Rašė Lina Žukauskaitė
Rozetos akmuo XIX a. leido iššifruoti egiptiečių hieroglifus ir atsikvėpti lingvistams. Živilė Virkutytė, laimėjusi Menų spaustuvės rengiamą jaunųjų scenos menininkų projektą „Atvira erdvė“, debiutiniame šokio spektaklyje „Rozetos akmuo“ kala asmeninę stelą – sekdama Babelio bokšto mitu, judesio rašmenimis kuria kalbos gimimo ir susikalbėjimo viziją.
– Ar „Rozetos akmenį“ pradėjai kurti pajutusi įtrūkį tarp žodinės ir kūno kalbos?
– Negalėčiau pasakyti, kad pasirinkimas prisiliesti prie kalbos temos per judesį buvo sąmoningas. Judesys man apskritai yra viena svarbiausių išraiškos formų. Stebėdama kitų šokėjų pasirodymus ne analizuoju, o pasikliauju jausmais. Jeigu reginys paliečia, nejučia pradedu judėti kėdėje, vėliau ilgai nešiojuosi jį su savimi.
– Ar tokia laikysena kyla iš nepasitikėjimo žodžiu?
– Pradėjusi kurti spektaklį daug galvojau apie tai, kad verbalinė kalba dažnai linkusi apgauti. Kūnas sąžiningesnis. Pradėjęs į jį gilintis, sužinai daugiau tiesos. Tai ne visada patogus bendravimo būdas, nes jo jausminė prigimtis sunkiai paklūsta protui ir sutartoms normoms. Jos proveržiai gali atstumti ir atrodyti pavojingi. Vis dėlto bendraudama su žmonėmis pirmiausia bandau juos pajausti ir įsisąmoninti bendrą paveikslą. Klausytis, ką jie kalba, svarbu, bet kūnas turi savo logiką. Ji leidžia priartėti prie esmės.
– Kalba ir judesys panašūs vienu aspektu – jie apgaulingai kasdieniški. Sutelkę dėmesį į žodžius, galime kurti kitą – taip pat melagingą – tikrovę. Ar tokių galimybių teikia judesys?
– Ar judesys gali meluoti? Tikriausiai, bet tai būtų gana sudėtinga. Kas kita – choreografinė technika. Pajutusi, kad pradedu imituoti žinomas šokio technikas, pripažįstu saviapgaulę. Reikia pažinti savo kūną – tik tada judesys plauks iš tavęs, galėsi kalbėti savo balsu, o ne tik remtis svetimomis idėjomis, pavyzdžiais ir patirtimis.
– Stebint tave scenoje, neapleidžia mintys apie pirmapradiškumą ir gyvūniškumą.
– Geras pastebėjimas. Didžiąją spektaklio dalį nemąstau apie žmogų kaip pagrindinę gyvybės formą. Bakterija ar ląstelė man atrodo ne mažiau įdomios. Įsivaizduodama jas, galiu kelti klausimus apie gyvybės pradžią ir savęs suvokimą aplinkoje. Kurdama spektaklio choreografiją daugiausia mąsčiau apie vandenį. Jame prasideda gyvybė, jis kinta ir skirtingais pavidalais tęsia savo būtį.
Labai mėgstu stebėti mus supančias gyvybės formas. Gyvūnus, turinčius visiškai kitą bendravimo kodų sistemą ir orientavimosi aplinkoje įrankius. Augalus, kurie atrodo statiški, bet nustebina lėtomis transformacijomis. Jų laiko pojūtis visiškai kitoks! Žmogus iškelia save kaip aukščiausią gyvybės formą, pamiršdamas, kad yra visumos dalis.
Šokdama visada siekiu persikūnyti į įsivaizduojamą organizmą. Kiekvienas fizinio kūno raumuo, kiekviena emocija padeda prie to priartėti. Man tai yra sudėtingas tiesos ieškojimas. Judėjimas suteikia galimybę būti esamajame laike. Tai sudėtinga, nes dažniausiai galvoju apie ateitį. Man sunku būti statiškai, judesys mane įžemina.
– Tu tikra futuristė!
– Taip! (Juokiasi.)
– Kiek tau svarbus netikėtumas, priverčiantis nukrypti nuo kurso?
– Netikėtumo momentas man yra esminis, manau, kad jame slypi tiesa. Jam taip pat reikia laiko ir atvirumo. Atidesnio žvilgsnio į aplinką, gebėjimo stebėtis. Kartais silpnumo arba nežinios akimirka suteikia daugiausia kūrybinių impulsų.
Nepaisant to, kad mintis man lengviau reikšti raštu, visada teikiu pirmenybę gyvam pokalbiui. Jis galbūt ne toks tvarkingas ir sklandus, nekuria tobulo įvaizdžio, bet leidžia labiau priartėti prie tiesos. Spontaniškumas atveria galimybę pažvelgti naujai. Užduoti klausimus, kurie nekilo anksčiau.
– Ar atvirumo momentas reikalauja iš tavęs drąsos?
– Ne kartą esu pasidavusi baimei, bet vėliau pasirodydavo, kad saugus kiautas nesuteikia trokštamo saugumo. Priešingai! Patogūs sprendimai palieka mane kabėti tarpinėje būsenoje. Supratau, kad baimė žengti į nepažintą teritoriją tokia pat stipri kaip baimė likti toje pačioje vietoje. Tikras akligatvis! Nenoriu girdėti sąžinės priekaištų, todėl renkuosi stoti į akistatą su baime. Žinau, kad įveikusi save susidursiu su naujais išbandymais. Turėsiu kirsti galvą naujam slibinui, bet mano ranka tvirtėja!
– Jeanas François Champollionas, įminęs egiptiečių hieroglifų sistemą, pagirtų tave už atkaklumą.
– (Juokiasi.)
– Koks tavo santykis su rašytine kalba, knygomis?
– Pasitikiu jausmu, bet visada noriu apčiuopti jo ištakas. Suvokti, kaip jis prasideda, vystosi, veikia mane ir aplinkinius. Spontaniškos emocijos nepakanka, todėl pasitelkiu knygas, daugiausia įvairių disciplinų akademinę literatūrą. Visada atlieku ne tik judesio, bet ir teorijos tyrimą. Šiuo metu skaitau apie smegenų neuroplastiškumą ir gebėjimą adaptuotis. Nustebino faktas, kad smegenys gali prisitaikyti ir rasti naujų galimybių atkurti pažeistus gebėjimus.
Vaikystėje perskaičiau visas turėtas pasakas, šeštoje klasėje rijau Stepheno Kingo romanus, vėliau grožinė literatūra atsidūrė nuošalėje. Pastaruoju metu, gerokai pavėlavusi, perskaičiau garsiąją Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Kurį laiką buvo gera pagyventi jos estetiškoje ramybėje.
– Spektaklyje atskirą vaidmenį atlieka Edo Grimoldby sensorinės vaizdo projekcijos. Atkartodamos tavo judesius ir kūno temperatūrą jos sufleruoja kaskart naują – kartais prieštaringai vertinamą – pašnekesio viziją. Kaip šiuolaikinės technogijos apskritai keičia pokalbį?
– Pastaruoju metu nemažai apie tai galvoju. Technologijos labai stipriai keičia bendravimą. Nepradėsiu keikti feisbuko, bet turiu kelti šį klausimą, nes išmanieji įrenginiai ir socialiniai tinklai keičia mano santykį su žmonėmis. Akivaizdu, kad online praleidžiame gerokai daugiau laiko, nei bendraudami gyvai. Pajuntu, kad man labai trūksta tiesioginio ryšio. Prisijungusi prie tinklo galiu apsikeisti informacija, bet negaliu kalbėtis apie svarbius dalykus. Bendraudama virtualiai jaučiuosi prastai, man trūksta pašnekovo balso, žvilgsnių, gestų, mimikų. Manau, kad nenaudojant kūno apskritai neįmanoma susikalbėti. Online įsivaizduoji, kas vyksta, bet niekada negali būti tikras, ar tai, ką įsivaizduoji, yra tikra. Kyla įtampa, nepasitenkinimas, nepasitikėjimas. Kūno kalba padeda atpažinti prasminius niuansus.
Pastebiu, kad žmonėms vis sudėtingiau bendrauti gyvai. Jie nebeturi reikiamų įgūdžių, kai kurie galbūt nespėjo tokių net įgyti. Mano sesuo, jaunesnė už mane dešimčia metų, priklauso jau visai kitai kartai. Jai sunkiai sekasi dėstyti mintis gyvai, bet nekyla sunkumų susirašinėjant žinutėmis. Negaliu jos kaltinti, nes vadinamoji tūkstantmečio karta užaugo kitokiomis sąlygomis. Įdomu ir baugu, kokios negyvo bendravimo formos prigis ateityje.
– Kokia pokalbio kryptis tau svarbi galvojant apie žiūrovą?
– Nenoriu primesti to, ką žiūrovas turėtų jausti ar suprasti. Jis neprivalo nieko suprasti. Mane domina jo emocijos. Įdomu, kaip spektaklis paveikė žiūrovą, apie ką paskatino susimąstyti. Norėtųsi, kad žmonės atviriau reikštų savo mintis ir jomis dalytųsi. Kritiška pastaba kartais daug svarbesnė nei mandagi tyla.
Lietuvoje trūksta šiuolaikinio šokio sklaidos, todėl žiūrovai laikosi nuostatos, kad atėję į tokį spektaklį nieko nesupras. Nepagrįstos baimės trukdo priimti vyksmą scenoje. Manau, čia taip pat svarbus atvirumo ir drąsos momentas – atsiverti tiesioginei patirčiai, paliekant nuošalyje šokio teoriją ir kritikų vertinimus.