Spaces
2013 11 19
Erased Tapes
Visas 2012 m. N.Frahmo albumas „Screws“ buvo vien prislopinta, dusli pianino muzika. Minimalistinė, ambientinė, šiek tiek primenanti tokius minimalizmo šedevrus kaip Philipo Glasso „Solo Piano“. Ir nuostabi. Šis jaunas vokiečių kompozitorius, pianistas neieško sterilios kokybės, nesiekia nustebinti netikėtais garsais. Greičiau viskas, ką jis daro, yra mėgavimasis paprastos muzikos grožiu. Labai paprastai. Ne išimtis ir naujas albumas „Spaces“. Tik šį kartą pagrindas ne tik pianinas, bet ir erdves, sferas veriantys vangeliški sintezatoriai. N.Frahmas lyg šarmankę užsuka vieną motyvą, vieną akordą (muzikos technologijose tai vadinama lūpsinimu) ir leidžia jam skleistis, žaisdamas jo dažniais, garso intensyvumu, ant viršaus barsto pianino natas lyg kokosų drožles ant jau iškepto pyrago. Ir staiga, kai ši užsisukusi erdvėje muzika pasiekia kulminaciją, viskas pakeičiama, pereinant į orgazmiškai intesyvius sintezatorių akordus. Kartais prisideda ir elektroniniai ritmai. O kartais tai tiesiog labai ritmiškos pianino kompozicijos. Ak, pamiršau vieną smulkmeną – viskas daroma gyvai scenoje. Ne namie, patogiai įsitaisius prie kompiuterio šlifuojant garsus, o apsistačius sintezatoriais scenoje, realiuoju laiku. Šiuo požiūriu N.Frahmas yra kiek senamadiškas, primenantis jau minėtą Vangelį, Jeaną Michelį Jarre’ą. Tik puikiai jaučiantis, kur yra banalumo riba, ir neleidžiantis sau jos peržengti.
85/100
Rival Dealer EP
2013 12 11
Hyperdub
Apie genialų elektroninės muzikos kūrėją Williamą Bevaną (kūrybinis slapyvardis Burial) jau esu rašęs. Tačiau visiškai nebijau kartotis. Todėl, kad Burial su savo elektroninėmis „kapinių simfonijomis“ (yra tokia Boriso Akunino knyga) sukūrė tai, ką XXI a. sukurti yra beveik neįmanoma, – savitą žanrą. Ne garsą, spalvą, bet ištisą stilių, kuris jau yra mėgdžiojamas, atpažįstamas. Ir jis visas priklauso Burial smegenims. Sunkiai apibūdinamas, nors elektroninės muzikos žodynas nėra taupus terminų. Ir štai W.Bevanas smogia vėl. „Rival Dealer“ nėra pilnas albumas, tačiau šios muzikos kontekste albumai yra retenybė, čia įprasta leisti EP. Tai geriausias sprendimas, nes šis beveik pusvalandis muzikos yra būtent tiek, kiek jos užtenka maksimaliam išgyvenimui. Nei per daug, nei per mažai. Apie pačią muziką… Vieni kritikai pastebi, kad, pastaraisiais metais atsiradus daug panašių į Burial, vienintelis, kuris tampa vis mažiau panašus, yra pats Burial. Antra vertus, kinta tik kai kurios jo išraiškos priemonės, o esmė ir įspūdis lieka tie patys. Bet tai, kad po beveik dešimtmečio W.Bevanas sugeba keistis, stebinti, bet ir išlikti savimi pačiu yra unikalaus kūrėjo bruožas. Tiesą pasakius, tai net tampa tam tikru žaidimu: lyg laukdamas naujo gerai pažįstamo ir mylimo režisieriaus filmo vis galvoji „Na, nebenustebinsi niekuo. NIEKUO.“ Ir nustebina. Ir dar labiau suintriguotas lauki kito.
85/100
Love’s Crushing Diamond
2013 12 03
Other Music Recording Company
Kas tokie yra „Mutual Benefit“ ir kodėl apie juos verta rašyti? Viena vertus, tai kartais nuobodoka indie-folk, baroque-folk (kiek jų gali rastis?) grupė, turinti aiškų lyderį Jordaną Lee, kuris rašo muziką ir žodžius, jis šį kolektyvą ir surinko. Pradėjęs klausytis kitų kritikų išliaupsinto albumo „Love’s Crushing Diamond“, pradžioje susiraukiau: ir vėl tas „Beirut“ stiliaus „drebato“ balse, ir vėl „Cinematic Orchestra“ harmonijos, net instrumentuotės. Kiek žmonės gali srėbti tą patį jau kadais praimtą sulčių pakelį? O, kita vertus, klausydamas toliau supranti, kad kažkas čia vis dėlto yra. Kai kas gal ne visai unikalaus, bet savito ir gražaus. Kai ima rastis „Animal Collective“ stilistikos muzikinių sprendimų, tampa įdomiau. Nors tai neišsivysto, viskas nuplaukia ramiu gražiu paviršiumi, o manding kaip tik tai galėtų būti kabliukas, kuris ištrauktų „Mutual Benefit“ iš daugybės kitų grupių jau gerokai sudrumsto vandens. Turiu galvoje drąsesnius eksperimentus, netvarkingą, šiek tiek išsibarsčiusį (lyg derinant orkestro instrumentus) garsą. Jei pagrindas, fonas būtų bent kiek „kreivesnis“, kartu su visai neišsiskiriančiu, bet gražiu J.Lee balsu tai sudarytų įdomų derinį. O dabar ši grupė yra graži, šviesi, nekalta. Padėjo pirmą savo debiutinį studijinį albumą ant stalo, gavo pagyrų, tačiau tokios muzikos kontekste jos labai pavojingos. Per lengvai tampa „dar vienu šituo… kaip ten jis?..“
70/100
Baisiai džiugu
2013 11 26
M.P.3
Tenka atsiprašyti, kad nesugebėsiu reikiamai išdėstyti minties ir neperkalbėsiu tų, kuriems JAU baisiai džiugu. Reikalas tas, kad „Antis“ yra viena mėgstamiausių mano grupių nuo pat vaikystės, kai dėdė nešdavo į „Roko maršus“. Tačiau ta „Antis“, kurios nebėra. Ir man labai sunku trumpai išdėstyti argumentus, kodėl dabartinė, atgimusi, „Antis“ nėra anos tąsa, o visai kita grupė, kuri man ne taip patinka. Nes tučtuojau rastumėte kontrargumentą ir mes baigtume diskusiją vėjais apie nostalgiją, kitokius laikus, asmeninius norus ir t. t. O esmė ne tai. Aš suvokiu, kas man nepatinka, bet jūs regite kaip tempiu laiką ir nenoriu to rėžti tiesiai. Nes „Antis“ yra alegorija, metafora, simbolis. Ta senoji „Antis“. O naujoji yra pernelyg tiesmuka, vietomis banaliai, vietomis negrabiai agresyviai tiesmuka, nebepoetiška. Nors puikių dainų užuomazgų yra ir šiame albume, ir prieš tai buvusiuose naujosios „Anties“ darbuose. Kita vertus, man nepatinka naujoji įrašų kokybė. Ne dėl to, kad kas nors ten ne taip. Ten viskas būtent perdėm sterilu, perkompresuota, nulaižyta lyg kokios JAV koledžo roko grupės įraše. Ir nebėra tų lempinių, vidurinių gilių ir šiltų, kartu nevalytų ir nekompresuotų garsų, kuriais mane pasiekdavo ana „Antis“. Popierinė, o ne plastikinė. Tiesa, galiu patikinti – lietuviškos muzikos kontekste „Baisiai džiugu“ yra kokybiško socialinio roko albumas, kurį tvarkingai įrašė tvarkingi ir dori piliečiai. Jei rokui to užtenka – baisiai džiugu.
68/100
+
2013 12 03
Išleido patys
Po poros metų pertraukos, kurią užpildydavo įvairūs singlai, „Akvarium“ išleido naują albumą. Niekas nežino, kelintą. O kadangi niekas nebegalėjo sugalvoti ir pavadinimo, – visi jau panaudoti, – nuo šiol jie vadinsis matematiniais simboliais. Jau anksčiau šiemet grupė patikino, kad užteks be saiko koncertuoti, laikas užsidaryti į studiją. Tačiau atrodo, kad ir be saiko koncertuodama kiaurus metus Boriso Grebenščikovo (toliau B.G.) vedama legendinė grupė (į kurią neseniai sugrįžo, ko gero, garsiausias Rusijoje roko bosistas Aleksandras Titovas) sugeba kepti albumus. Visų pirma į ausį krenta tai, kad albumas įrašytas, suvestas ypač kokybiškai – gamintas jis Anglijoje. Labai malonios ausiai aranžuotės; be akvariumistų, groja net 6 kviestiniai britų muzikantai, daug įvairių intstrumentų solo. B.G. jau seniai įrodė, koks puikus melodistas, ir, net išdrįsčiau pasakyti, kompozitorius jis yra, nors kai kurie kaip užsukti kartoja, kad „Akvarium“ tėra B.G. tekstai. Albumas savo pradžia nepanašus į pastaruosius grupės darbus, o ir pirmosios dainos jau senokai gimusios, tik niekada nebuvusios įrašytos. Apskritai albumas skamba kiek labiau psichodeliškai nei ankstesni. Turiu galvoje melodijas ir aranžuotes, ne kokius nors efektus. Šiaip jau B.G. dainos visada turi kažko iš aštuntojo dešimtmečio psichodelikos ir man kartais rodosi, kad jei Harrisonas, Lennonas ar Bolanas būtų iki šių dienų vystę savo melodijas, tai būtų kažkas panašaus į nepaprastą XXI a. „Akvarium“ paprastumą.
85/100