Parengė Kamilė Pirštelytė
Antroje gegužės pusėje Jaunimo teatre pristatoma netradicinės formos spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera. Dokumentiniu projektu įvardytą spektaklį, kurio metu žiūrovai panirs į akliną tamsą ir išgirs autentiškas Lukiškių kalėjimo nuteistųjų istorijas bei kitoje barikadų pusėje esančių aukų patirtis, sukūrė dvi jaunosios kartos menininkės – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir dramaturgė Teklė Kavtaradze. Apie dokumentinį tyrimą, visuomenės dialogo paieškas ir spektaklio užkulisius kalbamės su dramaturge T.Kavtaradze.
– „Sapnavau sapnavau“ – labai nestandartinis spektaklis. Turbūt sudėtinga dirbti prie dramaturgijos, žinant, kad žiūrovai nematys tradicinių teatro elementų, o dirbdamas prie dokumentinės medžiagos negali per daug ja manipuliuoti, mat pats žanras reikalauja autentiškumo. Kiek šiame projekte, jūsų nuomone, lieka teatro?
– Iš tiesų šis kūrybinis procesas labai įdomus, nes dramaturginė patirtis visai kitokia – nerašai savo kūrybos, tekstas gimsta iš autentiškų pokalbių citatų. Vis dėlto, nepaisant to, kad nėra gyvos vaidybos, viskas konstruojama pasitelkiant garso įrašus, vis tiek išlieka režisūriniai, dramaturginiai akcentai, kurie padeda į šią patirtį įtraukti žiūrovą. Pjesė, kiek ją galima taip pavadinti, yra išgrynintų citatų rinkinys, tačiau turintis eiliškumą, sąmoningai išryškintas temas, kurias pasitelkus dėliojamas savitas pasakojimas. Jis turi savo dramaturginį vystymąsi, kismą, tėkmę. Tikiu, kad spektaklyje išlieka nemažai teatro elementų, net jeigu istorija yra klausoma, o ne stebima.
– Akivaizdu, kad dirbant prie šio spektaklio turėjo kilti daug vidinių konfliktų. Koks jūsų santykis, bendraujant su kaliniais, buvo pradžioje ir koks yra dabar?
– Įdomu tai, kad pačioje pradžioje, kai Kamilė mane pakvietė dirbti prie šio projekto, supratau, jog aš tiesiog apskritai negalvodavau šia tema. Man atrodė, kad jie padarė nusikaltimą, jie yra pelnytai ištremti, ir tai nebe mūsų reikalas. Man tai nerūpi. Vėliau šis požiūris labai stipriai keitėsi, supratau, kad tai mūsų reikalas ir tai turi rūpėti, nes dauguma šių kalinių vieną dieną grįš į visuomenę, o jei ir negrįš – jie vis tiek yra bendros visuomenės sistemos nariai. Kai pradėjau gilintis į šią temą, viskas labai greitai pasikeitė. Tiesa, matyt, taip pat svarbu pabrėžti, kad kaliniai, su kuriais bendravome, buvo parinkti neatsitiktiniai – juos rekomendavo kalėjime dirbantis kunigas. Taigi, šie žmonės jau buvo tie, kurie labiau linkę leistis į pokalbį, savianalizę.
– Kalbant apie stereotipus, ar klausydama jų pasakojimų nesusidūrėte su vidine atmetimo reakcija – pykčiu, abejojimu minčių nuoširdumu, skepticizmu? Ypač tada, kai apsisprendėte įtraukti realių aukų pasakojimus…
– Man labai svarbi tiesa, sąžiningumas savo, herojų ir idėjos atžvilgiu. Šiuo atveju buvo sudėtinga išlikti objektyviai, nepozicionuojančiai kažkokios visuomeninės pusės – romantizuotos gynybos ar aršaus smerkimo, nemanipuliuoti šių žmonių išpažintimis, nepasiduoti subjektyvioms emocijoms, kurios gali atsirasti dėl reguliaraus bendravimo užmezgus žmogiškąjį ryšį su kaliniais. O šis ryšys yra neišvengiamas. Tiesą pasakius, man kur kas sudėtingiau į temą žiūrėti per skeptiko prizmę, nes sunku nepasiduoti empatijai. Tačiau aš suvokiu, kad empatija yra rizikingas, slidus jausmas. Akivaizdu, kad atsiras žmonių, kurie sakys: negalima jais tikėti, nes prieš juos sėdi jaunos merginos, tai joms gražiai ir pakalba. Proceso metu supratau, kad pasiekti visišką objektyvumą, esant šiai situacijai, yra labai sudėtinga, bet pasitikiu savo nuojauta. Vis dėlto jauti, kai žmogus yra tikras, kai kažką nutyli, kalba abstrakčiai, vengdamas tiesioginio atsakymo. O esama tam tikrų dalykų, kurie nesuvaidinami, ir aš tikiu, kad tokių akimirkų mes patyrėme labai daug. Gali kritikuoti, kad jie vienokie su mumis, o kitokie – kalėjime. Tai visiškai natūralu, nes mes taip pat kitokie skirtingose socialinėse aplinkose. Tačiau būtent šis akcentas man atrodo labai svarbus: jie gali būti tokie, kokie yra bendraudami su mumis, o tai, kad kaliniai pasikeičia už mūsų pokalbio ribų, nereiškia, kad jie čia nėra tikri. Tave veikia aplinka, kurioje esi, tu prie jos prisitaikai.
– Galbūt galėtumėte savo apmąstymus iliustruoti kokia nors situacija, kai apnikdavo abejonės?
– Man abejonių kildavo ne tiek dėl tiesos, kiek dėl nutylėjimų. Jauti, kad žmogus ne viską pasako, vengia tiesioginio atsakymo. Tarkim, yra vienas kalinys, kuris kalba labai miglotai, nukrypdamas į filosofiją. Nors uždavei paprastą klausimą. Galiausiai mudvi su Kamile supratome tam tikras jo gyvenimo detales, į kurias neatkreipėme dėmesio anksčiau. Atėjo suvokimas, kodėl ir apie ką jis vengia kalbėti. Kalbant apie aukas, išryškėjo kitas įdomus aspektas – kad yra sąmoningas ir nesąmoningas priėjimas prie šios temos. Gali išgirsti klausimą, apie kurį niekad anksčiau nesi galvojęs, ir tavo reakcija gali būti labai netikėta, nustebinti tave patį, o mums su Kamile atverti naujas įžvalgas.
– Ką jums reiškia ši patirtis? Kokios temos jums pasirodė svarbiausios?
– Šiuo atveju su Kamile mąstome panašiai. Manau, kad svarbiausios – dialogo, kaltės ir atleidimo temos. Tam tikru momentu supratome, kad jos yra labai universalios. Žmogžudystė iš tiesų yra žiaurus kraštutinumas, tačiau kaltė ir atleidimas, tikiu, varijuoja daugelio žmonių gyvenimuose – nuo paprastų buitinių iki profesinių situacijų. Mums labai įdomi kalinių pozicija, kaip jie supranta, priima savo kaltę, kaip ieško atleidimo, įtikėdami Dievą, išlaikydami viltį. Vis dėlto galbūt labiausiai pasikeitė mano požiūris į teisėtvarkos sistemą. Kurdama spektaklį visuomenės vaizdą pradėjau matyti kaip sistemą, kurioje viskas labai glaudžiai susipynę. Suvokimas, kad mes esame visuma, man buvo labai naujas, rimtas ir šiek tiek gąsdinantis atradimas. Man atrodo, kad net jei čia ir dabar neįvyks tam tikrų milžiniškų pokyčių teisėtvarkoje, vis tiek bus jau didelis pasiekimas, jeigu žmogus, atėjęs į spektaklį, tiesiog susimąstys šia tema. Tikiu, kad šita spektaklio forma gali keliauti toliau, už teatro ribų. Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti apie tai tuose pačiuose kalėjimuose, kolonijose, dienos centruose su paaugliais, priklausančiais rizikos grupėms. Tikiu, kad šis darbas leidžia tai daryti.
– Su Kamile esate dvi ryškios jaunos menininkės. Galima įžvelgti meninių, idėjinių jūsų, kaip kūrėjų, panašumų. O kas jus skiria? Ar buvo situacijų, kai jūsų nuomonės, dirbant prie šio spektaklio, nesutapdavo?
– Būdavo diskusijų, abejonių, bet viskas atsiskleisdavo per mažus niuansus, o ryškių išsiskyrimų nebuvo. Mes pajuntame panašius dalykus, atsiranda tam tikrų kritinių įžvalgų, tik skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Dėl to didelių kontrastų tarp mūsų požiūrių, stilių, kurie atkreiptų dėmesį, manau, nėra. Matote, mūsų kūrybinį procesą lydi didelis bendradarbiavimo ryšys. Dirbant vyrauja natūralus profesinis pasiskirstymas. Pavyzdžiui, aš atsakinga už galutinį teksto sutvarkymą, Kamilė derina muzikos akcentus, galutinius sprendimus, visumą, tačiau viskas vyksta nuolat tariantis, diskutuojant, atsižvelgiant vienai į kitą ir kompozitorių Dominyką Digimą. Kamilė neseniai atkreipė dėmesį (tai labai džiugina), kad pastaruoju metu mūsų nuomonės apskritai labai sutampa. Tiesa, iš pradžių aš nejaučiau, kad esame labai panašios. Bet tai atsiskleidė per smulkmenas. Kamilei socialinės temos nuo pat pradžių buvo labai natūralios, o man – kūryboje gana naujos, aš į jas kurį laiką žvelgiau atsargiai.
– Kamilė minėjo, kad darbas prie šio spektaklio privertė smarkiai susimąstyti apie savo tolesnę kūrybą, stilistines kryptis, formas. Ar jums buvo panašių minčių žvelgiant į savo dramaturginį kelią? Apskritai, koks jūsų požiūris į dramaturgijos vaidmenį šiandieniame teatro ir kino kontekste?
– Kiekvienas projektas suteikia naujų idėjų. Pradėjau šiek tiek kitaip žiūrėti į dokumentinį teatrą. Suvokimas, kad čia ir dabar gali naudoti tiesioginę, gryną medžiagą, man buvo labai naujas. Tačiau sudėtingiausi išlieka atsakomybės, objektyvumo, sąžiningumo klausimai. Kiek ilgai tu, kaip kūrėjas, gali dirbti ties šiuo žanru, išlikdamas nešališkas. Šis darbas pratęsia mano norą teatre ieškoti ir tyrinėti naujas išraiškos formas, teatrą matyti kaip įvairialypę, skirtingų meno sričių sintezę. Pavyzdžiui, instaliacinis, patyriminis sprendimas teatre šiuo metu man yra daug artimesnis nei tradicinis spektaklis. Šiuolaikiniame teatre aiškūs pasiskirstymai profesinėmis pozicijomis, galios santykiai, manau, tam tikra prasme jau yra atgyvena. Aš tikiu komandiniu darbu, bendradarbiavimo idėja. Ir tai nereiškia, kad režisierius neturi atlikti savo pareigų, o dramaturgas – savo. Kalbant apie dramaturgiją, tai Lietuvoje jau juntamas jos poreikis. Jauniems režisieriams natūralu galvoti apie dramaturgą, nors vos prieš keletą metų taip nebuvo.
– Man regis, šis spektaklis bus įdomus teatrinis eksperimentas ir žiūrovams. Ribotas skaičius žmonių, sėdinčių tamsoje, glaudžiame rate, šią patirtį priims labai asmeniškai ir dėl to skirtingai. Juk kiekvienas turės galimybę, tarsi skaitydamas knygą, veiksmą prasitęsti savo mintyse, papildyti aplinką išgalvotomis detalėmis. Koks jūsų santykis su žiūrovais? Ar daug apie juos galvojate – kaip jie priims šį iškeltą visuomeninį sopulį, kaip juos paveiks ši tamsa, akistata su nuteistaisiais, nukentėjusiaisiais ir galiausiai – su pačiais savimi?
– Aš tikrai daug galvoju, manau, tai – neišvengiama. Žiūrovai daro gana didelę įtaką kūrybiniam procesui. Man labai patiko idėja pristatyti spektaklio eskizą, tai suteikė galimybę pasitikrinti, ar teisinga linkme keliaujame. Jeigu ne tas pirmas ankstyvas susidūrimas su žiūrovais, išklausant jų nuomones, dabar mes nebūtume ten, kur esame. O nuomonių buvo labai skirtingų. Vieniems pasirodė, kad užtektų to, kas pateikta. Kiti, atvirkščiai, teigė, kad to neužtenka, kad per daug vienpusiška. Spektaklio tikslas – kad žiūrovai būtų paliesti, paveikti, sudominti, kad įvyktų istorija, jos išgyvenimas. Dėl to darai viską, kad žinutė pasiektų skirtingus žiūrovus, kartu išlikdamas sąžiningas prieš save patį. Tai tampa paskata galvoti apie platesnę auditoriją, apie kritišką žiūrovą. Iš tiesų turiu daug vilčių dėl šio spektaklio. Tikiuosi, kad kuo daugiau skirtingų žmonių turės galimybę jį pamatyti, tuo daugiau spektaklis sukels, jeigu ne išorinių, tai bent jau vidinių diskusijų.
