, jį galima laikyti… Burial. Ypatingas, savitas, tamsus kapinių garsas yra kūrėjo vizitinė kortelė. Iki šiol jis buvo išleidęs du studijinius albumus, o naujausias „Truant / Rough Sleeper“ yra laikomas singlu, nors pagal trukmę galėtų laisvai vadintis EP. Galų gale LP laikais albumas trukdavo tiek, kiek trunka šis singlas,– pusvalandį. Senesnių Burial darbų gerbėjai čia vėl atpažins tą patį savitą kapinių garsą. Tiesa sakant, šis savitumas yra išskirtinis, nes šiais laikais ypač reta tokių palyginti naujų grupių ir kūrėjų, apie kuriuos gali pasakyti „skamba kaip niekas kitas“. Burial toks. Ir šis išskirtinumas pažymėtinas ne tik elektroninės, bet visos muzikos kontekste. Net tie, kurie bando šį garsą pakartoti, nesukuria tokios gelmės, pločio, tiesiog begalinės tamsios garso duobės, kaip tai pavyksta padaryti W.Bevanui. Maža to, su kiekvienu nauju įrašu ta duobė plečiasi ir gilėja.
80/100
BENAS HARPERIS & CHARLIE MUSSELWHITE’AS
Get Up!
Concord / Stax
2013-01-29
Charlie Musselwhite’as yra lūpinės armonikėlės legenda, savo metu (taip bent jau manoma) inspiravęs net puikųjį filmą „The Blues Brothers“. Benas Harperis – JAV multiinstrumentalistas, dainininkas, dainų autorius, dukart „Grammy“ laimėtojas, jo muzikinė stilistika išplitusi nuo gospelo iki regio, nuo funk iki alternatyviojo roko. Šį kartą šie du žmonės susitiko, kad įrašytų bliuzo albumą. Porelė susipažino dar 1997 m., kai abu buvo pakviesti pagelbėti įrašinėti legendiniam Johnui Lee Hookeriui. Nuo tada jie retkarčiais kartu pasirodo tiek gyvai, tiek studijoje. Galima sakyti, kad bene puikiausias B.Harperio darbas – albumas su „Blind Boys of Alabama“ „There Will Be A Light“ – buvo puiki rekomendacija seniems bliuzo, soulo, gospelo vilkams ir atvėrė kelią atlikėjui groti su didžiaisiais muzikantais, koks, be abejonės, yra Ch.Musselwhite’as. Ir vis dėlto, kad ir ką žadėtų toks susitikimas, albumas išėjo nuobodokas. Yra keletas tikrai puikių kūrinių, tokių kaip titulinis „Get Up!“, ilgiausia albumo daina, pasižyminti B.Harperiui taip būdinga fankine boso linija. Bet didžiausias albumo trūkumas yra noras atrodyti bliuziniam, o ne buvimas tokiam. Net kai kurių dainų suvedimas darytas nužiūrint senus legendinius bliuzo įrašus, kur vokalas skamba lyg būtų įrašytas kokioje nors statinėje. Tik anuomet tai buvo ne iš gero gyvenimo, o čia visa tai padaryta specialiai. Ir galite sakyti, ką norite, bet švelnus, soulo muzikos padailintas (pagadintas?) B.Harperio balselis netinka senių raudoms, tai yra bliuzui.
60/100
In Focus?
Polyvinyl
2013-01-22
Multiinstrumentalistų žemėje yra daug, tačiau tokių, kurie dar patys rašytų muziką, žodžius, kurtų beprotiškas aranžuotes, įrašinėtų, darytų suvedimą ir masteringą… Ir žinoma, visi instrumentai taip pat sugroti vieno ir to paties žmogaus. Tai Shugo Tokumaru iš Japonijos, kuriantis visai kitokią popmuziką nei ta, kuri regima per TV, girdima per populiarias radijo stotis. Ši popmuzika – tai keistos šviesos pliūpsnis. Keistos, nes Shugo Tokumaru harmonijos, aranžuotės tikrai netradicinės, kartais net labai sudėtingos popieriuje, tačiau be galo lengvos ausiai. Kūrėjas debiutavo 2004 m. JAV (ne Japonijoje!) su abumu „Night Peace“ ir šis iškart buvo pastebėtas dėl to, jog muzikoje naudojama labai daug pačių įvairiausių tradicinių bei netradicinių instrumentų. Suskaičiuota, kad per įrašus jų naudojama daugiau nei 100. Po „Night Peace“ išėjo dar trys albumai (tarp jų, mano galva, geriausias L.S.T.) ir štai pasirodė „In Focus?“ Nors šalia šio kūrėjo visada puikuojasi užrašas indie pop, aš pridėčiau, kad čia ir minimalizmas, ir indie folk, psichodelika, ir apskritai nenusakomi dalykai, dažniausiai būdingi tik japonų noise ar eksperimentinės muzikos kūrėjams. Bet kartu tai popmuzika. Netradicinė popmuzika, kad ir kaip tai kvailai tai skambėtų. Juk indie pop yra oksimoronas! Oksimoronas – ir visa Shugo Tokumaru neprognozuojama kūryba.
75/100