Rašė Jurga Tumasonytė
Neseniai menininkas ir menotyrininkas Kęstutis Šapoka išleido savo pirmąjį romaną – knygos pavadinimas pasiskolintas iš propagandinės Justino Marcinkevičiaus apysakos, o dizainas primena sovietmečio stilistiką. Dažnai provokuojantis, ironiškas autorius, įžengęs į literatūros lauką, kaip ir kituose savo kūriniuose, nustebino ir gerąja prasme sudrebino. „Pušis, kuri juokėsi“ – tekstas, kurį skaitydami šiuolaikiniai keturiasdešimtmečiai turbūt atpažins dešimtojo dešimtmečio pradžios atmosferą, realijas ir paniatkes. Kitos kartos atstovai susidurs su labai juodu, labai juokingu ir šiek tiek gluminančiu pasakojimu apie stipriuosius laipsnius mėgstančius, šiek tiek besmegenius bičus, gyvenančius fantasmagoriškame ir nedraugiškame Vilniuje.
– Pagrindinis jūsų knygos veikėjas su geriausiu draugu Tomuku ir antraplaniais draugeliais šiek tiek primena garsiojo Irvino Welsho romano „Traukinių žymėjimas“ personažus, tik čia viskas vyksta skurdžioje ir chaotiškoje 1995-ųjų Lietuvoje. Kaip kilo mintis rašyti būtent apie tokį visuomenės sluoksnį?
– Esu kilęs iš panašaus socialinio sluoksnio, kurį pavadinčiau artimu proletariniam. Be to, ne veltui paminėjote „Traukinių žymėjimą“, kadangi man artimas vadinamasis žemosios literatūros žanras, o jame dažna nenorminė leksika, įvairūs dialektai, slengas, įvairios subkultūros, žemoji kultūra. Šis žanras turi gilias tradicijas anglakalbėje ir prancūzakalbėje literatūroje. Tiesa, aš esu geriau susipažinęs su rusiškąja specifine žemojo stiliaus, natūralizmo, XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių literatūrine tradicija. Iš šio literatūrinio judėjimo nemažai skolinosi ir vadinamasis rusų černuchos kinas.
– Romano pavadinimas toks pat, kaip ir daug kartų apkalbėta, teista ir teisinta propagandinė Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. Jūsų knygos dizainas panašus į sovietmečiu leistų knygų viršelius. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?
– Viršelio autorius ‒ Tadas Karpavičius. Pamanėme, kad jeigu knygos pavadinimas (ir iš dalies knygos fabula) kartoja J.Marcinkevičiaus knygą, logiška būtų kurti ir atitinkamą knygos viršelio dizainą. Todėl prototipais tapo pirmasis ir antrasis J.Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ lietuviški leidimai (1961 m., 1971 m.). Kadangi „Kitų knygų“ leidykla, negavusi Kultūros tarybos paramos, nutarė publikuoti mano knygą iš savo lėšų, rizikuodama patirti nuostolių, privalėjo suktis iš padėties minimaliomis sąnaudomis. Ir, manau, išėjo neblogas variantas – viršelis ne tik atkartojo sovietmečio knygų viršelių estetiką (žinoma, su Tado interpretacija), tačiau knygos formalus kuklumas netikėtai tapo ir nepriklausomybės pradžios knygų apipavidalinimo skurdo parafraze.
– Romaną padalijote į tris skyrius, kiekvienam jų suteikęs žinomų kūrinių – Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“, Nikolajaus Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ ir minėto J.Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ – pavadinimus. Visose dalyse įdėjote ir transkribuotas televizijos laidas su kunigu Bronislavu Paltanavičiumi, kurį pagrobė ateiviai. Kas lėmė tokį skirtingų žanrų ir temų sukergimą?
– Iš tiesų žanrų ir temų eklektika nėra eklektiška. Visų pirma, tris jūsų minėtus kūrinius jungia jaunuolių (ne)brandos leitmotyvas – visose knygose (ir maniškėje) pasakojama apie maždaug panašaus amžiaus jaunuolius gyvenimo kryžkelėje, kai iš paauglystės žengiama į suaugusiųjų pasaulį.
Antra, visuose trijuose kūriniuose vienaip ar kitaip šmėsteli žemesniųjų socialinių sluoksnių leitmotyvas. Ir trečia, visi trys kūriniai yra sovietiniai, o tai reiškia, kad visi jie sukonstruoti ant sovietinės propagandos ašies (ji mažiausiai akivaizdi galbūt J.Baltušio veikale). Taigi jiems būdingas specifinis simbolizmas, patosas, specifinis sovietinis humanizmas, socialinių klasių sanklodos klausimai. Mano knyga – tarsi alternatyvi minėtų trijų knygų versija, kurioje tie patys motyvai vaizduojami be ideologinio (propagandinio) ir / ar moralizuojančio pamušalo, patoso ir pan. Taigi, tai tarsi diskusija tiek su sovietine, tiek ir posovietine epochomis ideologine, psichologine, tiek ir literatūrine prasmėmis. Žinoma, knygą galima skaityti tiesiog kaip nepriklausomybės pradžios Vilniaus kasdienybės skerspjūvį, į jaunuolių, kilusių iš (beveik) proletarinės aplinkos, nuotykius, ir tiek. Nebūtina žūtbūt gilintis į mano suminėtus prasminius posluoksnius. Nors jie bet kokiu atveju įsispaudę toje tikrovėje, kurią vaizduoju.
Kunigo B.Paltanavičiaus liudijimus aptikau „Youtube“ prieš kelerius metus ir jie man visą laiką nedavė ramybės. Tai labai ryškus anų laikų akcentas, kadangi perestroikos laikotarpis ir keletas metų po 1990-ųjų ‒ jau atgavus nepriklausomybę – buvo galinga dvasingumo, religingumo, sumišusio su keisčiausia ezoterika, banga. Galbūt visos lūžinės epochos pasižymi panašiais fatališkais bruožais. Tai buvo ekstrasensų, naujų religinių sektų, hilerių, magų, neatpažintų skraidančių objektų, paralelinių pasaulių būtybių, ateivių iš kitų planetų, žinoma, ir banditų gaujų, aferistų klestėjimo epocha. Tiesiog intuityviai jutau, kad kunigo B.Paltanavičiaus liudijimai sucementuos mano apsakymus, sujungs visą ano laikmečio paradoksalumą. Jie prašyte prašėsi į knygą.
Beje, mano kolega menininkas Darius Bastys kaip tik yra kilęs iš Kaimelio kaimo, kuriame (nuo 1985 iki 1994 m.) klebonavo B.Paltanavičius, Šakių rajone. Ir, pasirodo, ta bažnyčia, paties D.Basčio žodžiais, yra visai šalia, už jų sklypo tvoros… Beje, įdomus faktas, kad vėliau Kaimelyje klebonavęs dar vienas kunigas ‒ Jonas Depšys – klebonijos miegamajame 2001 m. pasikorė. Taigi, D.Bastys pasakojo, kad su motina svarstęs, kurioje vietoje būtų galėjusi nusileisti ar kaboti ta skraidanti lėkštė (nuskraidinusi kunigą B.Paltanavičių į Veretos planetą)? Ir iš kunigo pasakojimų nusprendė, kad vienintelė tikėtina vieta – jų, t. y. Basčių, sodybos sklype…
– Kaip atrodė ir kiek laiko truko romano rašymo procesas? Ar teko sėdėti archyvuose, sklaidant laikraščius, kalbinti amžininkus prisimenant tų laikų šnekamąją kalbą, tikrinti įvairias istorines detales, kurių tekste gausu?
– Pats rašymo procesas truko apie metus – 2014–2015 m. Tačiau sunku pasakyti, kada pradėjo bręsti pati idėja. Ji brendo keletą metų. Kalbinti amžininkų neteko. Tačiau kai kuriuos visuomeninius faktus, detales, įvykius reikėjo prisiminti, patikslinti ir archyvuose – išstudijavau 1992–1995 m. pagrindinę Vilniaus periodiką. Buvau netgi susiradęs labai įdomią, atrodo, švedės ar norvegės, anglų kalba išleistą sociologinę studiją apie ano meto Gariūnus. Daug medžiagos radau ir internete, ypač vaizdinės ‒ kun. B.Paltanavičiaus liudijimą, taip pat kažkokiame internetiniame puslapyje aptikau užkištą 1995 m. futbolo rungtynių tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir „Kauno FBK“ vaizdo įrašą. Sąžiningai peržiūrėjau tas rungtynes ir iš dalies perrašiau tai, ką sakė komentatorius, iš dalies raštu komentavau rungtynes pats. Beje, tos rungtynės vyko Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Tačiau man knygoje reikėjo būtent „Žalgirio“ stadiono Vilniuje motyvo (tuo metu pasklido kalbos apie stadiono griovimą), tai rungtynes romane perkėliau į Vilnių.
Verslininko Rimanto Grainio susprogdinimą automobilyje 1995 m. prie Vyriausybės rūmų, Operos ir baleto teatro, atkūriau irgi iš internete rastų vaizdo įrašų, laidų apie to meto nusikalstamas grupuotes. To meto Vilniaus (ir ne tik Vilniaus) žemesniųjų socialinių sluoksnių jaunimo rusifikuotą slengą labai gerai atsimenu ir dabar, nes tai buvusi ir mano gimtoji kalba.
– Rimantas Kmita romane „Pietinia kronikas“ tyčia žaidžia su autobiografiniais motyvais, net ir pagrindiniam personažui duodamas savo vardą ir pavardę. Koks jūsų santykis su (auto)biografiniais faktais buvo kuriant savo romaną?
– Mano knyga taip pat suręsta ant autobiografinio pamato. Žinoma, tai nėra biografija ar memuarai tiesiogine žodžio prasme, nes lipdžiau grožinį kūrinį. Todėl šiuo atveju svarbiau ne tai, kas tiksliai sutampa su mano gyvenimo faktais, o tai, kiek įtikimai (ar neįtikimai?) atkūriau ano meto (tam tikro socialinio sluoksnio) tikrovę apskritai.
– Su kokiais iššūkiais rašant pirmąjį didelės apimties grožinį tekstą susidoroti atrodė sunkiausia?
– Reikia pripažinti, kad su šia knyga išsidūriau kaip mažas vaikas. Pabaigiau paskutinį sakinį ir vos ne tą pačią sekundę išsiuntinėjau tekstą leidykloms. Naivuolis! Laimei, rankraštį parodžiau žmonai Benignai Kasparavičiūtei, kuri kalbos dalykuose pasikausčiusi labiau negu aš, be to, ir apie literatūrą šį tą nusimano. Pasirodo, mano tekstas dar tebuvo jovalas. Tada Benigna gal pusę metų juodai dirbo, redagavo tekstą tiesiogine žodžio prasme, taisė tą jovalą. Be daugybės klaidų, vieni apsakymai buvo stiprūs, o kiti ‒ skystoki ir pan., – to aš pats, kaip autorius, nemačiau, nes per daug buvau savo tekstus įsimylėjęs. O tai diletantų ir grafomanų bruožas. Laimė, Benigna pažėrė sveikos kritikos, privertusios iš padangių nusileisti ant žemės.
Be viso to, ji pateikė nemažai pasiūlymų, kaip patvarkyti struktūrą, sukurti bendrą koncepciją. Jeigu ne Benigna, tas padrikas tekstas nebūtų virtęs knyga, o jeigu ir būtų, tam būtų prireikę tris kartus daugiau laiko. Taigi, gerokai padirbėjus, tekstą pakartotinai siunčiau leidykloms. Šį kartą leidyklos atsiliepė, tačiau knygos turinys joms pasirodė per drastiškas ‒ nepublikuotinas.
Vienintelė „Kitų knygų“ leidykla susidomėjo rimčiau. O kol knyga išvydo pasaulį, buvo dar dvi papildomos rimtesnės (šį kartą ‒ mano paties) redakcijos. Žinoma, finaliniame etape tekstą tikrino dar ir leidyklos skirta redaktorė Neringa Dangvydė.
– Kaip manote, kas galėtų būti tobulasis šios knygos adresatas?
– Nežinau.
– Esate meno lauko dalyvis. Dabar debiutavote ir kaip rašytojas. Koks jūsų ryšys su literatūriniu diskursu – turiu omenyje, ar sekate šiuolaikinius lietuvių literatūros procesus, bendraujate su kitais rašytojais?
– Nesu didelis mėgėjas apskritai su kuo nors bičiuliautis, tačiau natūraliai daugiau tenka bendrauti su vaizduojamojo meno atstovais. Nesakyčiau, kad esu literatūros ekspertas, tačiau pagal galimybes stengiuosi pasidomėti, kas vyksta mūsų literatūroje, ypač prozoje.
– Jeigu rašytumėte romaną apie šiuos laikus, kokia būtų „Pušis, kuri juokėsi 2“ pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija po dvidešimties metų?
– Sekant knygos logika, dauguma personažų turėjo prasigerti – vieni jau gulėti po velėna (tam tikrais atvejais taip ir yra) ir pan. Vis dėlto kai kurie knygos personažų prototipai realiame gyvenime kažkokiu mistiniu būdu tapo gana respektabiliais žmonėmis. Tačiau nežinau, ar respektabilumas taptų mano antrosios knygos tema.