Tapytojos Lauros Slavinskaitės kūryba – vienišo, bet ne vieno žmogaus pasakojimas

Rašė Tomas Ivanauskas

Laura Slavinskaitė – šiuolaikinės kartos tapytoja. Kartos, kurią tiksliau apibūdinti bus galima po kokių dešimties metų, ne anksčiau. Taip pat ir įvardyti jų kūrybą, pasirinktas temas, išraiškos priemones. Ši karta – tai jau ne ta storaodė, randuota aliejinė tapyba ir ne tie rusvai pilkai melancholiški, nuobodulio štrichai. Ši karta – greitai skriejančio laiko, plonų, vėjo nupūstų potėpių, išblukusių veidų, ryškių spalvų, nereikšmingų, bet sureikšmintų mažmožių tapytojai. Jie pasaulio be ribų, laisvės tapytojai. Tokia yra ir L.Slavinskaitė. Pasikalbėkite su ja.

Vaikystėje savo polinkiu piešti nesiskyriau nuo daugelio bendraamžių. Popieriuje spalvinau idiliškus peizažus, juose stačiau svajonių namus. Būdama ketverių metų susiklijavau miniatiūrinę knygelę, kurioje iliustravau išgalvotų personažų istorijas. Daugiabučio kieme užsigrobiau lopinėlį žemės, jį užsodindama laukuose iškastais augalais. Tai buvo pirmieji mano sukurti paveikslai.

Pradėjusi piešti, pradėjau dainuoti. Gimė sunkaus apsisprendimo reikalaujanti kova, kuriuo keliu sukti. Muzikos mokytojos su garsų pasauliu pažindino „Dainų dainelės“, įvairių kitų renginių, konkursų, festivalių scenose, kartu dailės mokytoja skatino nepraleisti nė vienos dailės olimpiados. Vidurinėje pajutau aktyvaus įsitraukimo į veiklas malonumą, saviraišką per menus.

Juokinga prisiminti profesionalumo dailės link pradžią. Ją paskatino klasiokai, pradėję tarpusavyje konkuruoti, kas atpažįstamiau sugebės nupiešti įžymybės portretą. Įsitraukusi į šias rungtynes dar labiau pasinėriau į piešimą, gavau pirmuosius užsakymus. Tai buvo mėgėjiška, jokios dailės mokyklos niekada nelankiau. Bet palaipsniui užaugus ypatingam norui tapti tapytoja, pradėjau lankyti VDA parengiamuosius kursus. Jie man padėjo įstoti į dailės akademijos Kauno fakultetą. Ten baigiau bakalauro studijas, o tęsti magistro išvykau į sostinę.

Kodėl būtent tapyba? Juk viskas prasidėjo nuo piešimo, būtent jam visad teikiau ypatingą reikšmę. Kartą supratau, kad išmokti piešti yra realu beveik bet kam, kas tik paskiria šiai veiklai pakankamai noro, tikslingo laiko, pastangų. Išmokti taisykles, tapybos gramatiką taip pat galima atidžiai iškalus ją kaip daugybos lentelę. Bet tapyba nėra tik taisyklių kratinys. Ji jusliška, intuityvi, neišmatuojama, su begale galimybių skleistis į visas puses įvairiais pavidalais. Tyrinėdama meno lauką suvokiau, kad šioje medijoje ribų nėra. Vedama užgimusio laisvės pojūčio pamilau dažo konsistenciją, drobės paviršių, nuolatinę baimę ir nekantrumą pradedant naują paveikslą, sėkmes ir nesėkmes kūrybos procese.

Studijos VDA Kauno fakultete padėjo ne tik gilinti tapybos medijos ir meno apskritai žinias, bet ir  siūlė savanoriauti – papildomai semtis patirties dalyvaujant įvairiuose dailės terapijos projektuose su skirtingomis socialinėmis grupėmis: neįgaliaisiais, nuteistaisiais, senjorais, vaikais. Ypač žavėjausi tuomet pirmame kurse man dėsčiusios tapytojos Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ilgamete savanoriška praktika bendrauti su pažeidžiamomis grupėmis per tapybą. Įtikėjau dailės terapijos veiksmingumu, jos itin aukštu tikslu. Kartu su iniciatyviomis draugėmis net nedvejodamos sutikome čia išbandyti save ir pačios. Šios patirtys užgrūdino emociškai, suteikė daugiau lankstumo, empatijos, supratimo, tolerancijos kitokiam, pasėjo norą daugiau padirbėti dailės terapijos srityje ir ateityje.

Didžiausias gyvenimo mokytojas yra gyvenimas. Ir visi jame sutinkami žmonės. Pakeleiviai, praeiviai. Tikiu, kad atsitiktinumų susitikimuose nebūna. Mes esame unikalūs dėl visų teigiamų ir neigiamų patirčių. Svarbiausia išlikti sąmoningam, atviram ir priimti tai, ką gyvenimas siūlo. O čia tikrai yra ką veikti.

Užaugau pušų apsupty, mažame miestelyje, Kulautuvoje. Mano širdis gyvena miškuose. Čia atsikvepiu nuo didmiesčio šurmulio, susitinku su savo vidiniu aš.

Aš pati sau esu ir didžiausia kritikė, ir savęs palaikytoja. Privalu nuolat užsiimti savianalize, nebijoti griežto įsivertinimo distancijos dėl tikslingo augimo. Svarbu suvokti vietą, kurioje esame, pernelyg nebausti dėl neišvengiamų nesėkmių, mokėti pasidžiaugti geru rezultatu.

Esu įsitikinusi, kad konstruktyvi kritika iš šalies yra būtina bet kuriam kūrėjui. Vis dėlto negalime ignoruoti fakto, kad vertinant meną yra itin daug subjektyvumo, patinka–nepatinka faktoriaus. Galbūt dėl šios priežasties turime kokybiškos kritikos stygių. O kaip išsakyti pastebėjimus, kad jie netaptų patyčiomis? Žinoma, egzistuoja tam tikri kriterijai, atskiriantys profesionalųjį meną nuo mėgėjiško: atlikimo kokybė, naratyvas, emocija, kūrinio aktualumas dabartiniame ir istoriniame kontekste… Bet neretai apsiribojame tik šia susikurta saugia žinojimo zona, nukrypstame į šablonizavimą, o ten nebelieka vietos kitokiam matymui priimti. Mūsų kūrėjų bendruomenė yra nedidelė. Turime atrasti tarpusavio dialogą, susivienyti, palaikyti vieni kitus, nuolat konstruktyviai komunikuoti. Mes patys atsakingi už savo šalies kultūros klimatą.

Manau, kad šiandien socialinių tinklų išvengti nebeįmanoma. Galime jais tik pasinaudoti arba ne. Vos tik atsiradus feisbukui ir man pradėjus piešti portretus, draugų paskatinta jais viešai dalijausi. Palaikymas įkvėpė dirbti toliau. Šiandien taip pat feisbuke vis dar turiu savo kūrybos profilį, neseniai tokį susikūriau instagrame. Jame galima akies krašteliu išvysti kitų autorių kūrybos procesą jų studijose, drąsiai nardyti po pasaulio galerijas, susipažinti su naujausiomis parodomis. Nebereikia išeiti iš namų, kad pasijustum milžiniškos menininkų bendruomenės dalimi, įkvėptum vienas kitą. Vertinant kritiškai, žinoma, tokios socialinių tinklų galerijos prislopina kūrinio emociją (tai, mano nuomone, yra kūrinio pagrindas), visus paveiksliukus paversdamos pašto ženklais, neleidžia pajusti tikrojo mastelio, paslepia potėpį, spalvą. Bet kartu yra atveriamos durys į platų pasaulio lauką.

Kūrybinė diena prasideda kartu su žadintuvu naują rytą. Būti kūrėju reiškia ne tik atidirbti savo suplanuotas valandas studijoje. Tai gyvenimo būdas. Geriausios idėjos, kompozicijos atplaukia netikėtai, nuolat stebint supančią aplinką ir savo būsenas joje. Todėl žiūriu į pasaulį visad atviromis akimis, gaudau jo siunčiamus signalus. Su savimi nešiojuosi eskizinę, pieštukus, fiksuoju stebimą regimybę, atplaukiančias mintis. Tai tampa naujų paveikslų pamatu studijoje. Gera, kai galima sau leisti tokią prabangą paveikslui skirti tiek laiko ir energijos, kiek jis reikalauja. Kartais vieną paveikslą tapau mėnesius, kartais per seansą sukuriu keletą darbų ar nė vieno. Sako, įkvėpimas ateina bedirbant. Pritariu šiai minčiai, tačiau esu įsitikinusi, kad svarbu leisti sąmonei pailsėti, pasisemti šviežių minčių, todėl cikliškai nuo tapybos atsitraukiu.

Atsitraukimas įvyksta organiškai, dažniausiai jį paskatina papildomi projektai, tapybos užsakymai, periodiški darbai. Šie neišvengiamai moderuoja gyvenimo ritmą. Džiaugiuosi, kai esu kviečiama prisijungti prie įvairių projektų: kino dekoracijų gamybos, restauracijos darbų paveldo objektuose Kaune, Šiauliuose, Vilniuje, Karklės muzikos festivalio vizualiųjų menų kuravimo, dekoro kūrimo ir t.t. Šiemet keliems kursams pradėjau dėstyti tapybą Kauno kolegijos menų fakultete. Skirtingų vaidmenų patirtys artina prie didesnio savęs atskleidimo, pažinimo. Tik pernelyg įsisukus į kitas veiklas, dažnai ne tik dėl egzotikos paieškų, o ir finansų, galima greitai nutolti nuo tapybos, pagrobti laiką iš jos.

Tapybos priemonės (drobės, porėmiai, teptukai, dažai, skiedikliai…) nepigios. Pavykę paveikslai laukia savo naujųjų savininkų, nepavykę guli susukti studijos kampuose. Pardavimų specialiai neforsuoju, tikiu, kad kiekvienas darbas turi savo žiūrovą. Tik kantriai jo belaukiant (mano džiaugsmui sulaukiant) naujų priemonių įsigyju padedama mano kūrybos rėmėjų ir gavusi papildomų projektų, užsakymų, stipendijų.

Pirmiausia, man apskritai tiesiog patinka tapyti. Tikėdama, kad nutapiau gerą paveikslą, jaučiuosi lyg atsigėrusi. Kūryba tampa kasdiene aplinkos stebėjimo žaidimų aikštele. Čia, lyg smėlio dėžėje, lipdau pamatymų, vizijų jungčių vaizdinius, gimstančius savęs ir kito santykio analizės metu. Kuriu žmogaus psichologinės būsenos portretą, kurį įkūniju į metaforomis virtusius objektus. Man svarbiausia reflektuoti realybę be jokių išankstinių nuostatų, būti drauge su tikrąja, apčiuopiama esatimi, juoktis, niršti, liūdėti, ironizuoti, ją modifikuoti, kuriant įsivaizduojamos, fantazuojamos realybės situacijų fragmentus. Nuolat stebiu supantį chaosą, ieškau jame tylos plyšių, ramaus prieglobsčio, galimybės suderinti šias nuolat viena šalia kitos veikiančias priešybes. Nagrinėdama triukšmo ir tylos nuolatinius susidūrimus, ieškau supratimo galimybių į nepažintą tiesą, be išankstinių tematizavimų, diskursų. Racionalizavimas ateina tik vėliau, patyrus juslinį suvokimą. Rodydama kūrinius viešojoje erdvėje inicijuoju komunikaciją su žiūrovu per vaizdą. Tikiu, kad šis skirtingas interpretacijas skatinantis bendravimo būdas geba nebyliai, jautriai paliesti bei prakalbinti žiūrovą. To ir siekiu. Pokalbio.